Kūrybiška medicinos sritis
Ergoterapeutas – tai sveikatos priežiūros specialistas, padedantis pacientams po įvairių traumų ar ligų sugrįžti į pilnavertį gyvenimą, gebėti pasirūpinti savimi, iš naujo išmokti kasdienių, darbo ir laisvalaikio veiksmų.
Ergoterapeutės profesiją pasirinkusi ir RVUL Ambulatorinės reabilitacijos skyriuje dirbanti G. Pociūnaitė sako padedanti pacientams lavinti ne tik motorinius, bet ir socialinius, emocinius, psichologinius, bendravimo įgūdžius, taip pat galinti parinkti ortopedines ar technines priemones, patarti, kaip pritaikyti kasdienę aplinką ar darbo vietą, kaip nepakenkti sau.
„Rinktis šią medicinos kryptį paskatino keli dalykai. Visų pirma, mano močiutė buvo medikė, tad augau apsupta kalbų apie mediciną. Vaikystėje buvo įdomu ir aktualu padėti kitiems, pavyzdžiui, dar darželyje pagelbėdavau jaunesniems vaikams apsirengti. Be to, ergoterapija yra labai kūrybiška sritis, kurioje daugybė galimybių pasitelkti žinias ir fantaziją, kaip padėti atstatyti prarastą funkciją.
Savo pasirinkimo niekada nesigailėjau, o didžiausias džiaugsmas darbe yra matytį progresą, kai žmonės reabilitacijos eigoje dalinasi pasiekimais, pavyzdžiui, pradeda abiem rankomis praustis veidą. Vieniems tai smulkmena, bet jiems – didelis pasiekimas“, – pasakoja G. Pociūnaitė.
Ji pabrėžia, kad šiame darbe reikia ne tik medicinos žinių, bet ir tam tikrų savybių, pavyzdžiui, empatijos, noro daug bendrauti ir stiprių socialinių įgūdžių, nes kiekvieną dieną tenka dirbti su labai skirtingais žmonėmis ir susidurti su įvairiomis situacijomis, kurias tenka suvaldyti.
Ergoterapeutė atskleidžia, kad didžiausi iššūkiai darbe yra susiję su pacientų baimėmis po operacijų: „Jie dažniausiai bijo pradėti judinti galūnę, kuri ilgą laiką buvo imobilizuota ir saugota. Tačiau padrąsinus ir įveikus šį barjerą toliau vyksta tik progresas. Dar vienas dažnas iššūkis yra pacientų „netikėjimas“ mankštos nauda.
Visada norisi eiti lengviausiu keliu, t. y., nieko nedaryti, tiesiog gauti tabletę ar masažą. Visgi efektyviausias yra kompleksinis gydymas, todėl mes ir dirbame komandoje su pacientu.“
Riešo reabilitacija – ne tik po operacijos
Ergoterapeutė G. Pociūnaitė ypač domisi riešo reabilitacija: „Riešas yra labai sudėtingas, jo judesiai ir funkcijos yra nepakeičiami pilnaverčiam gyvenimui.
Todėl riešo reabilitacija labai svarbi, kad pacientas atkurtų gebėjimą atlikti kasdienes veiklas. Paprastai riešo reabilitacijos tikslai – atkurti judesių diapazoną ir lankstumą, stiprinti raumenis, mažinti skausmą, taip pat padėti išvengti galimų pooperacinių komplikacijų.“
Specialistė pasakoja, kad dauguma dėl riešo reabilitacijos į RVUL Ambulatorinės reabilitacijos skyrių besikreipiančių pacientų yra 40-mečiai ir vyresni žmonės, tačiau vis dažniau atsiranda aktyvaus jaunimo, kurį traumos ištinka nukritus nuo dviračio, paspirtuko, snieglentės ir kt. Jiems gali būti lūžę riešo, plaštakos kaulai, plyšusios riešo sausgyslės ar raiščiai.
Tačiau ergoterapeutė pabrėžia, kad riešo reabilitacija gali būti reikalinga ir kitais atvejais, pavyzdžiui, esant trikampės skaidulinės kremzlės kompleksui (TSKK), kai žmogui gali skaudėti riešą be jokios aiškios priežasties. Taip pat dėl senos nenustatytos traumos ar per didelės apkrovos riešui (pavyzdžiui, pradėjus naują sporto šaką, tokią kaip tenisas, pilatesas ir pan.), riešo artrozės ar riešo kanalo sindromo.
„Paprastai riešo reabilitacija priklauso nuo buvusios patologijos, o reabilitacijos sėkmė – nuo gydymo, taip pat žmogaus amžiaus ir fizinės formos. Vyresnio amžiaus, prastesnės fizinės formos, rūkantiems pacientams reabilitacija gali užtrukti ilgiau (rūkant prastėja galūnių aprūpinimas krauju, todėl ilgėja gijimas).
Žinoma, labai svarbu ir motyvacija. Jei žmogus motyvuotas, reabilitacijos rezultatai bus tikrai geresni. Mes, ergoterapeutai, esame tik įrankis, pasakome, parodome, ką reikia daryti – galutinis rezultatas priklauso nuo paciento“, – pabrėžia G. Pociūnaitė.
Patirties sėmėsi Švedijoje
Šiais metais G. Pociūnaitė stažavosi Švedijoje, Malmės mieste esančiame dideliame, išskirtinai plaštakos chirurgijai dedikuotame „Handkirurgimottagning“ centre.
Ergoterapeutė pasakoja, kad šioje ligoninėje taikomi reabilitacijos metodai nustebino ir įkvėpė: „Pirmiausiai, tiek kineziterapeutai, tiek ergoterapeutai glaudžiai bendradarbiauja su chirurgais ir tarpusavyje dalinasi informacija apie pacientą. Specialistai švelnių judesių mankštas pacientams pradeda taikyti praėjus vos 3–5 dienoms po operacijos – kuo greičiau pradedama reabilitacija, tuo greitesnis ir lengvesnis būna riešo, plaštakos ir pirštų funkcijų atsistatymas.
Taip pat Švedijoje taikomos įvairios technikos plaštakos tinimo, odos jautrumo mažinimui. Lietuvoje taikomas kitoks modelis, todėl mes pacientų reabilitaciją pradedame po 6–8 savaičių, priklausomai nuo riešo traumos.“
G. Pociūnaitė pastebi, kad Švedijoje ergoterapeutai specializuojasi itin siaurose srityse, pavyzdžiui, dirba tik su riešo sąnario artroze, tik su plaštakos piršto lenkėjo ar tiesėjo sausgyslėmis. Be to, nėra pacientų skirstymo pagal amžiaus grupes – tas pats specialistas gali dirbti tiek su mažamečiais, tiek su vyresnio amžiaus pacientais.
„Dar viena ypatybė – ergoterapeutas arba kineziterapeutas pats gali pagaminti individualų įtvarą pacientui, o Lietuvoje jie užsakomi pas ortopedijos technikus. Pati išbandžiau ir galiu pasakyti, kad tai – puiki idėja, nes taip pacientui savo žiniomis galiu padėti maksimaliai. Pacientas gauna visą įmanomą pagalbą ir naudą vienoje vietoje, gydymas užtrunka trumpiau“, – pasakoja specialistė.
G. Pociūnaitė sako, kad Švedijos specialistai ypač akcentuoja paciento mokymosi svarbą ir asmeninę atsakomybę. Paprastai pacientas daug kalbasi su ergoterapeutu, mokosi pratimų, gauna skrajučių su nuotraukomis ir aprašymais, kad vėliau pratimus galėtų reguliariai atlikti namuose. Jei reikia, grįžta po mėnesio ar pusantro dėl papildomų konsultacijų. Taip pacientas suvokia, kad sėkminga reabilitacija labiausiai priklauso nuo jo paties.
Pataria mankštintis namie
Neretai po operacijos riešo reabilitacijos laukiantys pacientai bijo judinti ranką. Ergoterapeutė sako, kad jų baimė suprantama, tačiau visiškai nejudinti rankos – klaida.
„Pirštai būna patinę, skauda riešą, tačiau šiems simptomams lengvinti svarbu iš pradžių ranką laikyti pakėlus, dėti vėsinančius kompresus. Po to, kai atslūgsta patinimas ir mažiau skauda, jau galima švelniai judinti pirštus.
Jei pacientas po riešo operacijos gavo pratimų, skirtų atlikti namuose dar iki reabilitacijos mūsų skyriuje, turėtų daryti juos nuoširdžiai ir atsakingai, kas kelias valandas, nes tik taip riešo atsistatymas bus lengvesnis“, – pabrėžia G. Pociūnaitė.
Specialistė sako, kad reabilitacija nesibaigia ją pabaigus ligoninėje – ji turi tęstis ir namuose. Ergoterapeutė ragina mankštintis kiekvieną dieną, naudoti namuose turimas priemones, pavyzdžiui, mėsai skirtus muštukus, kempinėles, rankšluosčius ir kitus namų apyvokos daiktus. Antistresiniai kamuoliukai puikiai tinka mankštinti plaštakoms, plaukų gumelės – pirštų tiesimui.
„Reabilitacijos netęsiant savarankiškai, rezultatas liks toks, koks buvo pasiektas per tas kelias savaites. Žinoma, gali būti, kad pacientas namie atlikdamas įvairius darbus (ravėdamas, užsiimdamas namų ruošos darbais, remontu ar pan.) toliau lavins riešą ir atstatys jo funkciją. Bet labiau tikėtina, kad, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, riešo judesiai liks riboti“, – sako G. Pociūnaitė ir ragina ranką kasdienybėje naudoti įprastai ir makštintis.
Kita vertus, ergoterapeutė primena, kad net ir nepatyrus traumos, riešais reikėtų pasirūpinti, nes šiuolaikinis gyvenimo būdas ir nuolatinis darbas prie kompiuterio taip pat turi įtakos – riešą gali mausti, sumažėti jo lankstumas ir jėga. Plaštaka ir riešas, daug laiko būdami vienoje pozicijoje, stingsta, tad prevencijai labai tinka dilbio raumenų tempimas. Jį galite atlikti taip: vieną ranką ištieskite priešais save, nuleistu delnu į save, kitos rankos delną uždėkite ant plaštakos ir stumkite į save taip, kad delno pozicija taptų lygiagreti kūnui. Tą patį veiksmą atlikite ranką ištiesę prieš save, delną atsukę į išorę.
