Dubingiuose, netoli Molėtų, neseniai vykusi mokslinė konferencija „Ultragarsinės diagnostikos vasaros mokykla 2023“ buvo skirta paminėti šią svarbią istorinę asmenybę, kurios tragiškas likimas atskleidė, ką reiškė moteriai atsidurti valdžios olimpe.
„Visada įsivaizdavau, kad Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto likimas yra Renesanso laikų meilės istorija apie tai, kaip du žmonės atranda vienas kitą. Bet kuo labiau gilinausi į istorinius dokumentus, tuo labiau supratau, ką reiškė būti moterimi tais laikais“, – sakė Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Kasiulevičius.
Nors išlikę laiškų ir kitų istorinių šaltinių, atlikta įvairių mokslinių tyrimų, nėra nustatyta tikslios datos, kada gimė Barbora Radvilaitė. Manoma, kad apie 1520–1523 metus, o mirė 1551-ųjų gegužės 8-ąją. Jos tragiškas likimas ir ligos istorija vis dar apipinta legendomis, gandais ir paslapties šydu.
Savo grožiu amžininkus pakerėjusi Barbora Radvilaitė dėl politinių intrigų buvo vadinama ir ištvirkėle, ir nekalta auka, tyrumo simboliu. Tuo laiku ji buvo laikoma aukšta – griaučių tyrimas atskleidė, kad ūgis siekė 162 centimetrus, kai vidutinis moterų ūgis buvo 150 centimetrų. Tokį ūgį galėjo lemti skurdi mityba, baltymų trūkumas. Vienintelis gražuolės trūkumas buvo nosis, kurią dailininkai pakoreguodavo darydami jos portretą.
Nuo jaunystės Barbora Radvilaitė išsiskyrė ugningu elgesiu, mėgo šokti, jodinėti, leistis į medžioklę, nebuvo namisėda. Ji buvo išsilavinusi, mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusėnų, lotynų ir italų kalbas.
Ji augo didikų šeimoje, kuri daug ką galėjo sau leisti. Remdamasis Lietuvos ir Lenkijos istorikų darbais profesorius V.Kasiulevičius pasakojo, kad Radvilos domėjosi medicina, nes tuo metu Lietuvoje, kaip ir Europoje, plito maras, o sifilis ir kitos užkrečiamosios ligos buvo pagrindinė mirties priežastis.
Radvilos stengėsi sveikai gyventi, naudojo įvairias vaistažoles, daug pinigų išleisdavo vaistams, tepalams, balzamams ir kvepalams. Nėra žinių, kad bent vienas Radvilų giminės atstovas būtų miręs nuo maro, nes jie suprato higienos svarbą, o būdami turtingi galėdavo persikelti iš vieno dvaro į kitą ir izoliuotis siaučiant marui.
„Bet kaip ir šiuolaikinio lietuvio lėkštėje, vyravo mėsos patiekalai, Radviloms mėsos valgymas buvo besaikis, jie tai galėjo sau leisti, o dėl šios priežasties podagra sirgo daug vyrų Radvilų giminėje“, – pasakojo V.Kasiulevičius.
Barbora Radvilaitė mėgo dažnai praustis, lepinosi voniomis, masažais, o tai buvo neįprasta to meto didikams. Dėl tokio pomėgio sklido gandai, kad didikė neva kentėjo nuo pūlių, įvairiomis maudynėmis stengėsi nuslėpti moteriškas bėdas.
Yra duomenų, kad Radvilų giminės vaikų mirtingumas siekė apie 50 procentų, o vidutinė gyvenimo trukmė buvo vos 43 metai. Tiesa, buvo ir ilgaamžių, pavyzdžiui, reformacijos platintojas Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584) mirė sulaukęs 72-ejų.
V.Kasiulevičius apžvelgė ir Barboros Radvilaitės mitybos ypatumus. Paaiškėjo, kad ji nemėgo mėsos, dažniau rinkdavosi pieno produktus, ypač varškę.
„Varškė Barboros Radvilaitės gyvenime buvo svarbus produktas, yra žinoma, kad dar Vytauto laikais paplitę vadinamieji maldžikai taip pat būdavo ant jos stalo. Tai yra krosnyje kepti išsipūtę saldūs varškėčiai“, – teigė V.Kasiulevičius.
Manoma, kad Barbora valgydavo dukart per dieną – apie 11 ir 15 valandą. Kai ji tapo Žygimanto Augusto žmona, daug dėmesio būdavo skiriama ir stalui serviruoti. Gėlių puokštėmis išpuoštas stalas skleisdavo stiprų aromatą, kuris nuslopindavo kitokius kvapus, nes rūmuose nebuvo vandeniu nuplaunamo tualeto.
Pirmoji santuoka su Stanislovu Goštautu Barborai Radvilaitei laimės neatnešė. Tais laikais vedybos buvo politikos instrumentas, o Radvilų giminė puikiai juo naudojosi stiprindama savo padėtį visuomenėje.
Yra žinoma, kad už S.Goštauto turėjo ištekėti ne Barbora, o jos sesuo, bet vėliau tokio plano buvo atsisakyta ir liepta tekėti Barborai.
„Mane labiausiai sukrėtė kilmingų mergaičių dalia – būdama vos 14 ar 15 metų Barbora buvo ištekinta už S.Goštauto. Tai buvo įprasta. Ryšys tarp tėvų ir vaikų buvo kur kas stipresnis nei tarp sutuoktinių. Tėvų valia lemdavo, kaip toliau susiklostys dukters likimas“, – pasakojo V.Kasiulevičius.
Manoma, kad Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas susipažino 1543-iaisiais, tuo metu mirė S.Goštautas, su kuriuo Barbora nesusilaukė vaikų. Buvo svarstoma, kam atiteks jo palikimas.
Nenuostabu, kad Žygimantas Augustas įsimylėjo jauną našlę. 1545 metais mirus nuo epilepsijos priepuolio valdovo pirmajai žmonai Elžbietai Habsburgaitei, Barbora Radvilaitė persikėlė gyventi į Radvilų dvarą, esantį netoli karaliaus rūmų Vilniuje.
Meilė iš pirmo žvilgsnio 1547 metais baigėsi slaptomis vedybomis, tačiau dėl įvairių politinių intrigų Žygimantui Augustui teko gerokai pasistengti, kad jo žmona taptų Lenkijos karaliene ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštiene.
Tik po savo tėvo Žygimanto Senojo mirties 1548 metais Žygimantas Augustas informavo didikus apie vedybas ir taip įteisino Barborą Radvilaitę kaip Lietuvos didžiąją kunigaikštienę.
Santuokai su Barbora ir jos vainikavimui Lenkijos karaliene priešinosi karaliaus motina Bona Sforca ir Lenkijos didikai. Šios slaptos vedybos sukėlė politinį konfliktą tarp Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų.
Aistros nurimo, kai 1549 metų vasarį Lenkijos karalius su žmona atvyko į Lenkijos sostinę Krokuvą. Žygimantas Augustas užrašė Barborai Kauno pilį, Rumšiškes, Merkinę, Alytų, Nemunaitį, Birštoną, Žiežmarius, Stakliškes, Karmėlavą, Vilkiją, Skirsnemunę, Veliuoną. Ji tapo viena turtingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų. 1550 metais Krokuvoje Barbora buvo vainikuota karaliene.
Bet tuo metu pasireiškė Barboros pirmieji klastingos ligos požymiai. Išsekusi ir sulysusi ji mirė Krokuvoje 1551 metų gegužės 8-ąją. Kenčiantis ir laikantis savo rankose mirštančią jauną žmoną Žygimantas Augustas – tokia tema ne vieną dailininką įkvėpė sukurti įspūdingų paveikslų.
Vienas jų – garsaus lenkų dailininko Jozefo Simmlerio 1860 metais sukurtas darbas „Barboros Radvilaitės mirtis“ – saugomas Varšuvoje.
Iš tikrųjų prie mirštančios Barboros nieko neprileisdavo, nedaug kas ryždavosi ją lankyti ir dėl siaubingo dvoko, nes jos kūnas pamažu iro. Tačiau Žygimantas Augustas to nepaisė, nes nuoširdžiai ją mylėjo.
Buvo įtarimų, kad Bona Sforca Barborą nunuodijo, bet iš tikrųjų ji atsiuntė iš Italijos gydytoją jos gelbėti. Kadangi karalius baiminosi dėl žmonos nunuodijimo, jis nurodydavo, kaip pateikti jai gėrimus. Juos turėjo paduoti patikima tarnaitė. Barborai skirti gėrimai turėjo būti pilami ne į taurę, bet į perregimą stiklinę.
Tais laikais dėl gimdos kaklelio vėžio išsivysčiusios metastazės pasmerkdavo ligonę siaubingoms kančioms. Yra duomenų, kad kentėdama siaubingus skausmus naktimis Barbora šaukdavo: „Dieve, jei negali manęs paimti, paimkite mane visi velniai.“
Žygimantas Augustas įvykdė žmonos paskutinį norą palaidoti ją Lietuvoje. Jos kūną atlydėjo į Vilnių ir palaidojo Arkikatedros koplyčioje greta Elžbietos. Žmonos jis gedėjo visą gyvenimą. 1931 metais Barboros Radvilaitės palaikai buvo rasti Vilniaus arkikatedros požemiuose.
Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos buvo naujas reiškinys Lenkijos ir Lietuvos XVI amžiaus istorijoje, nes nesilaikydamas to meto Europos papročių valdovas vedė nekarališkos giminės atstovę.
Barboros Radvilaitės ligos istorija ir mirties priežastis sukėlė sumaištį ne tik to meto visuomenėje, bet ir karštas mokslininkų diskusijas.
Yra daug istorinių įrašų, kad Barbora Radvilaitė iki 1547 metų buvo sveika, o vėliau ją užklupo įvairūs negalavimai. Pavyzdžiui, išvyksta sutuoktinis, ir jos būklė pablogėja. Galbūt to meto metraštininkai sąmoningai siejo tokius faktus. Yra žinoma, kad ji patyrė ne vieną persileidimą.
„Kai metraštininkai rašė, kad gražuolė buvo abejinga pavaldiniams, gali būti, kad jau tada kamavosi dėl ligos. Ji daug iškentėjo, nors stengėsi būti gera žmona ir padovanoti savo vyrui palikuonių“, – pasakojo V.Kasiulevičius.
Mirties priežastis sudomino ir mokslininkus
Barboros ligos istoriją plačiausiai tyrinėjo lenkų mokslininkai. Jos ligos eiga yra aprašyta nuo 1547-ųjų – buvo daug gandų, kad ji sirgo sifiliu, bet mokslininkai tai paneigė. Pavyzdžiui, XX amžiuje buvo iškelta hipotezė, kad ją kamavo susikaupę pūliniai kiaušintakyje, negimdinis nėštumas, keli įvykę persileidimai, tačiau tikėtina mirties priežastis – gimdos kaklelio vėžys.
Tokios nuomonės yra istorikė profesorė Raimonda Ragauskienė, parašiusi knygą „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pabaiga–XVII a.).“
Apie Radvilaitės ligą ir mirtį Lietuvos mokslininkai 2015 metais yra paskelbę straipsnį leidinyje „Lietuvos akušerija ir ginekologija“.
Išanalizavę istoriniuose šaltiniuose aprašytus ligos simptomus ir nurodytas galimas jų atsiradimo priežastis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkai Rūta Nadišauskienė, Daiva Vaitkienė, Laima Maleckienė, Dalia Railaitė, Almantas Maleckas ir Astra Vitkauskienė nurodė tikėtiną Barboros Radvilaitės mirties priežastį – gimdos kaklelio vėžio sukeltos metastazės.
Taip pat dėl karalienės mirties priežasties buvo konsultuotasi su prof. akušere-ginekologe Žana Bumbuliene, onkologe ginekologe Rūta Čiurliene.
Jei Barbora Radvilaitė būtų gyvenusi šiais laikais, tikriausiai ji būtų pasiskiepijusi ir išvengusi gimdos kaklelio vėžio.
Mokslinėje konferencijoje „Ultragarsinės diagnostikos vasaros mokykla 2023“ dalyvavęs Nacionalinio vėžio instituto onkoimunologas, medicinos mokslų daktaras Marius Strioga priminė, kad šiuo metu skiepai gali apsaugoti nuo įvairių lėtinių infekcijų, kurios išprovokuoja ikivėžinius ir vėžinius pakitimus.
Pavyzdžiui, skiepai nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV), kuriuo užsikrečiama intymių santykių metu. Šis virusas dažniausiai nusitaiko į gimdos kaklelio gleivinės epitelio ląsteles.
Apie 90 procentų atvejų ŽPV infekcija moterims nesukelia didelių bėdų, nes jų imuninė sistema sugeba per 2–3 metus susitvarkyti su virusu. Tačiau daliai moterų, kurioms ŽPV infekcija tampa lėtinė, ilgainiui gali išsivystyti gimdos kaklelio vėžys.
„Tai rodo, kad skiepai padeda apsisaugoti nuo pavojingos infekcijos, galinčios sukelti piktybinę ligą. Kasmet pasaulyje diagnozuojama daugiau kaip 600 tūkstančių naujų gimdos kaklelio vėžio atvejų, taigi skiepai yra svarbi profilaktinė priemonė“, – tikino M.Strioga.
