Gydytojas įvardijo, kas stiprina raumenis, padeda atnaujinti kaulus ir kraujagysles

Kineziterapija – iš graikų kalbos kilęs terminas: kines reiškia judesį, o therapeia – gydymą. „Man atrodo, kad kineziterapeuto, kaip ir bet kurio kito mediko profesiją, žmonės renkasi pirmiausia iš altruizmo, noro padėti kitam“, – įsitikinęs VU Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedros vadovas dr. Tomas Aukštikalnis.

Kineziterapija – viena pagrindinių medicininės reabilitacijos priemonių. Anot dr. Tomo Aukštikalnio, tai nėra paprasta mankšta, o struktūrizuotas, moksliškai pagrįstas gydymas judesiu, specializuotais fiziniais pratimais, bei turintis aiškias indikacijas ir kontraindikacijas metodikų taikyme: medicinos specialistas, t. y. kineziterapeutas, įvertina paciento būklę, specialiais testais nustato sutrikimus ir sudaro kineziterapijos planą, kuris reikalingas siekiant optimalaus paciento sutrikusios funkcijos atsistatymo.

Kineziterapijos dėka tinkamas kūno judėjimas padeda atnaujinti, pagerinti ir palaikyti raumenų, kaulų, kraujagyslių ir kitų organizmo sistemų būklę.

„Iš tiesų, kineziterapija – labai plati sritis. Norint papasakoti, ką kineziterapeutai veikia su pacientu, pirmiausia svarbu suprasti, su kokio amžiaus, kokia liga ar patologija sergančiu pacientu yra dirbama. Pavyzdžiui, naujagimių kineziterapijoje svarbus raidos sutrikimų ar juos palaikančių veiksnių šalinimas, tai gali būti įgimtas ar įgytas sutrikimas.

Kiek vyresnių vaikų atveju, ligos dažniausiai būna sukeltos traumatizmo ar funkcinio sutrikimo pobūdžio. Kalbant apie suaugusius (darbingo ir pagyvenusio amžiaus) pacientus, ligos dažniausiai būna per gyvenimą įgytų ar sukauptų patologijų rezultatas, pavyzdžiui, degeneracinės sąnarių ar kardiologinės ligos.

Mažinant tokių ligų neigiamą poveikį kasdienei veiklai ar siekiant išvengti jų paūmėjimų, kineziterapija turėtų būti taikoma kaip „aukso standartas“, – pasakojo reabilitologas.

Anot dr. T. Aukštikalnio, kineziterapijos forma priklausys ir nuo to, kur ji bus taikoma ir kokia yra kineziterapeuto užduotis. Pavyzdžiui, gydomoji kineziterapija gali būti taikoma gydymo įstaigoje, reabilitacijos centruose, paliatyvo ir ilgalaikės priežiūros centruose.

Sporto kineziterapijoje, sporto salėje ar treniruojant aukšto profesionalumo sportininkus, kryptingai dirbama su sportininkais, siekiant jų maksimalių rezultatų ar tiesiog palaikyti gerą sportinę formą. Šeimos gydytojo ar kitose komandose siekiama pagerinti sunkiai sergančių pacientų priežiūrą ar atlikti profilaktiką.

Pratimus – jėgos, lankstymo, ištvermės, pusiausvyros ir kitokius – parinks kineziterapeutas, priklausomai nuo ištestavimo rezultatų ir keliamų užduočių. Kineziterapeutas taip pat parinks tinkamiausią pratimų formą – gydomuosius pratimus salėje, vandenyje, o galbūt individualią treniruotę.

„Sričių, kuriose kineziterapija yra naudojama, labai daug. Tik svarbiausia taikyti ją taisyklingai, pagal moksliškai pagrįstus metodus ar metodologinius nurodymus. Tik taip gali būti pasiektas norimas rezultatas“, – teigė mokslininkas.

Pasak dr. Tomo Aukštikalnio, medicininėje reabilitacijoje labai svarbus holistinis, biopsichosocialinis požiūris, vertinant visas paciento funkcijas ir jų integralumą. Labai retai pasitaiko, kad sutrikusi būna tik viena paciento funkcija.

„Jei vaikiškame amžiuje turime sutrikusią motorikos funkciją, tikėtina, kad seks ir kiti raidos sutrikimai. Kiekvienas atvejis, kai medicininė reabilitacija sumažina negalią, priklausomybę nuo kitų asmenų pagalbos, palengvina kasdienio dalyvavimo ar priežiūros poreikius, yra sėkmės istorija. Medicininėje reabilitacijos mes dirbame komandiniu principu: kiekvienas narys turi aiškias jam priskirtas funkcijas, atlieka veiksmus pagal įgytą kompetenciją. Nors komandos lyderis – FMR gydytojas, tačiau kiekvieno nario indelis labai svarbus norint sėkmingai reabilituoti pacientus. Labai sunku išskirti kurio nors vieno nario didžiausią indėlį sėkmės istorijoje. Tačiau neabejotinai – kineziterapeutas yra labai svarbus komandos narys“, – pasakojo dr. T. Aukštikalnis.

Pasiteiravus reabilitologo apie dažniausius atvejus, kada kineziterapeuto vaidmuo lemiantis, šis paminėjo ligų prevenciją.

„Tai, kas tinkamai atliekama vietoje ir laiku, mes linkę nepastebėti. Taip yra ir su ligų ankstyva prevencija. Dažnai galvojame, kad nepakankamas kasdienis fizinis aktyvumas lemia vienokių ar kitokių ligų, skausmų išsivystymą ar paūmėjimą. Manau, būtent tokia yra, nors dažnai nematoma, išskirtinė kineziterapeuto sėkmės istorija, t. y., kai žmonės netampa pacientais.

Darbuojantis su paaugliais susiduriame su ypač dažna patologija jaunuolių tarpe – vaikų nugaros skausmais. Dažniausia jų priežastis – funkcinis sutrikimas, kai raumenų balansas, tonusas persiskirsto, ir nevienodai apkraunama kaulų, raumenų sistema, raiščiai“, – teigė dr. T. Aukštikalnis.

Anot mokslininko, nugaros skausmų atveju kineziterapeutas gali būti ypatingai efektyvus net ir be kitų komandos kitų.

„Norint išvengti nugaros skausmų, svarbu laikytis kasdienio darbo režimo, ergonomikos taisyklių: ilgai darbuojantis prie kompiuterio, nepamiršti daryti pertraukų, pakeisti sėdimą poziciją, galbūt atlikti keletą išmoktų tempimo pratimų ar tiesiog bent kelias minutes pavaikščioti, atsitraukiant nuo savo darbo vietos – pailsės ne tik nugara, pavargę raumenys, bet taip ir akys, o protas, pakeitęs veiklą, bus produktyvesnis“, – teigė reabilitologas.

Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedros asistentės dr. Ievos Eglės Jamontaitės duomenimis, šiuo metu kineziterapijos studijas Medicinos fakultete studijuoja 181-as studentas, o šį rudenį Fakultetas sulaukė net 87-ių pirmakursių.

Anot mokslininkės, kineziterapeuto profesiją jauni žmonės renkasi vedini įvairių motyvų. „Dalis jaunų žmonių jau mokykloje susidomi žmogaus anatomija, nori suprasti, kaip funkcionuoja žmogaus kaulų, raumenų, kraujotakos, nervų ir kitos sistemos, ieško atsakymų, kodėl žmogus suserga, kaip jam padėti. Tokie jaunuoliai yra žingeidūs, savarankiški ir atsakingi, jie mėgsta analizuoti, spręsti problemas, ieškoti atsakymų“ – teigė kineziterapeutė.

Kitų pasirinkimą eiti kineziterapeuto profesijos link, anot jos, dažnai nulemia vaikystėje ar paauglystėje atsiradęs didelis susidomėjimas sportu, fizinio aktyvumo naudos supratimas, ir taip atsiradęs noras savo būsimą profesiją susieti su judėjimu.

„Žinoma, pasirinkimą studijuoti kineziterapiją galėjo nulemti ir praeityje turėtas susitikimas su šios srities specialistu po patirtos traumos ar ligos. Matydamas gydymo eigą ir suprasdamas traumų pasekmes, toks jaunas žmogus nusprendžia siekti karjeros kineziterapijos srityje“, – pasakojo kineziterapeutė.

Užklausus mokslininkės, kas labiausiai ją žavi kineziterapeuto darbe, ši atsakė: „Galimybė bendrauti su įvairiais žmonėmis, įtraukti pacientus į reabilitacijos procesą taip, kad jie suprastų vieną svarbiausių dalykų – atsakomybę už savo sveikatą.

Žavesio kineziterapeuto darbe suteikia mokymasis pajausti, analizuoti kūno siunčiamus signalus, galimybė kartu su pacientu pasidžiaugti pasiektais gerais rezultatais ar ieškoti priežasčių bei sprendimų, jeigu to rezultato taip greitai pasiekti dar nepavyksta.

Kineziterapija – labai dinamiška profesija, reaguojanti į mokslo ir technologijų naujoves, todėl specialistas turi nuolatos jomis domėtis ir tobulėti.“

Anot dr. I. E. Jamontaitės, reabilitacijos proceso eiga yra įvairi, priklausanti nuo skirtingų pacientų – vieni jų pasyvūs, kiti stengiasi kabintis į sveikatinimąsi kuo labiau, vienus reikia stumtelėti, kitus pristabdyti.

„Vis tik sėkmės istorijų turime daug daugiau nei nusivylimų. Įsimintinesniu yra tapęs atvejis, kai po kelio sąnario raiščių operacijos vienas statybų profesijos pacientas po kineziterapijos programos pareiškė: „Dėkoju, pratimų dėka aš suvokiau, kokiu būdu galiu įveikti savo technines problemas statybos projekte.“

Kitaip tariant, kineziterapijos pagalba kažkas naujo „susigeneravo“ jo mąstyme. Taigi, tikrai galima sakyti, kad atstatant fizines kūno funkcijas, teigiamai veikiamas ir kūrybiškumas, intelektas“, – kalbėjo mokslininkė.