Vilniaus universiteto medicinos fakultete studijuodamas radioterapinės onkologijos rezidentūrą jaunas gydytojas puikiai pasirengė šiam darbui, tačiau dirbant Šiauliuose, kur nėra tiek daug gydytojų, pacientų srautas pasiskirto labiau organiškai, tenka imtis visko, tad ir žinių bei patirties reikia kuo daugiau.
Į mediciną reikėjo postūmio
Vilniuje gimęs ir užaugęs Romas Skomskis šiame mieste ir vylėsi kurti savo gyvenimą. Baigęs Sausio 13-osios vidurinę mokyklą ir būdamas dešimtoje klasėje nusprendė būti gydytoju. Stropiam jaunuoliui norėjosi gyvenimui rinktis iššūkio reikalaujančią specialybę, kurioje net su minimaliomis reikalaujamomis pastangomis pavyktų kažko pasiekti.
„Norint stoti į mediciną man reikėjo šiokio tokio postūmio moksluose, reikėjo įdėti daugiau pastangų“, – prisimindamas nelengvus baigiamųjų klasių metus, kai klasėje buvo 4–5 mokiniai, kurie A lygiu mokėsi gamtos mokslus, ir užsiėmimai pamokoje buvo beveik individualūs. Mokytojos skyrė kiekvienam labai daug laiko, bet per paskutinį pusmetį vis tiek reikėjo išties nemažai pasistengti.
Pastangos buvo ne veltui – Romas įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. Neslepia jaunas gydytojas – studijos nebuvo lengvos ir darbo reikėjo nemažai.
„Užtruko laiko įgyti mokymosi įgūdžius, suprasti, kad nereikia savęs graužti dėl poilsio“, – prisimena gydytojas kaltės jausmą, sekinusį psichologiškai. Tik susidėliojus tinkamesnį darbo ir poilsio režimą viskas stojo į savo vietas: pažymiai gerėjo ir mokymasis lengvėjo.
Po šešto kurso, jau turint medicinos gydytojo diplomą, vėl atėjo nelengvas rezidentūros studijų pasirinkimo metas. Onkologija R. Skomskiui nebuvo vienas iš pagrindinių pasirinkimų. Pradžioje svajojo apie psichiatriją arba gastroenterologiją, bet kelią užkirto tais metais vykę dideli konkursai.
Onkologija pateko į pasirenkamųjų specialybių sąrašą, nes nesinorėjo tapti vieno organo vienos ligos gydytoju. „Man įdomiau ir geriau sekasi, kai reikia išmanyti ir įsigilinti į įvairesnes sritis“, – savo galimybes vertina jaunas gydytojas.
Kolegos kvietė į Šiaulius
Metams likus iki rezidentūros studijų pabaigos Romu Skomskiu ėmė domėtis kolegos iš Respublikinės Šiaulių ligoninės ir kvietė į Šiaulius. Tai teikė pasitikėjimo ir sklaidė nerimą dėl galimos migracijos, nes tais metais, kai baigė rezidentūrą, Vilniuje vietų onkologui radioterapeutui nebuvo. Šių specialistų poreikis labai priklauso nuo turimos medicinos įrangos – kiek jos turima, tiek ir medikų reikia.
Romas nusprendė palūkėti, kol atsiras vieta, ir įsidarbino skubiosios medicinos pagalbos skyriuje ir nepilnu krūviu budėjo Onkologijos skyriuje. Per pusmetį onkologija šiek tiek pasimiršo. Tai pajutęs, nusprendė priimti šiauliečių pasiūlymą.
Atvykęs į Šiaulius ir pradėjęs dirbti pagal specialybę, labai greitai pajuto, kad profesiniai įgūdžiai grįžo. Pusmečio pakako suprasti, jog norisi imtis būtent šio darbo, kad patinka onkologo radioterapeuto darbas.
„Pradžioje baiminausi, kad Šiauliuose bus tik rutininė onkologija, o visi neįprasti, medikui įdomesni atvejai iškeliaus į didžiuosius centrus“, – prisimena gydytojas R. Skomskis dvejones, kurios ir trukdė ryžtis vykti į Šiaulius. Padirbėjęs įsitikino, kad taip nėra. Pakankamai įdomių atvejų, kai reikia ir pamąstyti, ir darbo daugiau skirti, jau teko diagnozuoti ir gydyti.
„Dauguma pacientų turi tipiškus vėžius, pagrindinis darbas yra su sergančiais krūties, prostatos onkologija. Nėra taip, kad reikėtų kasdien vis apie kitą organą domėtis, skaityti, peržiūrinėti vaizdus. Yra tos rutinos, bet yra ir įvairovės“, – džiaugiasi gydytojas R. Skomskis, nes žino, kad rutina jam greitai pabostų.
Gali matyti visumą
Onkologijos ligų gydytojo darbo specifika gali būti labai įvairi. Romui Skomskiui tenka dirbti ir Onkologijos klinikos Konsultacijų poliklinikoje, ir Chemoterapijos ir radioterapijos dienos stacionare. Tad tenka pacientus priimti poliklinikoje, diagnozuoti vėžį ir jo išplitimą, skirti spindulinę terapiją bei stebėti, kaip vyksta gydymas. „Vilniuje patekčiau gal tik į vieną to mechanizmo dalį, bet man šiuo metu labiau norisi matyti visumą“, – vertina darbą Šiauliuose jaunas specialistas.
Į Konsultacijų skyriaus gydytojo onkologo kabinetą ateina pacientų ir su šeimos gydytojų siuntimu, ir su specialisto siuntimu. Jiems atliekami reikiami tyrimai ir diagnozuojama onkologinė liga, išsiaiškinama kiek vėžys išplitęs.
Būna, kai šeimos gydytojas siunčia pacientą konsultacijai ne pagal organo specialybę, bet pagal įtariamos ligos specialybę. Pastaruoju atveju pacientas pirmiausia atvyksta pas onkologą.
„Mes žinome, kokių reikia tyrimų, kokių specialistų konsultacijų reikia, ir galime pradėti tyrimą. Tik biopsijos onkologai nebeatlieka. Biopsiją vėžiui patvirtinti gali atlikti tik chirurgai.“
Ypač gydytojui onkologui svarbus atgalinis ryšys, kai gydytojas gali stebėti, kaip pacientui sekasi sveikti po švitinimo: kokie liekamieji reiškiniai, kaip po gydymo keičiasi sveikata. Tai leidžia susidaryti platesnį vaizdą apie tai, kokie būna gydymo rezultatai.
Gydytojas pastebi, kad būna pacientų, kai mažiau tikimasi sėkmės. Tokiu atveju pirmųjų vizitų metu nerimas būna didesnis. Po pusmečio ar metų, pamačius sveikstantį pacientą, ateina palengvėjimas.
Didžiuosiuose vėžio gydymo centruose specialistai yra pasidalinę sritis ir stengiasi labiau susikoncentruoti į vieną organą, pagal ką ir atvejai paskiriami. Šiauliuose, kur nėra tiek daug gydytojų, pacientų srautas pasiskirto labiau organiškai. Todėl reikia viską žinoti ir darbas jaunam gydytojui įdomesnis.
Šiauliuose gerai tai, kad nėra tokių didelių eilių stacionariniam gydymui, kuris taip pat gali būti skiriamas, taikant spindulinę terapiją. Tačiau ir pacientui – morališkai bei psichologiškai, ir ligoninei – finansiškai yra geriau, kai pacientas į spindulinės terapijos procedūras atvyksta iš namų.
Kai pacientas gyvena toliau, galima skirti Dienos stacionaro paslaugą. Ir tai pasiteisina, nes pacientas gali ir namo grįžti, ir šeimos gydytojas gali reikiamą gydymą skirti bei keisti jį. Pacientai patenkinti, kad turi galimybę rinktis, ar atvykti iš namų, ar gauti gydymą viename iš stacionarų.
Spindulinio gydymo planavimas
Kai onkologinė liga patvirtinta, gydytojui onkologui radiologui tenka ypač atsakingas darbas – spindulinio gydymo planavimas. Gydytojas vėl sėda prie kompiuterio ir braižo švitinamo organo planą, kuriame nurodo, ką švitinti, ką saugoti. Kai planas parengtas, darbo imasi medicinos fizikai ir technologai, kurie dirba linijiniu greitintuvu.
Gydytojui sudėtingesnis būna galūnių navikų švitinimas, kuris ne visada įprastas. Įtampos reikalauja ir pirminio smegenų vėžio švitinimo planavimas. Ši diagnozė būdinga jaunesnio amžiaus žmonėms, tad reikia labai svarstyti balansą tarp ligos ir išgydymo bei galimybės nepakenkti sveikiems audiniams.
Sudėtingas ir galvos-kaklo naviko gydymas, kai vėžys išsivysto nosyje, burnoje, ryklėje ar gerklėje. Pasak mediko, tokių atvejų yra nemažai. Gydytojui radioterapeutui reikia įvertinti, kokiose vietose vėžys būna išplitęs, ir parengti tikslų spindulinio gydymo planą. Pats gydymas būna ganėtinai sudėtingas, nes sukelia šalutinių reakcijų, kurias reikia stebėti, reikia rūpintis ir mityba, skausmo malšinimu.
„Galvos-kaklo vėžiu sergančiųjų gydymas nėra tiek efektyvus, kiek norėtume, todėl būna mažokai aiškumo, ar pasiseks įveikti vėžį“, – sako gydytojas Romas Skomskis, kuriam neseniai teko specializuotis galvos-kaklo vėžio gydyme. Jaunas specialistas neabejoja, kad bet kurioje onkologinių ligų gydymo srityje reikalinga tarptautinė patirtis, galimybė pamatyti, kaip dirba kiti kolegos, sulaukti atgalinio ryšio iš daugiau patirties turinčių specialistų apie tai, kaip planuoti spindulinį gydymą.
Šiuo metu R. Skomskis – jauniausias specialistas, gydantis galvos-kaklo navikus. Visi keturi skyriaus onkologai radioterapeutai gali gydyti šiuos pacientus. Jaunam specialistui atrodo, jog geriau, kai yra galimybė visko pramokti, įgyti patirties su įvairiais atvejais, nes tada galima jaustis ramiau, imantis didesnio krūvio bei gydant sunkesnės būklės pacientus.
