ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija sulaukia daug ne tik ŽIV užsikrėtusiųjų, bet ir jų artimųjų klausimų, kaip bendrauti su užsikrėtusiuoju, kaip gyventi su juo bendroje buityje ir t. t. Kas pirmiausia patariama žmogui, kuris ką tik išgirdo ŽIV diagnozę? Kiek dažnai ŽIV infekuotiems pacientams reikalinga psichologo pagalba? Ar tarp ŽIV infekuotųjų priklausomybės yra didelė problemą, ar tėra vienas iš mitų? Kokios būtų rekomendacijos ŽIV infekuotiesiems mažinant žalą, jeigu turima priklausomybių? Į šiuos ir kitus klausimus atsakė ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis.
Prieš pranešant svarbu pasitarti
S. Kulšis teigimu, visų žmonių reakcija, sužinojus apie tai, kad jie užsikrėtė ŽIV, dažniausiai yra labai panaši. Natūralu, kad, sužinoję diagnozę, žmonės jaučia nerimą ir baimę dėl savęs ir artimųjų. Kalbantis su kiekvienu, būtina įvertinti jų žinias ir supratimą apie ŽIV infekciją, jos perdavimo būdus bei būtinai pabrėžti, kad ŽIV infekcija neperduodama buitiniu kontaktiniu būdu. ŽIV negalima užkrėsti nei kosint ar čiaudint, nei naudojantis tais pačiais indais bei įrankiais, tualetu ir dušu.
Ji nerekomenduoja, sužinojus diagnozę, tą pačią dieną pasipasakoti apie ją visiems – pirmiausia svarbu pasikonsultuoti su gydytoju infektologu, kuris gali paaiškinti apie pačią ligą ir jos gydymą.
„Kartais žmonės, sužinoję, kad užsikrėtė ŽIV, pasiduoda baimei, pykčiui, kaltina save ar kitus. Tokiu atveju reikalingos psichologo konsultacijos, tačiau psichologinės pagalbos poreikis yra individualus. Daug informacijos apie gyvenimą su ŽIV gali suteikti ne tik gydytojai, slaugytojai, bet ir socialiniai darbuotojai ar lygus-lygiam konsultantai žemo slenksčio kabinetuose“, – kalba S. Kulšis.
Dažniausiai serga ir priklausomybe
Dauguma asociacijos klientų yra priklausomi nuo narkotinių medžiagų, alkoholio, tabako. Pagrindinė rizikos grupė – švirkščiamųjų narkotikų vartotojai, kurie taip pat gali būti priklausomi ir nuo kitų medžiagų.
„ŽIV yra lėtinė liga, kuriai reikalinga priežiūra ir reguliarus vaistų vartojimas. Priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų ar alkoholio taip pat yra ligos, kuriomis sergantiems būtina suteikti priimtiną ir reikalingą pagalbą. Priklausomybę turintis ŽIV užsikrėtęs žmogus turėtų žinoti, kad ŽIV ir priklausomybė gali būti gydomos ir prižiūrimos paraleliai“, – kalba S. Kulšis.
Jos teigimu, būtina stengtis, kad ŽIV užsikrėtęs asmuo sąmoningai suprastų, kad būtina reguliariai vartoti šiai ligai gydyti skirtus vaistus, konsultuotis su gydytoju bei keisti rizikingą elgseną į mažiau rizikingą, siekiant neperduoti infekcijos kitiems – naudoti tik vienkartinius švirkštus, nesidalinti jais su kitais arba vartoti pakaitinę terapiją metadonu. Žalos mažinimo programos padeda užkirsti tolesnį infekcijų plitimą visuomenėje.
„Žalos mažinimo paslaugomis siekiama sumažinti sveikatos, socialines ir ekonomines švirkščiamųjų ar kitų narkotikų vartojimo pasekmes patiems priklausomiems žmonėms bei visuomenei. Tai svarbi grandis, jungianti sergančiuosius priklausomybėmis su sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų įstaigomis, mažinanti infekcinių ligų plitimo, perdozavimo rizikas“, – pasakoja S. Kulšis.
Jos teigimu, panašios programos, kuriomis siekiama pakeisti žalingą elgseną į mažiau žalingą arba jos atsisakyti taikant motyvacines, socialines, psichologines, medicinines ir kitas priemones, gali būti pritaikytos ir dirbant su kitomis priklausomybėmis, pvz., alkoholio, tabako ir pan.
Vaistai kompensuojami visiems
Nuo 2018 metų ŽIV vaistai yra skiriami visiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams, nepriklausomai nuo ligos stadijos. ŽIV gydymas 100 proc. kompensuojamas valstybės lėšomis, iš karto po diagnozės nustatymo.
„Pradėjus gydyti net ir pažengusią ŽIV ligą, pradėjus reguliariai vartoti vaistus, būklė pagerėja, išnyksta gretutiniai ligos simptomai, asmuo jaučiasi gerai – belieka išlaikyti reguliarų kasdienį vaistų vartojimą ir kontroliuoti ŽIV taip pat, kaip kitas lėtines ligas“, – kalba S. Kulšis.
