Medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ abdominalinės chirurgijos gydytojas med. dr. Simonas Ūselis sako, kad nors ši liga dažnesnė vyresniame amžiuje, pasitaiko ir tarp nepilnamečių. Gydytojas dalijasi patarimais, kaip išvengti šios diagnozės, ir ką daryti, jei liga visgi užklupo.
Šiais laikais hemorojus yra viena dažniausių tiesiosios žarnos ligų. Manoma, kad kas antras suaugusysis tam tikru gyvenimo laikotarpiu patiria hemorojaus simptomus.
Sergamumas hemorojumi civilizuotose visuomenėse vis didėja, o sergančiųjų amžius jaunėja. Itin didelę įtaką tam turi sėdimas, pasyvus gyvenimo būdas ir skaidulų negausi mityba.
Kodėl atsiranda hemorojus ir ilgo sėdėjimo tualete pavojai
Hemorojus atsiranda dėl išangės kanalo venų rezginių išsiplėtimo, kuris, kaip paaiškino med. dr. S. Ūselis, vyksta dėl kelių priežasčių: „Pagrindiniai veiksniai yra paveldimumas, mityba, gyvenimo būdas ir įvairios gretutinės ligos, kurios taip pat gali atsirasti dėl specifinių paciento ypatybių. Kita svarbi priežastis yra padidėjęs intraabdominalinis slėgis pilvo ertmėje, kuris gali didėti dėl įvairių veiksnių: intensyvaus fizinio darbo, sunkių daiktų kilnojimo, intensyvaus sporto, ilgo sėdimo arba stovimo darbo. Ilga statinė padėtis mažina kraujo cirkuliaciją, o tai lemia veninių rezginių išsiplėtimą ir didėjimą.“
Padidėjęs pilvo spaudimas taip pat gali pasireikšti nėštumo metu, sutrikus virškinimui ar esant netaisyklingiems tuštinimosi įpročiams. Vidurių užkietėjimas arba per dažnas tuštinimasis taip pat gali trukdyti kraujo pasišalinimui iš veninių rezginių, t.y. normaliai kraujo apytakai pararektalinėje srityje, todėl jie gali padidėti.
„Be to, hemorojaus didėjimą ir veninių rezginių plėtimąsi gali provokuoti ilgas sėdėjimas ir ilgas stanginimasis ant tualeto. Idealiu atveju, tuštinimosi procesas neturėtų trukti ilgiau nei 3–4 minutes, tad telefonų į vonios kambarį neštis tikrai nereikėtų“, – akcentuoja gydytojas. Jis rekomenduoja tuštinantis pėdas kilstelėti aukščiau, pavyzdžiui, ant neaukštos kėdutės/laiptelio, siekiant sukurti į tupėjimą panašesnę pozą.
Dažniausiai hemorojus kankina vyresnius nei 45 m. žmones, tačiau ši liga gali pasireikšti įvairiame amžiuje.
„Aš esu suaugusiųjų gydytojas, tačiau iki šiol teko konsultuoti ne vieną jauną žmogų, kuriam mano kolegos dar paauglystėje atliko hemorojaus operaciją. Vaikai taip pat gali susirgti šia liga, todėl svarbu, kad tėvai edukuotų vaikus dėl mitybos, fizinės veiklos ir kitų įpročių“, – pabrėžia chirurgas.
Kokie hemorojaus simptomai ir kada metas pas gydytojus?
Vienas dažniausių hemorojaus simptomų, į kurį dėmesį atkreipia pacientai, yra kraujavimas iš tiesiosios žarnos. Iš pradžių kraujuojama nedaug, ypač po tuštinimosi, ilgainiui pasišalinusio kraujo kiekis gali gausėti, akivaizdžiau matytis išmatose, unitaze ar ant tualetinio popieriaus. Hemorojų signalizuojantis kraujas paprastai būna ryškiai raudonas.
Sergant hemorojumi, išangės srityje taip pat jaučiamas nepatogumas ir skausmas, gali pasireikšti deginimo pojūtis, ypač sėdint ar tuštinantis. Dėl odos dirginimo aplink išangę gali pasireikšti niežulys, jaustis išorinis ar vidinis patinimas. Pacientai gali patys užčiuopti „mazgelius“, nedidelius darinius, polipus.
Užfiksavus bent vieną iš šių simptomų, patariama nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją, gydytoją proktologą ar pasikonsultuoti su abdominalinės chirurgijos gydytoju.
Dr. S. Ūselis pripažįsta, kad kartais vis dar drovimasi ieškoti pagalbos dėl hemorojaus ar į šią ligą panašių simptomų, tačiau tendencijos gerėja – dažniausiai pacientai kreipiasi laiku. „Pacientai, kurie jaučia galimus hemorojaus simptomus, tačiau vis dar nedrįsta dėl to kreiptis į gydytojus, turėtų žinoti, kad kraujavimas iš tiesiosios žarnos gali būti ne tik hemorojaus, bet ir rimtesnių ligų, tokių kaip storosios žarnos vėžys, požymis. Jei pastebite kraujavimą, būtina kuo greičiau pasitikrinti“, – įspėja gydytojas. Jis pabrėžia, kad po pirmos konsultacijos itin retai iškart pasiūloma operacija.
Hemorojus pagal būklės sudėtingumą yra skirstomas į keturis laipsnius. Esant pirmajam, pasireiškia nežymūs simptomai, kurie gali stiprėti, kol galiausiai liga pasiekia ketvirtą stadiją.
„Kraujuojantis hemorojus yra viena rimčiausių šios ligos komplikacijų, ypač, jei kraujavimas yra lėtinis. Ši būklė gali pasireikšti bet kuriame ligos etape, tačiau dažniausiai būdinga pažengusiam, IV-ojo laipsnio, hemorojui, – aiškina med. dr. S. Ūselis. – Lėtinis kraujavimas, net esant II ar III laipsnio hemorojui, kai nebuvo taikytas gydymas, gali sukelti anemiją – vieną iš pavojingiausių šios ligos pasekmių.
Hemoglobino kiekis kraujyje palaipsniui mažėja, o pacientas gali atsidurti kritinėje būklėje, kai reikalingas stacionarinis gydymas. Tokiais atvejais gali prireikti kraujo perpylimų ir geležies preparatų, kad būtų koreguota anemija (hemoglobino sumažėjimas). Tik stabilizavus paciento būklę ir išliekant stabiliai hemoglobino koncentracijai kraujyje, galima atlikti planinę operaciją.“ Ši problema ypač aktuali moterims, nes kraujavimas menstruacijų metu gali pagreitinti anemijos vystymąsi.
„Ilgas hemorojaus gydymo tiek konservatyviomis, tiek chirurginėmis priemonėmis atidėjimas gali sukelti rimtas komplikacijas“, – apibendrina abdominalinės chirurgijos gydytojas med. dr. S. Ūselis.
Inovatyvūs gydymo būdai
Jei konsultuojantis gydytojas pacientui nustato hemorojų, įprastai pirmiausia siūlomas konservatyvus gydymas vaistais, žvakutėmis, tepalais, kremais, patariama, kaip koreguoti gyvenimo būdą ir tuštinimosi įpročius. Taip gydantis po 1–3 mėnesių atliekama pakartotinė konsultacija, per kurią pasitikrinama, ar būklė pagerėjo.
„Jei simptomai išnyksta, pacientas gali tęsti įprastą gyvenimą su pakoreguotais anksčiau minėtais įpročiais be papildomo gydymo. Jei simptomai nepraeina arba, trumpam dingę, vėl atsinaujina, gali būti svarstoma operacinio gydymo galimybė“, – teigia pašnekovas.
Hemorojaus gydymui taip pat gali būti taikomi keli minimaliai invaziniai gydymo metodai. Vienas jų – hemorojaus mazgų ligavimas guminiais žiedais, dažniausiai taikomas, kai liga nėra pažengusi ir atvejis nekomplikuotas. Šios procedūros metu hemorojaus pagrindas užspaudžiamas gumine juostele, todėl kraujotaka į mazgą nutrūksta, ir jis per kelias dienas fibrozuoja, nunyksta. Taip pat gali būti taikoma skleroterapija, kai į hemorojų suleidžiama cheminė medžiaga, sukelianti hemorojaus kraujagyslių susitraukimą.
Jei šie metodai nepadeda, siūlomas chirurginis gydymas. Vienas iš jų – hemoroidektomija – chirurginis hemorojaus pašalinimas, kai hemorojus yra didelis ir sukelia reikšmingų simptomų. Taip pat gali būti taikoma lazerinė hemoroidektomija (lazerinė hemoroidoplastika, LHP) – tai mažiau invazyvus inovatyvus hemorojaus operacinis gydymas, kai lazerio impulso pagalba iš vidaus suardomi veniniai rezginiai, todėl po operacijos mažiau skauda, o pooperacinis laikotarpis yra trumpesnis, nei taikant hemoroidektomiją.
„Po operacijos labai svarbu valdyti skausmą, naudojant analgetikus pagal rekomendacijas. Taip pat svarbu išvengti vidurių užkietėjimo, todėl rekomenduojama vartoti daug skysčių ir valgyti subalansuotą maistą“, – pabrėžia gydytojas chirurgas S. Ūselis.
Nors operacija paprastai atliekama taikant bendrąją arba spinalinę nejautrą, jei pooperacinė eiga yra sklandi, pacientas jau tą pačią dieną ar kitos dienos rytą gali vykti namo. Operacija gali trukti vos nuo 15 iki maždaug 40 minučių, priklausomai nuo hemorojaus laipsnio. Gijimas po tokios operacijos gali trukti nuo 1 iki 4 savaičių. „Pirmieji tuštinimosi kartai po operacijos dažnai būna skausmingi, tačiau gydytojai gali rekomenduoti priemonių, kad diskomfortas būtų kuo mažesnis, o sveikimas vyktų kuo greičiau ir sklandžiau“, – patikina S. Ūselis.
Pooperaciniu laikotarpiu rekomenduojama nenaudoti tualetinio popieriaus, o apsiplauti vandeniu arba naudoti drėgnas servetėles. Tai ypač svarbu, jei yra padidėję mazgeliai, nes sausas popierius odą dirgina labiau.
„Kuo anksčiau pacientas kreipsis pagalbos, tuo lengvesnis bus gydymas ir mažesni nepatogumai tiek prieš operaciją, tiek po jos. Pacientas, žinantis apie savo būklę ir turintis informacijos apie gydymo galimybes, gali priimti geresnius sprendimus. Svarbu suprasti ligą ir žinoti, kokių veiksmų imtis, kad būtų galima suvaldyti simptomus ir išvengti operacijos, kai tai įmanoma“, – tvirtina med. dr. S. Ūselis.
