Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė gydytoja endokrinologė dr. Lina Zabulienė lrytas.lt paaiškino, kad padidėjęs gliukozės kiekis kraujyje ilgą laiką gali išlikti nebylus ir nesukelti jokių sveikatos sutrikimų. Tačiau susirūpinti ir kuo skubiau kreiptis į šeimos gydytoją būtina, jei be aiškios priežasties pasireiškia šie simptomai:
– greičiau pavargstama ir yra mažiau jėgų įprastoms kasdienėms veikloms atlikti;
– vargina silpnumas ir mieguistumas;
– ryškėja burnos džiūvimas ar troškulys;
– padažnėjo šlapinimasis, ypač nakties metu;
– tirpsta, šąla, šyla ar dega kojų padai;
– blogėja regėjimas;
– lėtai gyja žaizdos;
– kartojasi infekcijos;
– keičiasi svoris.
„Šie simptomai gali rodyti, kad sergama diabetu arba kad gliukozės kiekis kraujyje blogai valdomas“, – pabrėžė doc. dr. L. Zabulienė.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ir sostinės „Centro poliklinikos“ gydytojos patarimus, kaip suvaldyti gliukozės koncentracijos šuolius ir išvengti sunkių komplikacijų galite perskaityti čia.
Alkis ir silpnumas – hipoglikemijos simptomai
Gydytoja patikino, jog sveikas, diabetu nesergantis žmogus menkai jaučia gliukozės svyravimus, o laikini simptomai beveik nepastebimi.
Tiesa, patiriant didelį stresą, sergant sunkia ūmia liga, vartojant kai kuriuos vaistus gali pasireikšti jau išvardinti aukštos gliukozės koncentracijos simptomai. Bet L. Zabulienė pabrėžė, kad taip nutikti gali ir dėl kitų priežasčių, nesusijusių su aukštu gliukozės kiekiu.
Hipoglikemija – būklė, kai gliukozės koncentracija kraujyje ypač sumažėja, sveikiems žmonėms pasitaiko retai, dėl apsauginių organizmo savybių.
„Tačiau susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, ilgai nevalgius, vartojant per daug alkoholio, intensyviai mankštinantis, nesuvalgius pakankamo maisto kiekio ar esant tam tikroms medicininėms būklėms, hipoglikemija gali pasireikšti drebuliu, padidėjusi prakaitavimu, širdies plakimu, alkiu, nuovargiu ir silpnumu, galvos svaigimu ir skausmu, dėmesio ir susikaupimo stoka.
Siekiant išvengti hipoglikemijos būtina palaikyti reguliarų ir subalansuotą mitybos režimą bei vartoti pakankamą kalorijų kiekį.
Visais sveikatos pokyčių atvejais reikėtų kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą ir atlikti kraujo tyrimus“, – patarė gydytoja endokrinologė dr. L. Zabulienė.
Kada verta atlikti kraujo tyrimą?
Gydytoja paaiškino, jog nežymūs gliukozės svyravimai – normalus reiškinys. Sočiai pavalgome – jos koncentracija padidėja, išsiruošiame pasivaikščioti ar mankštinamės – sumažėja.
„Sveikas žmogus tokių nedidelių ir nereikšmingų gliukozės kiekio svyravimų dažniausiai nejaučia, tad jam įprastinis gliukozės kiekio matavimas ar nuolatinis gliukozės stebėjimas gali būti nereikalingas.
Įprastai sveikiems žmonėms gliukozės kiekį kraujo plazmoje ar serume rekomenduojama tirti vieną kartą per vienerius ar dvejus, priklausomai nuo amžiaus ir sveikatos būklės, profilaktiškai atliekant sveikatos tikrinimą.
Esant cukrinio diabeto rizikos veiksniams – nustatytu reguliarumu atliekamas gliukozės toleravimo mėginys ir taip nustatoma gliukozės apykaitos būklė ir (ar) anksti išaiškinamas cukrinis diabetas“, – pasakojo L. Zabulienė.
Gydytoja pateikė ir cukrinio diabeto išsivystymo rizikos veiksnius:
– nustatyti lipidų apykaitos sutrikimai, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, arterinė hipertenzija, kitos ligos ar sveikatos sutrikimai, susiję su atsparumu insulinui, fizinio aktyvumo stoka;
– padidėjusi kūno masė ir yra bent vienas iš šių rizikos veiksnių – cukriniu diabetu serga tėvai, vaikai, seneliai, vaikaičiai, broliai, seserys;
– policistinių kiaušidžių sindromas;
– buvo diagnozuota tarpinė hiperglikemija (glikemijos sutrikimas nevalgius ar sutrikęs gliukozės toleravimas);
– nustatytas nėščiųjų diabetas;
– asmenys, vyresni nei 45 metų;
– žmogaus imunodeficito virusas.
Gliukozę matuoti verta ir sveikiems
Vis dažniau pasigirsta siūlymų, kad gliukozė kiekį kraujyje naudinga stebėti net ir tiems, kurie neserga diabetu. Ką apie tai mano L.Zabulienė?
„Kai kuriais atvejais sveiki asmenys gali matuoti glikemiją gliukomačiu ar nuolatinio gliukozės kiekio stebėjimo jutikliais.
Naudojant jutiklius galima anksti aptikti gliukozės apykaitos sutrikimus, nustatyti kaip skirtingą angliavandenių kiekį turinčių maisto produktų valgymas, fizinis krūvis ar stresas veikia gliukozės rodiklius, tad pasinaudojus rezultatais sąmoningai keisti mitybos ir fizinio aktyvumo įpročius, mokytis įveikti stresines būkles“, – paaiškino gydytoja endokrinologė.
Ji pridūrė, kad fiziškai aktyviems asmenims, siekiantiems optimizuoti savo fizinę ištvermę ir rezultatus, tokie matavimai gali suteikti informacijos apie gliukozės rodiklių dinamiką ir padėti pasirinkti tinkamą maitinimąsi prieš, per ir po fizinio krūvio, taip palaikyti optimalų energijos kiekį bei išvengti reikšmingų gliukozės kiekio svyravimų.
„Neabejojama, kad nuolatinio gliukozės kiekio stebėjimo jutikliai ateityje prisidės prie sveikatos būklės stebėjimo, gerovės, fizinio pajėgumo, psichologinio atsparumo ir ištvermės gerinimo net ir nesergantiems diabetu asmenims.
Tačiau dėl gliukozės rodiklių interpretacijos rekomenduojama tartis su sveikatos priežiūros specialistais, nes gliukozės jutikliai patvirtinti naudoti sergantiesiems diabetu“, – pabrėžė L. Zabulienė.
Iššūkiai, kylantys nėštumo metu
Gydytoja pasakojo, kad neretai moterims nėštumo metu diagnozuojamas angliavandenių apykaitos sutrikimas. Taip vadinamas nėščiųjų diabetas išsivysto dėl nėštumo metu gaminamų hormonų, kurie veikia priešingai nei insulinas.
Tiesa, pasak L. Zabulienės, nėščiųjų diabeto diagnozę išgirdusios moteris yra labai motyvuotos ir pasiryžusios daryti viską dėl savo būsimo vaikelio sveikatos. Jos noriai stebi savo gliukozės rodiklius, keičia mitybą, didina fizinį aktyvumą ir jei reikia – vartoja vaistus.
„Dažnai iššūkiu tampa potraukis maistui, noras užkandžiauti ir valgyti „už du“, prisitaikymas prie naujų mitybos apribojimų ir nuoseklus mitybos planavimas.
Gliukozės kiekio stebėsena, nustačius būklę, įtraukia tarsi sūkurys. Tai gali ir išsekinti, o dūriai į pirštą darosi skausmingi, matavimas kelia nerimą, baimę, nusivylimą, tad kartais prarandamas entuziazmas save stebėti. Tuomet padeda pasiryžimas „nepamesti kelio dėl takelio“ ir nuolatinis bendradarbiavimas su sveikatos priežiūros specialistais“, – pasakojo L. Zabulienė.
Iššūkiai kylantys vyresniems asmenims, sergantiems diabetu
Ji pasidalijo ir vyresniems gyventojams kylančiais iššūkiais. Su amžiumi didėja atsparumas insulinui ir lėtėja medžiagų apykaita. Gliukozės kontrolę sunkina ir mažėjantis fizinis aktyvumas bei prarandama raumenų masė.
Svarbu ir tai, kad vyresni žmonės neretai serga ne tik diabetu, bet ir lėtinėmis širdies, inkstų ir kitomis ligomis. Todėl reikia kruopščiai derinti vaistus ir valdyti galimą jų sąveiką, nepageidaujamą poveikį.
„Blogėja pažinimo funkcijos, atmintis ir fizinė sveikata, todėl prasčiau gebama rūpintis savimi – gerti ar švirkštis vaistus, matuoti gliukozės kiekį, pasigaminti valgį ir laikytis mitybos ypatumų. Tada prireikia šeimos narių pagalbos“, – pasakojo gydytoja endokrinologė.
Ji pridūrė, kad vyresni sergantieji diabetu dažniau neatpažįsta hipoglikemijos, todėl gali nepavykti laiku ir tinkami sureaguoti bei sau padėti – šiuo atveju žinojimas, kaip pagelbėti artimam šeimos nariui yra ramstis ir pagalba sergančiajam, suteikia saugumo ir ramybės jausmą.
