Į šalies medicinos istoriją galinti patekti I.Katkienė save vadina laimės kūdikiu. Jai dar paauglystėje įsiūtas svetimkūnis, kurį teko šešis kartus keisti. Dabar ji gyvena jau su septintu stimuliatoriumi.
Tačiau moteris nesijaučia esanti ligonė, kuri turėtų daug ko saugotis. Grybauti mėgstanti šiaulietė šį rudenį keliskart išsiruošė į mišką ir nesibaimino, kad stimuliatorius staiga ims šlubuoti ar išseks baterija.
„Laisvalaikio niekada neleidau sėdėdama ant sofos, mėgstu aktyvų poilsį, galbūt dėl to bendradarbiai mane vadina nenuorama“, – tikino I.Katkienė.
Stimuliatorius netrukdo ir keliauti lėktuvu, tačiau šiaulietė turi pasiimti vadinamąjį širdies stimuliatoriaus pasą – dokumentą, dėl kurio gali išvengti rentgeno patikros oro uoste.
Magnetinio rezonanso tyrimo jai taip pat negalima atlikti, nes galėtų sutrikti medicinos aparatas. Šis apribojimas moteriai kelia šiek tiek nerimo, nes jai dažnai skauda vieną kelio sąnarį ir ji nežino priežasties.
Mobilųjį telefoną moteris įpratusi glausti ne prie kairės ausies, kaip daugelis žmonių daro, o prie dešinės – toliau nuo širdies.
Jei važiuoja visuomeniniu transportu, laiko ranką ant krūtinės kaip apsaugą, jeigu staiga kas nors ją suspaustų ar į ją atsitrenktų. Jei eina į paplūdimį, apsidairo, ar arti kas nors nežaidžia tinklinio, nespardo futbolo kamuolio. Nuo vaikystės kardiochirurgai ją išmokė saugotis stipraus smūgio į krūtinę, nes dėl to galėtų sutrikti stimuliatoriaus darbas.
Gėles mėgstanti moteris savo bute turi net 27 gėlių vazonus, bet prižiūrėti šiltnamį ar susilenkus ravėti jai būtų sunku.
Yra darbų, prie kurių moteris nekiša rankų. Jei reikia namuose pakabinti užuolaidas, pakelti kokį nors sunkų daiktą, ji ieško pagalbos.
Registrų centre dirbanti I.Katkienė didžiąją dalį laiko praleidžia prie kompiuterio, jos darbas – su dokumentais. Tačiau jei reikėtų kokiame nors archyve kilnoti nuo vienos ant kitos lentynos bylas, susimąstytų, ar tai jai tinka.
Tiesa, sėdimasis darbas moterį irgi nelabai džiugina, nes būdama 155 centimetrų ūgio ji sveria 87 kilogramus, o pasitelkus vien dietą sulieknėti nepavyksta, nors jaunystėje turėjo grakštų liemenį.
Inos negalavimai prasidėjo paauglystėje. Einant į mokyklą jai staiga pritrūkdavo oro, akyse pasidarydavo tamsu, ji nualpdavo, o kai atsibusdavo – beveik nieko neprisimindavo.
Kai tokie priepuoliai ėmė kartotis, Inai buvo trylika metų. Dėl įgimtų širdies ydų jos pulsas tiek suretėdavo, kad siekdavo vos 32 dūžius per minutę, – perpus rečiau negu sveiko žmogaus.
Šiaulių medikai paauglę nusiuntė į Kauno klinikas, nes įtarė širdies veiklos sutrikimą, dėl kurio prastai dirbo skilvelis. Inai buvo nustatyta pirmo laipsnio įgimta širdies blokada, tai yra elektrinio impulso plitimo – laidumo – širdyje sutrikimas. Tokiu atveju reikalingas pagalbininkas, kuris siunčia elektros impulsą, o tada skilvelis susitraukia ir širdis pradeda normaliai plakti.
1981-aisiais Kauno klinikose Inai buvo atlikta širdies stimuliatoriaus implantavimo operacija. Ina buvo dar vaikas, kai jai medikai pasakė, kad bus vežama į operacinę, todėl turėjo tik vieną norą: „Gerai, tik mamą įleiskite.“
Paauglę operavo Petras Stirbys, o operacijai vadovavo širdies elektrostimuliacijos ir tachikardijos chirurginio gydymo pradininkas Lietuvoje profesorius kardiochirurgas Jurgis Brėdikis (1929–2021).
Šiuo metu tokie sovietiniai stimuliatoriai, koks buvo parinktas Inai, atrodo beviltiškai pasenę. Iš tikrųjų pirmas aparatas šiaulietės krūtinėje veikė trumpai – po dvejų metų teko jį pakeisti. Būdama 23-ejų Ina ėmė lauktis dukters. Kadangi aparatas turėjo fiksuotą pulsą, jis niekada nesikeisdavo.
Nėštumo pabaigoje, kai pulsas natūraliai dažnėja, šiaulietės širdis susitraukdavo tokiu pat rimtu. Dėl šios priežasties besilaukiančiai moteriai vis dažniau pritrūkdavo oro, kilo pavojus ir bręstančiam vaisiui, ar galės normaliai vystytis, todėl medikai siūlė kuo greičiau keisti stimuliatorių. Bet kur rasti kokybiškesnį aparatą už tą, kuris gaminamas Sovietų Sąjungoje?
Laimė, profesoriui P.Stirbiui pavyko gauti amerikietišką stimuliatorių per labdarą. 1991-ųjų gegužę kaunietis dalyvavo tarptautinėje širdies stimuliacijos konferencijoje Vašingtone. Konferencijos metu medicininės įrangos gamintojai demonstravo įvairius naujus gaminius.
Susipažinęs su vienos įmonės atstovais ir užsiminęs, kad Lietuvoje vienai nėščiajai skubiai reikia stimuliatoriaus, jau kitą dieną kardiochirurgas gavo paketą su „Legend“ modelio implantuojamu elektrodu ir elektrostimuliatoriumi. Šis aparatas turėjo pulso dažnio adaptuojamąją funkciją.
Aparatas I.Katkienei buvo įdėtas septintą nėštumo mėnesį. Tai buvo pirmas atvejis Lietuvoje, kai nėščiajai buvo pritaikytas toks gydymo metodas. Šis laikas buvo pasirinktas neatsitiktinai, medikai svarstė – jei dėl operacijos komplikacijų skubiai prireiktų cezario pjūvio ar įvyktų ankstyvas gimdymas, yra didesnė tikimybė, kad kūdikis liks gyvas.
Tokios operacijos laukimas buvo sunkiausias etapas šiaulietės gyvenime, nes ji nerimavo ne tik dėl savęs, bet ir dėl gimsiančios dukters sveikatos.
„Įdėjus amerikietišką stimuliatorių visą parą negalėjau keltis iš lovos, daug vėmiau, labai skaudėjo nugarą, bet kentėjau. Prisiminimai slogūs, o dabar stimuliatorius pakeičiamas vos per dešimt minučių, tai įprasta operacija, atliekama kasdien“, – pasakojo I.Katkienė.
Paaiškėjo, kad įsiūtą amerikietišką stimuliatorių reikėjo užprogramuoti, o Lietuvoje to padaryti buvo neįmanoma. Tad šiaulietė turėjo vykti į Kijevą.
Kelionė pavyko, nors Ina tuo metu jau buvo aštuntą mėnesį nėščia, o grįžus namo buvo įspėta, kad gali tekti atlikti cezario pjūvį. Bet tokios pagalbos neprireikė, šiaulietės duktė Marija gimė be operacijos, ji svėrė 2,8 kilogramo.
Iki šiol motiną ir dukterį, kuriai šiemet sukako 32-eji, sieja ypatingas dvasinis ryšys. Nors I.Katkienė gyvena Šiauliuose, o jos duktė Marija įsikūrusi Vilniuje, jos dažnai bendrauja, daug keliauja.
Išmokusi į ateitį žiūrėti optimistiškai I.Katkienė prisipažino, kad nebūtų didelis netikėtumas, jei reikėtų dar kartą keisti stimuliatorių.
Iš JAV į Lietuvą pargabentas aparatas jos krūtinėje veikė 11 metų, vėliau jį reikėjo keisti. Širdies stimuliatoriai pasaulyje greit tobulėja, konstruktoriai pasiūlo jų vis mažesnių matmenų. Ankstesnės kartos stimuliatoriai buvo 6 milimetrų storio, dabar jie gaminami vis plonesni ir turi įvairesnių funkcijų.
„Niekada negali žinoti, kada gali tekti keisti stimuliatorių, nes tai – svetimkūnis. Tačiau tiems žmonėms, kurie nesiryžta tokiai operacijai, galiu pasakyti, kad nėra ko nerimauti. Kur kas sunkiau gyventi žinant, kad bet kurią akimirką gali grėsmingai suretėti pulsas ir prasidėti priepuolis“, – tikino I.Katkienė.
Prietaisas netrukdo džiaugtis gyvenimu
Širdies stimuliatorius Lietuvoje pradėtas taikyti 1961 metais. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, pastaraisiais metais širdies stimuliatoriaus generatoriaus implantavimo paslaugų skaičius sparčiai vejasi ikipandeminį lygį, o stimuliatoriaus generatoriaus keitimo paslaugų skaičius jį netgi gerokai pralenkė.Ligonių daugėja ne tik dėl labiau plintančių širdies ligų, bet ir dėl geresnės diagnostikos.
2022-aisiais Lietuvoje atlikta 3 330 širdies stimuliatoriaus generatoriaus implantavimo ir keitimo procedūrų.
Šeimos gydytojai ir rajonuose dirbantys kardiologai gauna vis daugiau informacijos apie naujausius širdies ritmo sutrikimų (aritmijos) gydymo būdus. Jie sugeba teisingai diagnozuoti ligas ir laiku nusiųsti ligonius į specializuotus aritmijų gydymo centrus.
Šiuo metu stimuliatoriai įsodinami ne tik tada, kai širdis nusilpsta plakdama, bet ir tada, kai reikia užkirsti kelią prieširdžių virpėjimui.
Apie 600–800 gramų sverianti širdis susitraukia automatiškai – maždaug kartą per sekundę. Ji ne visada plaka tuo pačiu ritmu. Tvinksnius sukelia vadinamasis sinusinis mazgas. Tai ritmo vedlys – jis siunčia elektrinius impulsus, priverčiančius tam tikra tvarka susitraukti du prieširdžius ir du skilvelius. Kai šis mazgas silpsta ir vis rečiau siunčia impulsus, lėtėja ritmas, o smegenys, plaučiai gauna mažiau deguonies, yra jaučiamas dusulys, nuovargis.
Šio negalavimo neįmanoma išgydyti vien vaistais, širdžiai būtinas dirbtinis pagalbininkas – elektrinis stimuliatorius. Jis veikia kaip kompiuteris, turintis programinę įrangą ir maitinimo elementą.
Anksčiau baterija išsikraudavo per 5–7 metus, dabar ji naudojama ilgiau nei dešimt metų, todėl rečiau taikomos stimuliatoriaus keitimo operacijos. Tokia operacija nėra sudėtinga. Ligonio širdis nėra atveriama, jos veikla nestabdoma, nereikia taikyti bendrosios nejautros. Sugijus žaizdai galima maudytis duše, vonioje, plaukioti, eiti pasivaikščioti, mankštintis, vairuoti, žvejoti, medžioti.
Stimuliatorius ima veikti tada, kai žmogui to reikia. Tarkim, jei nustatoma, kad širdis turi susitraukti 60 kartų per minutę, aparatas įsijungs tik tada, kai tvinksnių skaičius sieks 58 ar 59. Kai žmogus bus susijaudinęs, o jo širdis plaks daugiau nei 60 kartų per minutę, stimuliatorius išsijungs automatiškai.
