Jis pasakoja, kad nors endoprotezavimo operacijos yra ilgos ir fiziškai sunkios, ši sritis jam suteikia daug džiaugsmo – čia daug galimybių nuolat mokytis ir mokyti, o operacijos rezultatai matomi jau kitą dieną.
– Gydytoju ortopedu traumatologu dirbate daugiau nei 20 metų, kelio sąnario endoprotezavimo tema parašėte daktaro disertaciją. Kodėl pasirinkote būtent endoprotezavimo kryptį, nors ortopedijos ir traumatologijos sritis yra labai plati?
– Taip jau susiklostė, kad rezidentūros metu, teko daug laiko praleisti operacinėje, asistuoti vyresniems kolegoms endoprotezuojant klubo ir kelio sąnarius. Ta sritis tapo artima, todėl nei trupučio nesigailiu dėl savo pasirinkimo.
Nors operacijos kartais būna ilgos ir fiziškai sunkios, rezultatą matome jau sekančią dieną. O sugijus pooperacinei žaizdai bei praėjus reabilitacijos programą, pacientas grįžta į visavertį gyvenimą. Gera matyti laimingą pacientą ir žinoti, kad ir aš prie to prisidėjau.
– Kiek pacientų gali sugrįžti į visavertį gyvenimą po sąnario endoprotezavimo operacijos?
– Net 95 proc. endoprotezavimo operacijų rezultatų būna puikūs. Tai nereiškia, kad likę 5 proc. yra blogi – rezultatas gali būti geras ar patenkinamas. Visgi, tai yra chirurgija, kiekvienas atvejis yra unikalus ir komplikacijų ne visada pavyksta išvengti – nedidelis jų procentas visada buvo ir visada bus. Apie tai kalbame su pacientu ir jo artimaisiais konsultacijų metu. Kiekvieną kartą pabrėžiu, kad jie turi pasitikėti gydytoju ir galvoti apie 95 proc. sėkmės.
Neveltui sakoma, kad klubo sąnario chirurgija yra antra sėkmingiausia 20 a. chirurgija po kataraktos chirurgijos – tai chirurgija, kurioje galima gauti ženklų efektą per trumpą laiką. Anglakalbėje literatūroje naudojamas terminas „forgotten joint“ (liet. pamirštas sąnarys), kuris reiškia, kad pacientai net užmiršta, jog jų sąnarys pakeistas endoprotezu.
– Kokiems pacientams sąnario endoprotezavimas yra tinkamiausias gydymo būdas?
– Endoprotezavimas yra labai geras gydymo metodas jau vėlyvose osteoartrito stadijose, kai neefektyvūs kiti gydymo būdai. O pradėti gydyti visada reikia nuo pačių paprasčiausių metodų, kurie turi mažiausią šalutinį poveikį pacientui. Atsiradus pirmiesiems osteoartrozės simptomams, pacientas turėtų kreiptis į šeimos gydytoją, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoją, kineziterapeutą. Endoprotezavimo operacija yra pats paskutinis etapas.
Mes esame paskutiniai eilėje, todėl norėtųsi, kad į konsultacijas patektų tiksliniai pacientai, kuriems reikia mūsų pagalbos. Tačiau dažnai girdime pacientų nusivylimą, kad jiems sunku užsiregistruoti konsultacijai dėl endoprotezavimo, kai tuo tarpu konsultuojame pacientus, kuriems diagnozuotos pradinės osteoartrozės stadijos.
Dažnai apsiribojame rekomendacinio tipo patarimais, kaip subalansuoti mitybą, fizinį aktyvumą ar nukreipiame pacientus kolegų reabilitologų, neurologų, dietologų konsultacijoms.
– Sakote, kad kiekvieno paciento atvejis yra unikalus. Ar būna tokių pacientų, kuriems visgi patariate nesioperuoti?
– Net ir esant ženkliems sąnarių pakitimams, ne visada problemą sprendžiame chirurginiu būdu. Pacientas nėra automobilis, kuriam galima užsakyti detalę pagal amžių ir modelį ir žinoti, kad ji tikrai tiks ir tai bus problemos sprendimas. Kiekvienas pacientas yra unikalus. Mūsų pacientų amžiaus vidurkis yra apie 70 metų, be to, dauguma jų turi ir gretutinių susirgimų, kurie gali turėti neigiamos įtakos pooperaciniam rezultatui.
Įsivaizduokite pacientą, kuriam „neveikia“ abu keliai ir abu klubai, skauda nugarą, jis serga cukriniu diabetu, sutrikęs širdies ritmas, jam svaigsta galva, dėl ko dažnai griuvinėja – vieno iš sąnarių endoprotezavimas ženklaus jo savijautos pagerėjimo neduos, o galimų komplikacijų rizika milžiniška. Tokiu atveju po operacijos turėsime „gražius“ rentgeno vaizdus ir vis tiek nelaimingą pacientą, kuris bus priverstas toliau ieškoti pagalbos. Visada reikia kompleksiško požiūrio.
Dažnai pacientai sako – „padarykite taip, kaip padarėte kaimynei ar giminaičiui“. Tačiau viskas ne taip paprasta – nėra vienodų situacijų, vienodų pacientų ir vienodų problemos sprendimo būdų.
– Gyvename informacijos pertekliaus amžiuje, kai ir ligas galima „diagnozuoti“ internete, ir pasikalbėti su dirbtiniu intelektu apie gydymą. Jums, kaip chirurgui, informacijos internete paskaitę pacientai palengvina ar apsunkina darbą?
– Mano atsakymas – ir taip, ir ne. Gerai, kad pacientai rūpinasi savo sveikata, domisi problemos sprendimo galimybėmis. Tai yra natūralu. Tačiau medicinoje, kaip ir visose kitose srityse, pirminę nuomonę suformuoti yra lengviau, negu ją vėliau pakeisti. Jeigu pacientas atvyksta ir sako, kad jam reikia atlikti tokią operaciją, naudoti tokį implantą, nes kažkas jam patarė, pakeisti jo nuomonę būna nelengva, kartais tenka įdėti nemažai pastangų.
Tačiau būna ir priešingai, kai pacientas pirmą kartą išgirsta diagnozę ir sužino, kad jam rekomenduojama sąnario endoprotezavimo operacija. Natūralu, kad tokia žinia jį gąsdina, kelia nerimą. Visada pacientams stengiuosi paaiškinti apie galimus problemos sprendimo būdus, endoprotezavimo pliusus ir minusus.
– Ar sąnario endoprotezavimo operaciją galite pavadinti bendradarbiavimu tarp paciento ir chirurgo? Kokie etapai laukia paciento?
– Pirmasis ir vienas svarbiausių žingsnių pacientui – susirasti gydytoją, kuriuo jis pasitiki. Pasitikėjimas ženkliai prisideda prie gydymo sėkmės. Tokiu būdu, galima sakyti, gydytojas lyg ir pasiima pacientą į savo globą.
Paprastai pacientas ligoninėje praleidžia tris paras. Anksti ryte atvyksta į ligoninę, tą pačią dieną atliekama endoprotezavimo operacija. Kitą dieną pradedamas reabilitacinis etapas. Mūsų patirtis rodo, kad trečią pooperacinę parą yra saugu išleisti pacientus į namus ambulatoriniam gydymui ar tęsti reabilitacinį gydymą reabilitacijos skyriuje.
– Tarpusavio pasitikėjimas – būtinas?
– Tikrai susiduriame su situacijomis, kai pacientas nevisai pasitiki gydytojo rekomendacijomis, nori išgirsti antrą ar trečią nuomonę. Tačiau sprendimą reikia vis tiek priimti pačiam pacientui. Dažniausiai jie renkasi tą nuomonę, kuri labiau patinka. O medicinoje tikrai galima išgirsti labai daug skirtingų nuomonių, gydytojai gali pasiūlyti skirtingų problemos sprendimo būdų.
Štai viena neseniai mano operuota pacientė, išgirdusi mano ir kito chirurgo nuomonę, pasirinko mažesnės apimties operaciją kitoje ligoninėje. Tai natūralu, mažiau rizikos, mažiau laiko ligoninėje.
Tačiau atitinkamai ir rezultatas buvo ženkliai mažesnis ir neatitiko jos lūkesčių. Ji grįžo pas mane ir paprašė problemą spręsti iš naujo. Todėl, kaip ir jau minėjau – būtinas pasitikėjimas chirurgu ir aiški komunikacija – išsamiai aptartas gydymo planas, paciento lūkesčiai ir tikėtini rezultatai. Pacientas ir chirurgas turi suprasti, kad jų tikslas yra bendras ir jie yra vienoje komandoje.
– Kaip chirurgas ruošiasi sąnario endoprotezavimo operacijai? Ar turite atlikti namų darbus, o gal viskas taip įprasta ir pažįstama, kad papildomo pasiruošimo nereikia?
– Kiekvienai endoprotezavimo operacijai ruošiamės iš anksto, apgalvojame jos strategiją, dirbame su keliomis kompiuterinėmis programomis, pasitelkdami rentgenografinius vaizdus galime modeliuoti operaciją, pamatuoti endoprotezų tinkamumą, dydžius. Kartais juokaujame, kad visus savo pacientus iš vakaro išoperuojame kompiuteryje, o kitą dieną tą pačią operaciją atkartojame jau pacientui.
Beje, džiaugiuosi RVUL turimomis ištyrimo galimybėmis. Galime atlikti kokybiškas įvairių projekcijų rentgenogramas, atlikti KT, MRT tyrimus. Manau, kad mažiau nei 30 proc. Vakarų Europos klinikų turi tokias plačias galimybes.
– Prakalbote apie tobulėjimą. Ar endoprotezavimo srityje vyksta daug pokyčių, ar tenka nuolat mokytis?
– Chirurgija yra kintanti sritis ir tai mane žavi. Chirurgija keičiasi, tobulėja implantai, techninės priemonės, todėl ir mūsų galimybės plečiasi. Gerėja implantų prieinamumas, o kartu – vyksta progresas, mokymai, kurie yra ir papildoma galimybė chirurgams bendrauti tiek su industrijos atstovais, tiek su gydytojais iš kitų pasaulio šalių ir mokytis vieniems iš kitų.
– Ar chirurgijoje, o gal apskritai medicinoje yra laisvės „kūrybai“, interpretacijoms?
– Medicina – ne matematika. Medicina įdomi tuo, kad joje nėra vienos absoliučios tiesos – yra ir aiškios taisyklės bei algoritmai, tačiau yra vietos ir filosofijai. Šie du elementai eina šalia. Daugeliu atvejų medicinoje galima pasirinkti kelis skirtingus kelius tam, kad būtų pasiektas rezultatas.
– Ar Lietuvoje žengiame koja kojon su vakarų valstybėse vykstančiais pokyčiais endoprotezavimo chirurgijoje?
– Manau, kad daugelyje sričių mes jau žengiam koja kojon su Vakarų Europos ir JAV kolegomis. O jeigu kažkur vejamės, tai gali būti naudinga mums ir mūsų pacientams. Man patiko vieno gydytojo iš Welso mintis. Anot jo, tai, kad mes šiek tiek atsiliekame, yra gerai mums patiems, nes nedarome klaidų su naujais implantais ir naujomis technologijomis, kurias padaro pirmieji jas bandantys chirurgai. Tai reiškia, kad mokomės iš geriausių praktikų ir galime savo pacientams pasiūlyti modernius ir jau išbandytus, patikimus gydymo būdus, kurie lemia puikius rezultatus.
