Nors darbų stygiumi nesiskundžia, bet ir Laurai pabodo vien sėdėti kabinete. Tad ji, bent dešimtį kartų atostogavusi su draugėmis Graikijos Evijos saloje, nutarė ten rengti stovyklas. Ir štai, ką tik ji grįžo iš kelionės su 65–82 metų senjorais, iš kurių sulaukė vienintelės pastabos – sporto buvo per mažai, o maisto – per daug!
Podologija – paslauga, kuri neva niekam nereikalinga
Laura mielai ir lengvai bendraujanti moteris, kuri noriai leidžiasi į naujas pažintis, vyksta į bendruomenių susitikimus, yra labai aktyvi. „Kai tik prasitariu apie savo specialybę – probleminių pėdų priežiūrą – įaugusių nagų tvarkymą, nuospaudų ir karpų prevenciją, sutrūkinėjusių kulnų priežiūrą, niekada neatsiranda nė vieno, kuris iškart prieitų, užsirašytų vizitui. O štai praėjus keletui dienų, galiu sulaukti ir 5–7 septynių skambučių.
Pasirodo, vis tik žmonės turi problemų su pėdomis, bet tai vis dar tabu tema mūsų visuomenėje. Rezervuoju vizitą besikreipiantiems ir kitą kartą sutikusi išlieku korektiška – neišsiduodu, kokios aplinkybės mus suvedė. Toks tas mano slaptas darbas“, – kvatoja specialistė.
Laura pasakoja šio darbo subtilybių neseniai pradėjusi mokyti ir savo kolegas. Ji sako jau sukaupusi tiek patirties, kad tikrai gali dalintis ir su aplinkiniais. Vienas iš patarimų, kuriuo pašnekovė pasidalino pokalbio metu – jeigu nesinori turėti problemų su pėdomis, vertėtų dėvėti tinkamo dydžio bei ergonomijos batus. Pasak jos, avalynė neturėtų niekur spausti, todėl nereikia pirkti batų tikintis juos „pranešioti“.
„Einant pirkti batų sau ir ypač – vaikams, reikia pasiruošti – ant paprasto popieriaus lapo kruopščiai apsibrėžti savo ir vaikų pėdas. Tokių lapų patartina su savimi turėti daugiau, o atėjus į parduotuvę ir pamačius patinkančius batus – popierinę pėdos iškarpą įtiesti į batų vidų. Jei ištraukus jis kažkur sulinkęs – toje vietoje pėda bus trinama, bato modelis netinka. Taip, teks pavargti kol išsirinkite tinkamo dydžio ir formos batus, tačiau sveikos pėdos to tikrai vertos“, – pataria specialistė.
Tiesa, ji pažymi, kad jei jau taip nutiko, kad vis tik ant pėdų susidarė nuospaudos ar įaugo nagai – nereikia tikėtis, kad viskas praeis savaime. Deja, taip nebūna, todėl reikia nedelsiant kreiptis į podologijos srities specialistą.
Savanorystė – gyvenimo įprasminimas
Veikli moteris suspėja visur, o atiduoti duoklę visuomenei – vienas pagrindinių jos prioritetų. „Mes su kolegėmis ne kartą esame susirinkusios ir keliavusios pasirūpinti senelių slaugos namų darbuotojomis ar pačiais slaugos namų pacientais. Matome, kokį sunkų darbą atlieka šios moterys.
Kilnoti, vartyti, maitinti ir prausti po insulto ar kitų ligų nebegalinčius judėti žmones yra beprotiškai sunkus fiziškai ir alinantis morališkai darbas. Slaugutės, kurioms nemokamai darėme lūpų ar antakių permanentinius makiažus graudinosi ir klausė už ką jas taip apdovanojome“, – su ašaromis akyse prisimena ir pati Laura.
Ji sako iš savo pusės besistengianti palengvinti būtent su problematiškomis pėdomis susijusias problemas: „Jei žmogus serga diabetu, yra po insulto, nejuda, jo kraujotaka sutrikusi, menkiausias įpjovimas gali sukelti nemenką kraujavimą bei uždegiminius proecesus. O aš pati, eidama daryti podologinio pedikiūro tokiam pacientui, visada apsirengiu tiek specialiais rūbais, tiek kaukėmis, kad tik kuo labiau apsaugočiau silpnos sveikatos klientus.
Laura sako, kad atmintin itin įsirėžė poniai Marijai, gulinčiai po insulto, darytas ypač probleminių pėdų pedikiūras.
„Pati senolė negalėjo nei judėti, nei kalbėti, vienintelis jos bendravimas – akių kontaktas. Sukausi aplink tris valandas kol sutvarkiau jos pėdas, kurios dėl sutrikusios kraujotakos reikalauja ypatingos priežiūros. Tuomet atsitraukiau ir klausiu – Marija, kaip jaučiatės? O ji žiūri į mane tokiomis didelėmis akimis ir jos skruostais rieda ašaros kaip pupos. Taip ir aš susigraudinau, verkėme abi. Supratau, kad man tokia smulkmena kaip pedikiūras, kurį atlieku kiekvieną dieną, šiai moteriai yra pati didžiausia gerumo ir rūpečio ja apraiška“, – mintimis dalinasi moteris.
Juk Laura menkai ką žino apie ponią Mariją, tačiau kiek leidžia jos galimybės, stengiasi palengvinti moters, kažkieno mamos, močiutės dienas, kurios ne visuomet yra paprastos. „Jei kiekvienas mūsų skirtume savo laiko ir žinių žmonėms, net jei jų ir nepažįstame, pasaulis būtų daug gražesnis, o ir duodantieji, ir gaunantieji – laimingesni“, – sako ji. Ir gal visai ne sutapimas, kad gimus minčiai rengti stovyklas Graikijoje pirmieji jos klientai buvo senjorų bendruomenės nariai.
Aktyvūs senjorai nori daugiau sporto
Beveik 10 metų trunkantis darbas kabinete Laurą pradėjo varginti, ji sako norėjusi kur nors ištrūkti ir sugalvojusi, kad antra pagal dydį Graikijos sala Evija tam puikiai tiks. Tik šį kartą ji nutarė keliauti ne su draugėmis, o surengti stovyklą. Išklausiusi visų, kartu planavusių vykti senjorų poreikius, ji su Evijoje gyvenčia drauge taip ir padarė – surengė stovyklą, kuri atitiko visus senjorų nuo 65-erių iki 82-ejų poreikius.
„Tokių senjorų dar reikia paieškoti – aktyvūs, keliaujantys po visą pasaulį ir matę visko, man buvo smagus iššūkis juos sudominti ir pasistengti, kad liktų patenkinti. Pageidavimų sąraše buvo sportas. Važiavome kartu į karštąsias versmes ir ten mankštinomės – tiko. Daug keliavome – jiems puikiai tiko, o aš vos spėjau iš paskos. Dievaži, jei visi senjorai būtų tokie sportiški, sveikai besimaitinantys ir stiprūs!“, – nuostabos neslėpė pašnekovė.
„Beje, sulaukėme pastabų, kad per daug maisto patiekiama. Paprastai, kai būna daug nemokamo maisto – pastabų nesulaukiame, o štai čia – aiškiai jaučiamas saikas ir rūpinimasis savimi. Likau sužavėta“, – pasakoja moteris ir sako, kad toji pati senjorų grupė jau rezervavo stovyklą su ja ir rudenį. Tai parodo, kad šiems, daug pasaulio mačiusių, senjorų lūkesčius pavyko pateisinti.
