Pirmadienio rytą Vilniuje medikams nepavyko atgaivinti kovo pabaigoje gimusios mergytės.
Pirminiais duomenimis, vaiką greitosios pagalbos medikai į ligoninę atvežė jau be gyvybės ženklų – mergytė nebekvėpavo, širdies veiklos nesijautė.
Ligoninės reanimatologai kovo pabaigoje gimusį vaiką bandė atgaivinti, tačiau pastangos rezultatų nedavė.
Panaši tragedija Lietuvoje nutiko keliomis dienomis anksčiau – šeštadienį medikams nepavyko išgelbėti šiemet gimusio kūdikio, kurį į Šalčininkų ligoninę dėl staiga pablogėjusios sveikatos atvežė patys tėvai.
Nors abiem atvejais įtariamas SKMS, mirties priežastį dar turi patvirtinti arba paneigti teismo medikai.
Kas žinoma apie SKMS?
SKMS – liga, kai miegantį kūdikį ištinka staigi mirtis, be kentėjimo požymių – jis neverkia, nespringsta ar nevemia. Vaikas tiesiog nustoja kvėpuoti. Anglakalbiai SKMS dar vadina „lovelės mirtimi“ (angl. crib death), nes tėvai dažnai kūdikį be gyvybės ženklų pastebi lovelėje.
Deja, nėra jokių požymių, kurie galėtų įspėti apie SKMS, jis nustatomas tik po kūdikio mirties. Nuo šio sindromo negelbėja ir vaiko gaivinimas.
Medikų patirtis rodo, kad SKMS aukos – paprastai iki tol atrodę sveiki kūdikiai iki vienerių metų amžiaus. Mirtina būklė būna netikėta ir kūdikį 95 proc. atvejų ištinka per pirmąjį pusmetį nuo gimimo, bet didžiausias SKMS dažnis būna tarp 2-ojo ir 4-ojo gyvenimo mėnesio.
SKMS diagnozė – sudėtingas procesas. Teismo medikai visų pirma turi atmesti visus kitus galimus paaiškinimus. Išvados, kad kūdikis mirė nuo SKMS prieinama po išsamaus ištyrimo, kai jokios kitos ligos nerandama.
Pagal įprastą praktiką, mirties priežasties nustatymas ir išvadų suformulavimas gali užtrukti nuo 2 iki 4 mėnesių, anksčiau lrytas.lt yra sakęs Valstybinės teismo medicinos tarnybos (VTMT) direktorius Romas Raudys.
Mokslinės literatūros duomenimis, daugiausia SKMS mirčių užregistruojama šaltuoju metų laiku – rudenį ir žiemą.
Manoma, kad būsimos SKMS aukos gimsta turėdamos vieną ar daugiau smegenų kamieno defektų, darančių jas labiau pažeidžiamas veiksniams, su kuriais kūdikis susiduria normaliame gyvenime. Pastebėta, kad SKMS dažniau patiria neišnešioti kūdikiai – ankstukai.
Tačiau dar nėra sukurta tyrimų, kurie leistų užtikrintai pasakyti, kad vaikas patenka į padidintos SKMS rizikos grupę.
SKMS yra nenuspėjamas ir neišvengiamas, tačiau egzistuoja rizikos veiksniai, prisidedantys prie dažnesnių kūdikių mirčių nuo šio sindromo. Prevenciniai veiksmai bent iš dalies gali apsaugoti nuo nelaimės.
Kūdikį migdyti tik ant nugaros
Saugi miego aplinka – esminė SKMS prevencijos dalis. Pabrėžiama, kad tėvai vaiką visada turėtų migdyti ant nugaros, o ne ant pilvo arba šono.
„Aišku, mamos pergyvena, kad plaukučiai išpliks, bet jie tikrai ataugs. Taip pat baiminamasi, kad guldant ant nugaros naujagimis užsprings, bet primenu, jog motinos pienu vaikai užspringi tiesiog negali, o ir pastebėkite – net miegodami ant nugaros jie galvytę pasuką į vieną arba kitą pusę, ne taip kaip suaugusieji, kurie laiko tiesiai“, – lrytas.lt yra sakiusi akušerė, tėvystės mokyklos „Gandro lizdas“ įkūrėja Ieva Girdvainienė.
Taip pat patariama, kūdikį migdyti ant kietesnio čiužinuko – jokiu būdu ne ant sofos, kušetės, ar automobilinėje kėdutėje.
Pasak medikų, kūdikiams nereikalinga pagalvė, taip pat ir minkšti čiužiniai, pliušiniai žaislai lovytėje, įvairūs papuošimai gali tik padidinti SKMS riziką.
Miegoti vaikas turi tik gerai išvėdintoje aplinkoje, bet šiltoje aplinkoje. Svarbu, kad kūdikis neperkaistų ir miegodamas – vasarą nereikia perlenkti lazdos su šiltomis anklodėmis ar storomis pižamomis.
Taip pat svarbu, kad vaikas nesusidurtų su pasyviu rūkymu. Mažylis negali miegoti prirūkytame kambaryje, taip pat kartu su rūkančiu tėčiu arba mama.
Tiesa, tėvai galės geriau pasirūpinti kūdikiu, jei jis miegos tame pačiame kambaryje, jo lovytė nuleistu kraštu gali būti pristumta prie tėvų lovos. Tik tokiu atveju, jei čiužinys pakankamai kietas, kūdikis gali miegoti kartu su tėvais.
