„Pradžioje pajutau stiprų nuovargį. Stresas tapo sunkiau ištveriamas. Atrodo, kad žmogus visa laiką patiria stresą, bet vienu metu pradėjau jausti, kad tai ėmė kenkti mano gyvenimui“, – lrytas.lt pasakojo trijų vaikų mama Radvilė Masiulionienė.
Krūties vėžys R.Masulionienei buvo nustatytas, kai jai buvo 43-eji. R.Masiulionienės organizme medikai aptiko piktybinį naviką. Diagnozė – pirmosios stadijos krūties vėžys.
„Tai buvo netikėta, nelaukta, nors nesu jauno amžiaus ir turiu patirties, atrodė, kad viskas gyvenime dėliojasi sava eiga. Turiu profesinę patirtį, galiu gilinti savo karjeros įgūdžius. Yra šeima. Aš turiu 3 vaikus, kurie nebėra tokie maži, atrodo, galėtum sau leisti kažką daugiau nei rūpesčiai, kurie, turbūt, užgriūna visas šeimas, – atviravo R.Masiulionienė. – Aš dirbu statutinėje organizacijoje, o tai reiškia, kad pareigūnas turi būti stiprus, turi nesirgti jokiomis ligomis, ištverti įvairias situacijas, bet tai nėra visiškai žmogiška. Psichologiškai buvo sunku – nežinojau, kaip klostysis mano karjera, nežinojau, kas manęs laukia – kokie gydymo etapai, kaip tai paveiks mano fizinę psichologinę savijautą.“
– Vėžį jums diagnozavo praėjusių metų kovą. Kas paskatino pasitikrinti?
– Ligos simptomus pradėjau jausti anksčiau negu supratau, kad sergu. Kartais simptomų negali suprasti pats. Pradžioje jaučiau stiprų nuovargį, prasidėjo alerginės reakcijos, nemiga, stresas tapo sunkiau ištveriamas. Faktą, kad man negerai su sveikata ir tai susiję su onkologija, nustačiau buitiniu būdu: saviapžiūros metu, kuomet užčiuopiau krūtyje darinį.
Iki to momento, krūtyje esu turėjusi cistų, bet jos būdavo visiškai kitokios, nes bandant užčiuopti jų nesijausdavo, o šis darinys buvo aiškus ir kietas. 2022 metų sausio mėnesį kreipiausi į savo ginekologę, kuri atliko pirmąsias apžiūras. Ji išsiuntė mane toliau tirtis.
Nuo echoskopijos ir „žaliojo koridoriaus“ Nacionaliniame vėžio institute pradėjau savo kelią. Buvo nerimas, ar aš viską tikrinausi laiku, atrodo, norėjosi skubėti ir tyrimai trunka per ilgai. Natūralu, kad šiame kelyje yra pasimetimas ir nežinomybė, kai niekas nėra patvirtinta ir viltis, kad tai nėra liga, apie kurią galvoju.
Echoskopiją atlikusi gydytoja nepasakė nieko konkretaus, tik išeinant iš kabineto pridūrė: „Siūlau nedelsti“. Ji sudarė įvaizdį, kad viskas yra rimta. Vėliau patekau į specialistų globą ir „žaliąjį koridorių“ . Viskas pasidarė paprasčiau, nes vyko greitai – sausio pradžioje pirmosios apžiūros metu atliko biopsiją, tyrimus, o kovo 2 dieną išgirdau diagnozę – pirmosios stadijos krūties piktybinis navikas.
– Daugelis žmonių, kol nesusiduria, nežino, kas yra „žaliasis koridorius“.
– Lietuvoje žmonės, kurie turi įtarimų dėl sveikatos ir nori pasitikrinti, eilėje laukia ne vieną mėnesį. Esant vėžio simptomams pacientai gauna pirmumo teisę, kai patekę pas vieną gydytoją greitai sulaukia vizitų ir pas kitus. Yra greitas tempas ir pakankamai laiko nuo pirmos patikros iki operacijos datos.
– Krūties vėžys per metus nustatomas apie 1500 moterų. Apie šią vėžio formą kalbama vis dažniau ir garsiau. Ar iki tol teko tikrintis?
– Nuolat atlieku kasmetines apžiūras. Moteriai, kuriai yra virš 40 metų, turi susiklosčiusį nuoseklumą, todėl periodiškai lankydavausi pas gydytoją, o kas metus – pas ginekologę. Patikros metu atlikdavo periodinius tyrimus, apžiūrėdavo krūtinę. Pagal tam tikrą standartą yra skiriama echoskopija arba mamograma, todėl pagal nustatytą valstybės algoritmą atlikdavau apžiūras. Nors šis nustatytas atvejis buvo netikėtas, kita vertus, jis pastebėtas ankstyvoje stadijoje.
– Kai sužinojote, kad jums nustatytas pirmosios stadijos piktybinis navikas, kas pasikeitė gyvenime?
– Visi esame žmonės ir nesvarbu, kokias pareigas eitume, visi galime susirgti tam tikra liga. Iki diagnozės apie tai negalvoji, o kai papuoli į situaciją, iš kurios negali trauktis, darai tai, ką reikia daryti. Man buvo sunkiau, kai išgirdau artimo žmogaus lėtinės ligos diagnozę, tuo metu nežinojau kaip elgtis, ką kalbėti, kaip paguosti, bet kai pati esi toje situacijoje, klausai specialistų ir profesionalų rekomendacijų.
Emociškai buvo nelengva, nes iki tol, atrodo, kad esame nemirtingi. Nesvarstai apie ligą, gyveni savo gyvenimą, kuris pilnas pakilimų ir nuosmūkių. Tačiau kai konstatuoja lėtinę onkologinę ligą, supranti, kad turi pakeisti savo gyvenimo būdą.
Keičiasi ir vertybės. Supratau, kad reikia pakeisti gyvenimą – pradėjau savanoriauti, lankiausi pas psichologus. Pavyko „išbūti“ sunkųjį periodą. Man labai padėjo savanorystė keliose organizacijose, esu Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) pacientų gidė. Būti kartu su žmonėmis, suprantančiais situaciją, nenorėdama apkrauti savo artimųjų, kuriems yra sunku, labai padėjo.
– Diagnozė – iššūkis ne tik pačiam susirgusiajam, bet ir jo šeimai. Kalbama, kad artimiesiems būna sunku, nes jie negali padėti, kyla ir baimių. Kaip pranešėte artimiesiems?
– Vėžys yra dalykas, apie kurį sužinojus nepasakosi visiems, nors aš neslėpiau. Pasidalinau informacija su artima aplinka, vyras labai palaikė, mamai buvo didelis smūgis. Pasirinkau kiekvienam vaikui papasakoti atskirai, kadangi jie visi skirtingi. Pavyko informaciją perduoti ne taip baisiai, nors dukra, kuriai tuo metu buvo 11 metų sureagavo labai jautriai.
Iki tol šeimoje su vaiku nesame kalbėję apie tokias ligas. Ji iškart pasakė „Mama, tai tu dabar mirsi?“, tai yra visuomenės stigma, kad vėžys yra lygus mirčiai, kadangi vaikas turėjo tokią informaciją iš aplinkos. Teko dukrai plačiau papasakoti apie ligą, kad vėžys nėra mirtis.
– Kaip tai pakeitė jūsų kasdienybę?
– Pradėjus jausti simptomus buvo daug darbo krūvio, todėl sumažinau jį, reikėjo subalansuoti savo dienotvarkę. Supratau, kad daug dėmesio skyriau darbui, o per mažai poilsiui.
Teko susireguliuoti miego režimą, daugiau būti gryname ore, leisti daugiau laiko su šeima. Daugiau paprastų dalykų, kurie kelia vidinį pasitenkinimą. Nereikia pasiekti aukštumų, kad būtum laimingas. Nereikia ir per daug galvoti, kas bus ateityje.
– Kaip vyksta kova su krūties vėžiu: kokio pobūdžio problemos yra didžiausios?
– Nepavadinčiau to kova. Pasikeitė gyvenimo būdas ir supratau, kad turėsiu dažnai lankytis pas gydytojus, teks išgyventi paskirtus dalykus – operaciją, radioterapijos procedūras.
Prisitaikiau prie naujo gyvenimo būdo, klausau gydytojų patarimų, pas kuriuos lankausi reguliariai, kas mėnesį. Šis procesas yra sukėlęs pokyčių, kadangi operacija pažeidžia audinius. Tai ne tik paliečia krūtinės sritį, bet ir kitas kūno vietas – yra išimti limfmazgiai, nutekėjusi limfa. Teko išmokti atlikti pratimus, kurie padeda atstatyti mobilumą.
Neturėjau didelių duobių, bet kartais viena diena atrodydavo lengvesnė, o kita sunkesnė. Aktyvusis periodas truko apie 4 mėnesius.
– Internete galima rasti begalę informacijos kaip elgtis susirgus onkologine liga. Iš kur jūs sėmėtės žinių apie ligą? Ar rasti tinkamą informaciją yra sunku?
– Informacijos srautai yra dideli. Pradedi ieškoti informacijos nuo visiems prieinamų interneto portalų, prisijungiau prie grupių, kuriose kalba žmonės, praėję tą patį kelią. Tiesa, turi atsifiltruoti informaciją, nes ne viskas tinka konkrečiam asmeniui, o kai kas netinka išvis.
Informacijos kiekis atrodė didelis iki tol, kol nepasidomėjau gilesne vėžio tema. Susidėliojau mintis, tačiau trūko psichologinės paramos. Esu girdėjusi, kad įstaigose yra planuojamos pareigybės, kuriose žmogus, papuolęs į panašias kritines situacijas, sužinojęs apie ligą, gautų pagalbininką įstaigoje, padedantį keliauti tuo keliu. Nėra paprasta susitaikyti su liga. Pavyzdžiui, iš mažesnių miestų atvyksta įvairiausių žmonių, kuriems ligoninės nėra pažįstamos, todėl pagalbininkas būtų pravartus.
POLA organizacija, kuriai priklausau, sumanė projektą pacientams. Esame tie žmonės, į kuriuos gali kreiptis susirgę, jų artimieji gali skambinti mums. Mūsų mobiliųjų telefonų numeriai yra skelbiami viešai, organizacijos puslapyje. Sulaukiame žmonių skambučių, kurie jaučia nerimą, nori pasikalbėti apie ligą, klausia informacijos. Nors informacijos daug, bet aiškaus kelio ir proceso tikrai nėra.
– Užsiminėte, kad trūko psichologinės pagalbos ir palaikymo.
– Su artimaisiais yra kitoks emocinis ryšys, todėl psichologinės pagalbos trūko visoje gydymo eigoje. Gydymo įstaigoje gauni numatomą operacijos laiką, reabilitaciją, paskiriamas gydytojas. Tačiau nėra numatytos konsultacijos su psichikos sveikatos specialistu, kuriam būtų galima pasipasakoti, nebent pats ieškai psichologo.
Tokia nemokama paslauga galėtų būti korporuota ar pasiūlyta kiekvienam onkologiniam ligoniui. Ne visi žmonės gali reaguoti taip, kaip sergančiam žmogui norisi. Dažniausiai gauni patarimus, užuojautą, kai tuo metu labiausiai reikia palaikymo, tvirtybės, vilties suteikimo, ramsčio, teikiančio paramą.
– Ką galėtumėte patarti kitoms moterims, kurios dvejoja tikrintis?
Noriu paskatinti ir padrąsinti visas merginas, dvejojančias tikrintis. Suprantu, kad kol nežinai, atrodo, kad nieko nėra, bet periodinis tikrinimasis yra būtinas dalykas. Svarbu ir savityra, moterys pačios galime daug dėl savęs padaryti, kad vėliau nereikėtų sulaukti grėsmingų stadijų, metastazės. Yra nemažai patarimų internete, kaip galima save apžiūrėti ir kas kiek laiko reikėtų lankytis pas specialistus patikrai. Kuo anksčiau suprantame, tuo anksčiau pradedame gydytis ir turime daugiau šansų.
– Kalbate, atrodo, gana pozityviai, o kaip šiuo metu laikotės, ar jau pavyko galutinai įveikti ligą?
– Šiuo metu man yra skirta hormoninė terapija, su mano ligos diagnoze. Vartoju geriamus ir leidžiamus vaistus, kuriuos turėsiu gerti mažiausiai 5 metus. Po to bus sprendžiama ar liga atsitraukė ir nebereikės daugiau vartoti vaistų, ar terapija turi būti pratęsta.
*
Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, krūties vėžys – dažniausia moterų onkologinė liga Lietuvoje. Kasmet nustatoma apie 1500 naujų šios onkologinės ligos atvejų. Svarbu atlikti kasmetinę sveikatos patikrą, kadangi kuo anksčiau nustatoma liga, tuo mažiau agresyvus gydymas reikalingas Ir didesnė galimybė pasveikti.
