„Ne visada galima vienareikšmiškai atsakyti, ar tiesioginė paciento mirties priežastis yra lėtinė obstrukcinė plaučių liga, kuri stipriai komplikavosi, ar paūmėjusios gretutinės ligos. Dažniausiai visos būklės persidengia – ir pati ligos forma sunkėja, ir kiti sutrikimai progresuoja, pablogindami išgyvenimo prognozę“, – pastebi G. Cincilevičiūtė.
Kokie simptomai būdingi šiai ligai?
Lėtinė obstrukcinė plaučių liga – tai įvairialypė plaučių būklė, kuri bėgant metams progresuoja, blogėja ir sukelia sudėtingas sveikatos komplikacijas. Jai būdingi tokie simptomai, kaip lėtinis kosulys, skrepliavimas, dusulys bei nuolatinė kvėpavimo takų obstrukcija.
„Žinoma, daug plaučių ligų gali pasireikšti panašiais požymiais, todėl kartais gali būti sunku laiku diagnozuoti tikrąją simptomų priežastį. Dažniausiai lėtinė obstrukcinė plaučių liga yra nustatoma vyresnio amžiaus pacientams“, – atkreipia dėmesį G. Cincilevičiūtė.
Šią ligą lemia įkvepiamos žalingos dalelės, dėl kurių vystosi lėtinis uždegimas bronchuose, plaučių audinyje bei kraujagyslėse. Jis sukelia struktūrinius pokyčius, ardo plaučių audinį, todėl atsiranda kvėpavimo takų obstrukcija ir padidėja sekreto gamyba.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad ligai progresuojant, dėl nepakankamo organizmo aprūpinimo deguonimi pacientą pradeda varginti dusulys, pablogėjusi fizinio krūvio tolerancija, krūtinėje atsiradęs švokštimas ar bendras nuovargis. Be to, neretai gali pasireikšti ligos paūmėjimai, kai per keletą dienų šie simptomai žymiai sustiprėja.
Kas sukelia lėtinę obstrukcinę plaučių ligą?
Pasak gydytojos pulmonologės, liga susergama dėl genetinio polinkio ir rizikos veiksnių sąveikos, o svarbiausias iš jų – rūkymas.
„Grėsmė kyla ne tik esamiems rūkaliams, bet ir pasyviai rūkantiems, t. y. kvėpuojantiems prirūkytu oru, be to, rizika susirgti LOPL išlieka net ir metusiems rūkyti. Žinoma, tai priklauso nuo įvairių faktorių, pavyzdžiui, rūkymo intensyvumo, organizmo atsako, pažeidimo stiprumo, todėl kuo anksčiau pacientas atsikrato šio žalingo įpročio, tuo mažesnė rizika, kad ateityje jis turės su tuo susijusių sveikatos problemų“, – pažymi G. Cincilevičiūtė.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ar šeimoje yra asmenų, susidūrusių su panašiomis plaučių ligomis ir ar žmogų dažnai vargina kvėpavimo takų infekcijos, kurios taip pat gali lemti tam tikrus bronchų pokyčius, be to, riziką smarkiai padidina ir žalingi aplinkos – oro, darbo, namų teršalai.
„Nors mūsų regionas dar yra pakankamai švarus lyginant su kitomis pasaulio šalimis, pavojingi teršalai gali susidaryti darbo vietoje, kuomet susiduriama su įvairiomis dulkėmis, dūmais ir buityje, pavyzdžiui, namų šildymui ar maisto gamybai naudojant kietą kurą ir nesant tinkamos ventiliacijos“, – teigia G. Cincilevičiūtė.
Visiems pacientams, kuriems būdingi rizikos veiksniai ir anksčiau minėti lėtiniai respiraciniai simptomai, laiku atlikta patikra padėtų diagnozuoti ligą. Nediagnozavus ir nepradėjus gydyti lėtinės obstrukcinės plaučių ligos ligonio būklė ir plaučių funkcija nuolat blogėja, progresuoja struktūriniai plaučių pokyčiai, atsiranda kitų organų pažeidimo požymių – lėtinė plautinė širdis, antrinė eritrocitozė, kacheksija ar depresija.
Kaip ši liga diagnozuojama?
Lėtinė obstrukcinė plaučių liga diagnozuojama pacientams, turintiems rizikos veiksnių, būdingų respiracinių simptomų ir atlikus spirometrijos tyrimą bei paneigus alternatyvias diagnozes.
Spirometrija – tai tyrimas, kurio metu specialiu prietaisu matuojamas įkvepiamo ir iškvepiamo oro kiekis ir greitis. Jis parodo, ar yra bronchų obstrukcija, koks jos sunkumas, bronchų obstrukcijos grįžtamumas.
„Šios ligos diagnostikai tai yra privalomas tyrimas. Jei žmogus susiduria su minėtais simptomais, bet spirometrijos rezultatai yra normalūs, liga nėra patvirtinama. Taip pat tyrimas atliekamas ir diferencinei diagnostikai, lėtinės obstrukcinės plaučių ligos sunkumui įvertinti, bei stebint ligos eigą“, – sako gydytoja.
Svarbu suprasti, kad lėtinė obstrukcinė plaučių liga yra nepagydoma, tačiau ją kontroliuojant pagerėja paciento būklė, padidėja fizinio krūvio toleravimas, sumažėja simptomai, paūmėjimų dažnis ir sunkumas bei mirties rizika.
„Ligos gydymą galima skirstyti į dvi grupes – medikamentinį ir nemedikamentinį. Medikamentinio gydymo pagrindas yra bronchus plečiantys vaistai, įkvepiami į kvėpavimo takus. Kiekvienam ligoniui medikamentinis gydymas parenkamas individualiai įvertinus ligos sunkumą“, – pabrėžia gydytoja pulmonologė G. Cincilevičiūtė.
Žinoma, svarbiausi nemedikamentinio gydymo principai yra rizikos veiksnių šalinimas bei fizinis aktyvumas. Taip pat gali būti taikomas konkrečių komplikacijų gydymas, pavyzdžiui, deguonimi, kuris skiriamas, kai atsiranda lėtinis kvėpavimo nepakankamumas. Jis patvirtinamas atskirais kriterijais pagal kraujo tyrimo rodiklius. Tokiais atvejais pacientams paskiriamas deguonies koncentratorius, kuriuo naudojamasi namuose.
