Liga paūmėjo po gimdymo
Moteris pasakoja, kad inksto transplantacijai ruošėsi bemaž 4 dešimtmečius, nes lėtinė inkstų liga diagnozuota vaikystėje, kai jai buvo vos 10 metų.
„Buvo blogi tyrimų rezultatai, prastai valgiau. Medikai ieškojo ligų kitur, galvojo, gal su skrandžiu negerai, bet galiausiai nustatė, kad kalti inkstai“, – prisimena vilnietė.
Paguoda ta, kad liga progresavo lėtai ir gydytojų globos mergaitei nereikėjo. Iki sulaukė 35-erių metų Jelena jautėsi daugmaž sveikas žmogus. Gyvenimas klojosi sklandžiai ir ramiai: moteris susirado vyrą, o pirmoji dukra gimė be jokių komplikacijų motinos sveikatai.
Būtent antrasis nėštumas sukėlė daugiau iššūkių. „Prasidėjo rimtesni reikalai“, – pasakoja Jelena.
Išsivystė aukštas kraujospūdis, į viršų šovė kreatinino koncentracija organizme. Tai – svarbus prastėjančios inkstų būklės požymis.
Po antrosios dukros gimimo Jelena vis daugiau laiko buvo priversta leisti ligoninės palatoje, o apie tyrimų rezultatus medikai jai pasakojo su rūpesčiu veide.
Tačiau vilnietės gyvenimas aukštyn kojomis per naktį neapsivertė. Gal padėjo ir tai, kad ji rūpinosi savimi: sveikai maitinosi, nerūkė, beveik nevartojo alkoholio.
Inkstai pasidavė
Prieš trejus metus Jelena sunkiai susirgo koronavirusu, dukart gulėsi į ligoninę. Moteris buvo skiepyta, kitaip, ko gero, ligos smūgis būtų buvęs dar stipresnis.
„Nuo to laiko ženkliai suprastėjo sveikata, kreatininas iškilo iki padebesių ir pradėjau kas mėnesį lankytis pas nefrologą. Galiausiai, gydytojai pasakė, kad turiu apsispręsti, kokios dializės noriu, nes jau greitai man prireiks šios procedūros“, – pasakoja Jelena.
Dializė taikoma, kai savi inkstai nebepajėgia apvalyti organizmo nuo medžiagų apykaitos produktų, pašalinti vandens pertekliaus, palaikyti normalios organizmo šarmų ir rūgščių, elektrolitų pusiausvyros
„Domėjausi iš anksto ir pasirinkau peritoninę dializę. Buvau skaičiusi, kad tai yra pažangesnė technologija, sukelia mažiau šalutinių poveikių“, – paaiškina pašnekovė.
Jei jautėsi gerai, Jelenai užtekdavo pas gydytojus apsilankyti kartą per mėnesį pasidaryti tyrimų. Gavę jų rezultatus, medikai pakoreguodavo gydymo planą, deja, didelį iššūkį kėlė padidėjusio kraujospūdžio kontrolė.
Jelena pasakojo, kad taikant hemodializę pas gydytojus reikia lankytis kas antrą dieną, procedūros trunka 5 valandas, o jos sukelia didelę apkrovą organizmui. Be to, tuomet pacientams taikomi griežti ribojimai dėl skysčių vartojimo ir maisto pasirinkimų.
Pasirinkus peritoninę dializę, jai į namus buvo pristatytas specialus aparatas ir gausybė maišų su tirpalais, kurie naudojami pilvaplėvei praplauti ir toksinams iš organizmo pašalinti. Toks variantas atrodė patogesnis, nors ir neprilygo laisvei, su kuria gyvena sveikas žmogus.
„Privalumas buvo tas, kad galėjau nakčiai prisijungti, viskas trukdavo 9–10 valandų, per tą laiką išsivalydavau ir ryte galėdavau keliauti savais reikalais
Gal skamba gražiai, bet taip gyventi nėra malonu ar paprasta. Įsivaizduokite, kiekvieną naktį turėjau per savo pilvą praleisti 12 litrų tirpalų“, – pasakoja Jelena.
Ji priduria, kad į lovą kiekvieną vakarą guldavosi 9 valandą vakaro. Peritoninę dializę moteris namų sąlygomis taikė beveik 2 metus, per tą laiką kelis kartus pasigavo pilvaplėvės uždegimą.
Pravirko operacinėje
Ore pakibęs sklandė ir neišvengiamos organų donorystės klausimas. Gyvo donoro, kurio inkstas tiktų, Jelena neturėjo, todėl stojo į inksto transplantacijos laukiančiųjų eilę.
Kartą paskambino iš Kauno klinikų, bet tuomet moteris gydėsi ligoninėje Vilniuje ir proga buvo praleista, nes prieš inksto persodinimą negali sirgti jokiomis infekcijomis.
Praėjusių metų lapkritį apie vidurnaktį suskambėjo Jelenos telefonas. Gydytoja pasakė, kad atsirado potencialiai tinkamas inkstas – 3 val. nakties pašnekovė jau buvo pakeliui į Santaros klinikas.
4 pacientai ir 2 inkstai – matematika paprasta, vadinasi, pasiseks ne visiems. Po 15 valandų laukimo paaiškėjo, kad Jelena – tinkamiausia kandidatė transplantacijai. Operacinėje ją užvaldė emocijos, moteris net pravirko. Ar nebuvo baisu?
„Ne, turėjau daug laiko tam pasiruošti. Sirgau nuo vaikystės ir žinojau, kad galiausiai man bus reikalingas inksto persodinimas, nes gydytojai nuolat tai primindavo.
Atsimenu, kai dar buvau 30-metė, gydytojas sakė: „Ruoškis, bet žinok, kad reikės labai ilgai laukti“. Tada ir eilės buvo ilgesnės“, – sako pašnekovė.
Tiesa, po operacijos laukė sunkus atsigavimas. 3 paras Jelena praleido reanimacijoje.
„Bet gydytojai ramino, kad man pasisekė, inkstas veikia, atgausiu jėgas ir viskas bus gerai. Iš tikrųjų, taip ir nutiko“, – šypsosi Jelena.
„Tai – didelė laimė“
Nuo transplantacijos praėjo beveik metai – moteris džiaugiasi, kad savijauta ženkliai pagerėjo. Ir nebereikia dializių, nes su donoro inkstu organizmas apsivalo pats.
„Laisvės jausmas – neapsakomas. Gali nueiti, kur nori, gali keliauti, nereikia su savimi gabentis krūvos dėžių. Kai dariausi dializę, 3 paroms važiavome į Palangą ir vežėmės pilną bagažinę maišų su tirpalais. Ir pats aparatas buvo lagamino dydžio.
O dabar jaučiuosi, kaip sveikas žmogus. Kartais net savęs paklausiu: Gal čia nieko nebuvo? Gal aš sapnavau? Tai – didelė laimė“, – džiaugiasi Jelena.
Aplinkinius žmones jos istorija paskatino rimčiau susimąstyti apie organo donorystę. Viena draugė pasakojo atžaloms pareiškusi, kad yra pasiryžusi tapti organų donore, jei jai nutiktų nelaimė.
„Abi rankas keliu už organų donorystę. Tai yra didžiausia dovana, kurią žmogus gali duoti kitam. Esu be galo dėkinga savo donorei ir jos artimiesiems, nes sunkią minutę jie rado savyje jėgų ir priėmė sprendimą, kuris išgelbėjo kitų žmonių gyvenimus.
Kai žmogus miršta, jam tų organų nereikia, o kitiems jie gali išgelbėti gyvybes. Jei pamatytume, kiek žmonių laukia, kenčia, tarp jų ir vaikai yra... Juk kažkas ir miršta nesulaukę. Kartais pagalvoju, kad ir man taip galėjo nutikti.
Donorystė yra neįkainojama dovana ir nei vienas nežino, ar jis pats niekada neatsidurs laukiančiųjų eilėje. Manau, visi turėtų apie tai pagalvoti“, – sako Jelena.
Įkvėpimo suteikia kitų pavyzdys
Vilnietė paaiškina, kad liga neužkirto kelio profesijai. Ji dirba biure, tad staiga pablogėjus savijautai galėjo su klientais bendrauti iš namų. Darbdavys į Jelenos situaciją žiūrėjo supratingai.
Pašnekovė sako, kad ir niūrioje situacijoje bando rasti krislą pozityvo, bet pripažįsta – buvo nevilties akimirkų. Optimistiškai mąstyti išmokė ir narystė asociacijoje „Gyvastis“, kuri vienija organų transplantacijos laukiančius ir su persodintais donoro organais gyvenančius asmenis.
„Ten sutikau žmonių, kurie su transplantuotu inkstu jau gyvena ir 5, ir 15 metų. Matau, kad tai – laimingi žmonės su gausybe veiklų, jų pavyzdys ir mane įkvėpia“, – pasakoja Jelena.
Už palaikymą sunkiu laikotarpiu Jelena dėkinga savo mylimoms dukroms, draugams ir kolegoms:
„Nuoširdžiai dėkoju Santarų intensyvios terapijos, urologijos bei nefrologijos skyrių gydytojams bei slaugytojoms už jų profesionalumą, nuoširdumą, nuolatinį rūpestį. Ačiū jums!
Neturiu galimybės tarti „ačiū“ donorui, bet galiu padėkoti jo artimiesiems – dėl jūsų kilnaus sprendimo gavau antrą galimybę gyventi. Dėkoju iš visos širdies!“
