„Dažniausiai pacientės kreipiasi dėl pirmojo piršto iškrypimo, kiek rečiau – dėl mažųjų pirštų deformacijų. Taip pat dažnėja pirmojo padinio piršto sąnario susidėvėjimo atvejų. Blogiausias variantas – visų šių deformacijų kombinacija vienoje pėdoje“, – pasakoja dr. A. Makulavičius.
Kas dažniausiai susiduria su šiomis problemomis?
Pėdos pirštų deformacijos dažniau vargina moteris nei vyrus. Pagrindinė to priežastis – genetinis polinkis ir moterų jungiamojo audinio ypatumai.
„Tiesa, įtakos turi ir nuolat avima siaura avalynė bei aukštakulniai batai. Be genetinio polinkio, moterų raiščių laisvumas potencialiai labiau išreikštas nei vyrų, ypač nėštumo periodu“, – atkreipia dėmesį gydytojas ortopedas traumatologas.
Taip pat Hallux Valgus deformacija dažniau išsivysto vyresnio amžiaus žmonėms. Be to, jų pirmasis padinis piršto sąnarys dažnai būna pažeistas artrito. Manoma, kad žmonės su plokščia pėda ir sumažintu pėdos skliautu susiduria su šiomis problemomis dažniau.
Deformacijos laikui bėgant progresuoja
Paprastai pacientai, kurie susiduria su pėdos deformacijomis, pirmiausiai pastebi vizualiai besikeičiančią pėdos formą. Tačiau kartais pirma atsiranda skausmai, kurie progresuoja.
„Manau, kad yra absoliučiai taisyklingų ir visiškai netaisyklingų pėdų. Kol susiduriama tik su estetiniais jų pokyčiais, pakanka pritaikyti patogią avalynę ir stebėti padėtį. Visgi, kai atsiranda pirmieji skausmai, padeda konsultacija su pėdos-čiurnos srityje besispecializuojančiu ir reguliariai operacijas atliekančiu ortopedu“, – atkreipia dėmesį gydytojas, pridurdamas, jog laiku nepradėjus spręsti problemos, labai tikėtinas deformacijos progresavimas.
Verta atkreipti dėmesį, kad stiprėjant skausmams ir progresuojant deformacijoms, dėl netaisyklingos apkrovos ypač padidėja ir negrįžtamo sąnario kremzlės susidėvėjimo rizika.
„Pirmasis padinis piršto sąnarys yra gerokai sudėtingesnis, negu dauguma mano. Jį sudaro ne 2, kaip gali pasirodyti, o 4 gana smulkūs kaulai, kuriems paradoksaliai tenka didžiulis krūvis, ypač atsispyrimo metu – greitai einant ar bėgant“, – pažymi ortopedas traumatologas dr. A. Makulavičius.
Kiekvienas gydymas – individualus
Problemų sprendimas priklauso nuo konkretaus atvejo, pacientą varginančių skundų trukmės bei intensyvumo. Dažnai pacientams iš pradžių siūlomas nechirurginis gydymas, taikant patogią avalynę, vidpadžius ir tempimo pratimus. Jei šios priemonės neefektyvios ir deformacija progresuoja, padeda operacinis gydymas. Pacientui ir gydytojui sutarus dėl operacijos, sudaromas ir aptariamas gydymo planas bei operacijos laikas, pooperacinis režimas ir jo trukmė bei galimi laikini apribojimai.
„Gydymą visada planuoju individualiai, nes remdamasis savo kelių dešimtmečių patirtimi, galiu teigti, jog vienodų pacientų ir operacijų nebūna. Dalis pacientų vartoja vaistus dėl lėtinių susirgimų, kurių naudojimą prieš operaciją reikia pakoreguoti, kiti pacientai turi darbo ar atostogų planų, į kuriuos būtina atsižvelgti.
Standartinė operacija trunka apie valandą, bet, esant didelėms kompleksinėms daugelio pirštų deformacijoms, gali trukti ir 2–2,5 val.“, – pastebi dr. A. Makulavičius.
Po operacijos, pacientas trumpam perkeliamas stebėjimui į intensyvios terapijos palatą. Kadangi papildomam nuskausminimui vartojami ilgo veikimo vaistai, dažniausiai iki kito ryto skausmas nevargina. Įprastai po šios operacijos kitą dieną vykstama namo.
„Pooperacinis laikotarpis priklauso nuo deformacijos sunkumo, operacijos apimties, paciento amžiaus bei audinių kokybės, galimų gretutinių ligų ir daugelio kitų individualių faktorių. Jeigu pacientas jaunas ir sveikas, o deformacija vidutinio sunkumo, paprastai pakanka 3–4 savaičių, po kurių jau galima saugiai judėti be rimtesnių apribojimų“, – sako gydytojas ortopedas traumatologas.
Po sunkesnių Hallux Valgus operacijos atvejų 3–4 savaitėms uždedamas laikinas plastiko įtvaras. Pacientams patariama 3–4 savaites vaikščioti, remiantis kulnu, neminant operuotos kojos pirštais, kol žaizda ir kaulas sugyja. Pooperaciniu periodu labai svarbu mankštinti didįjį pirštą. Mankšta pradedama praėjus 3–4 dienoms po operacijos, kai sumažėja pooperacinis diskomfortas. Operacijos funkcinis rezultatas absoliučiai priklauso nuo paciento noro pasveikti ir jo indėlio į reabilitacinį procesą.
