– Jūs gydote žmones su negalia. Kokie tai pacientai?
– Mano pacientai turi negalias, dažniausiai protinį atsilikimą, todėl jie negali gydytis planine tvarka, ambulatoriškai. Tai žmonės, kuriuos jų gydytojai atsiunčia į Žalgirio kliniką, nes patys sugydyti negali.
Dažniausiai su tokiais pacientais yra sudėtinga susikalbėti, tačiau kartais gaunam jų bučinių, apsikabinimų. Juos atlydi ir su mumis bendrauja tėvai ar globėjai, socialiniai darbuotojai.
– Gydytoja, kokia yra reali Lietuvos žmonių su negalia burnos sveikatos būklė?
– Oficialiai mes neturime jokio tyrimo Lietuvoje, kuris įvertintų suaugusių su negalia burnos sveikatos būklę, todėl mūsų ligoninė ėmėsi vykdyti tyrimą. Tokius svarbius duomenis turėsime po kelių metų. Mes net atliekame papildomų tyrimų su Vilniaus universitetu, Gyvybės mokslų centru, stengiamės judinti šiuos reikalus, nes matome, kad padėtis tikrai yra prasta.
– Kaip atrodo pacientų su negalia vizitas pas gydytoją odontologą?
– Paprastai, kai pacientas seduojamas ir užmiega, tik tuomet pažiūrėję į burną mes žinome, ką toliau darysime. Dažniausiai tai būna nepaprastai apleisti dantys, labai prasta situacija, nes nėra praktikos prižiūrėti.
Dažniausiai žmonėms su negalia visus dantis, visą burną sutvarkome per 2 kartus. Tarp narkozių taikoma 6 mėnesių pertrauka. Per pirmą operaciją stengiamės sutvarkyti, kiek įmanoma daugiau. Be abejo, tai yra ribotas laikas, mes labai skubame, nes kiekviena sekundė operacinėje yra be galo brangi. Jaučiu didelę atsakomybę, kad tik tam pacientui neskaudėtų, nes juk tada nemiegos ir kankinsis visa šeima.
Narkozė yra reikalinga, nes pacientai nevykdo nurodymų, neišsižioja. Dažnai be narkozės negalime net pamatyti, kas dedasi jų burnoje. Dažniausiai mūsų pacientams yra 30–40 metų amžiaus, labai retai būna vyresnių, nes vėliau jie tiesiog nebeturi dantų. Dažnai tai būna dėl periodonto patologija, nes nors įprastai tai yra gana nesunkiai sutvarkoma problema ir progresuoja lėtai, žmonėms su negalia ji, deja, progresuoja ypatingai greitai. Kartais būna tokios sunkios formos, kad dantys tiesiog iškrenta, žmonės net patys juos išsiima iš burnos.
Realybė tokia, kad pacientą sugydome ir vėl jį ar ją sutinkame tik tada, kai atvažiuoja į kitą gydymo etapą. Bet matome tėvų akis, kai mūsų pacientai su negalia atsibunda po operacijos, kaip jiems tampa ramiau. Visu proceso metu mes bendraujame su tėvais, stengiamės daryti tai, kaip sako tėvai, kad pacientui būtų ramiau, saugiau, jaukiau. Jie tikrai yra dėkingi.
– Gydytoja, dėl ko jums skauda širdį, kai matote tokią prastą žmonių su negalia burnos dantų situaciją?
– Labiausiai skauda dėl to, kad aš žinau, kaip padaryti, kad to nebūtų. Visa esmė yra profilaktika. Net pacientus be negalios mes ne visada išmokome, kaip reikia tinkamai prižiūrėti dantis.
Siekiant tinkamai prižiūrėti dantis reikia žinoti vos kelis niuansus ir galima neturėti problemų. Mano pačios vaikai neturi plombų, mano vyras neturi dantų problemų. Tai mano tyrinėjimo sritis ir todėl mes visa šeima patys laikomės tų principų. O žmonės dažniausiai nežino, kad kariesą galima gydyti be skausmo, vien tik profilaktinėmis priemonėmis.
Kartais būna tas jausmas, kad pacientui dantys genda akyse. Tai gali būti labai aktyvus kariesas, bet juk iki skylės yra labai ilgas kelias ir pačioje pradžioje mes galime sustabdyti kariesą net negręždami.
Lygiai tokie pat principai veiktų ir pacientams su negalia, tačiau juos reikia pradėti pratinti nuo mažo vaikučio, kad mes, gydytojai, lendame jiems į burną. Jiems tas labai nepatinka. Bet taip pat nepatinka ir praustis, ir šukuotis, ir kirptis nagus, ir maudytis. Bet vis tiek turime tai daryti.
Be abejo, vaikų su negalia tėvai yra labai pavargę, jie nebeturi jėgų tai profilaktikai.
Visada stengiuosi kuo labiau išsaugoti dantis, taikau konservatyvesnius metodus, nes puikiai žinau, kad pacientams, turintiems negalią, protezavimo nebus, implantavimo nebus, mes jiems neatstatysime naujų dantų.
Man labai gaila, kad aš negaliu šiems pacientams su negalia būti kaip jų šeimos gydytoja, negaliu jų prižiūrėti nuolat, prisijaukinti. O dabar šie pacientai atvažiuoja tiesiai į procedūras ir viskas vyksta nepaprastu greičiu. Jei tik sugaišime, tuomet nespėsime sutvarkyti daugiau dantų.
Geriausiai, jei tokius pacientus galėtų gydyti ir nuolat matyti tas pats gydytojas. Taip mes galėtume prisipratinti pacientus kaip vaikų odontologai, galėtume sekti jų dantų būklę.
Gaila, bet kai esi suaugęs, tau toks specialistas nebepriklauso ir dabar mes galime teikti tik sudėtingą, radikalų gydymą. Aš tokiu atveju galėčiau pacientus gydyti neradikaliai, pasyviai, iki kol pamatau, kad jau tikrai reikia dantį gręžti, šalinti ar panašiai.
Mums trūksta odontologų sistemos, kad gydytojas turėtų pakankamai laiko apžiūrai ir konsultacijai. Kol kas to nėra, nes 5 minutės nėra pakankama, kad sunkiai su aplinka kontaktuojantį pacientą prisišnekintum atsisėsti į odontologinę kėdę.
Kai tokiems pacientams sugydai dantis, apima ne tik džiaugsmas, bet ir nerimas, kaip ilgai tai tęsis, ar neatsiras jie Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, nes visos mano paslaugos suplanuotos 2 metams į priekį, ir aš nepriimsiu anksčiau ir greičiau. Yra eilė, bet mes nieko negalime padaryti. Visiems laukiantiems labai skauda.
– Ar jaučiate tokio savo darbo prasmę? Juk nėra lengva.
– Kai buvau maža, buvau baikšti pacientė, nes bijojau adatų, manęs net neskiepydavo, nes nualpdavau nuo kraujo. Bet mačiau, kaip gydytojai stengiasi prie manęs prieiti. Vaikystėje turėjau tikrai blogus dantis ir lankiausi pas odontologą, kuris labai švelniai su manimi draugavo ir viską susitvarkydavo. Todėl ir aš pradėjau norėti kitiems padėti. Atsimenu, kad dar visai maža būdama supratau, kad užaugusi būsiu gydytoja.
Dabar jaučiu visų savo darbų prasmę.
Visas mano kelias toks buvo. Dirbau su nėščiomis moterimis, kurioms taip pat reikia dėmesio ir palaikymo. Vėliau pradėjau dirbti su žmonės, turinčiais negalią.
Mano krikšto mama visada sakydavo, kad tuos vaikus, kurie serga, reikia labiau palepinti, tad aš taip ir užaugau, žinodama, kad tais žmonėmis reikia labiau pasirūpinti.
Mano mama vadovauja įstaigai, kuri rūpinasi žmonėmis su negalia, mano šeimoje yra žmogus, turintis negalią, aš jau vaikystėje bendravau su tokiais žmonėmis, todėl man niekada nebuvo ir iki dabar nėra nei baisu, nei keista ar nejauku.
Manau, kad darbas su pacientais, turinčiais negalią, nėra kiekvienam. Šiame darbe ne visada yra daug entuziazmo, nes tai gana sudėtinga, komplikuota. O man patinka, nes aš jaučiuosi, kad čia labiau padedu, labiau gydau. Čia svarbu ir gretutinės žmogaus ligos, čia kasdien reikia daugiau medicinos žinių, daugiau personalo. Man net patinka tas monotoniškas monitorių pypsėjimas ir vaistų kvapas.
-
Į Žalgirio kliniką plūstant asmenų su negalia ir jų šeimų skaudiems prašymams padėti ir daryti realų pokytį, Žalgirio klinika inicijavo projektą „Jungtinės gerumo pajėgos“ ir siekia surinkti lėšas bei įkurti neįgaliųjų vaikų ir suaugusių odontologijos bei veido ir žandikaulių chirurgijos centrą.
Projektą globoja Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prisidėti prie pokyčio ir daugiau paskaityti apie šią kampaniją galima čia: www.zalgirioklinika.lt/gerumas
