Gydytojas W.Gösslingas išsiskiria neįprastu veidu. Kairė jo akis atrodo mažesnė nei dešinė. Kai kalba, vienas lūpų kamputis pakyla aukščiau nei kitas, skruostai išvagoti randų.
Vokiečiui medikui buvo diagnozuoti veido augliai. Itin retas ir agresyvus variantas, kai pažeidžiamas jungiamasis audinys. Jis, onkologijos specialistas, du kartus tapo savo kolegų pacientu. Ši liga pakeitė W.Gösslingo požiūrį į ligonius, kurie kreipiasi į jį.
– Ar pacientai turi jūsų mobiliojo telefono numerį? – vokiečių žurnalistai paklausė savo tautiečio W.Gösslingo.
– Mano vaikai tvirtina, kad telefonu naudojuosi daugiau nei jie. Aš, onkologas, visada pasakydavau savo mobiliojo telefono numerį. O nuo tada, kai susirgau vėžiu, dar daugiau dėmesio skiriu savo pacientų poreikiams.
Jie jaučiasi taip, kaip aš sirgdamas, dėl to ramiau turėti gydytojo telefono numerį. Juo naudojasi tik tada, kai problemą būtina spręsti nedelsiant.
Sergančiajam vėžiu skubiai reikalingas žmogaus, kuriam jis rūpi ir kuris sušvelnintų blogą žinią.
Svarbiausia – turėti planą. Ir ne tik gydymo. Visada domiuosi savo tyrimų rezultatais, lankausi pas savo gydytoją, bet ieškau ir kito specialisto. Žinojimas, koks yra kitas žingsnis, gelbėja nuo bejėgiškumo, suteikia stiprybės. Tai svarbu, nes dėl vėžio diagnozės prarandi savitvardą.
– Kur buvote, kai prieš dešimt metų sužinojote savo pirmąją diagnozę?
– Harvardo medicinos mokyklos auditorijoje skaičiau paskaitą. Aiškinau studentams, kaip svarbu būti dėmesingiems ir jautriems, kai savo pacientui praneša skaudžią diagnozę. Tuo metu supypsėjo telefonas: su manimi skubiai norėjo pasikalbėti odos ligų gydytojas.
Keletą mėnesių prieš tai po dešine akimi pastebėjau rausvą spuogą, bet tam nesuteikiau jokios reikšmės. Bet kai pagaliau kreipiausi į odos gydytoją ir spuogas neišnyko net po gydymo kortizonu, jis paėmė audinio mėginį. Nesitikėjau, kad biopsija atskleis ką nors bloga.
– Bet juk jūs, onkologas, žinojote, kad tai gali paliesti kiekvieną.
– Vėliau nedavė ramybės mintis: kaip galėjau būti toks naivus? Žinoma, žinojau, kad bet kokia negyjanti žaizda gali būti vėžio požymis.
Bet buvau gyvenimo sūkuryje, sveikas, mėgau savo darbą, mylėjau gyvenimą, turėjau keturis vaikus ir kasdienybę, kur reikėjo grumtis su iššūkiais.
– Paskui paskambinote savo odos gydytojui. Ar jis elgėsi taip jautriai, kaip per paskaitą reikalavote iš savo studentų?
– Viskas, deja, klostėsi ne pagal vadovėlį. Priešingai. Jis pasakė: angiosarkoma (reta vėžio forma, išsivystanti iš kraujagyslių ir limfmazgių sieneles dengiančio audinio). Būdamas onkologas žinojau, ką tai reiškia.
Paskui jis pravirko, ir pokalbis buvo baigtas. Stovėjau ligoninės koridoriuje, tvyrojo šurmulys, o aš jaučiausi toks vienišas, apleistas, bejėgis.
Vienintelis dalykas, kurį iškart suvokiau, – jei kolega pravirksta, vadinasi, prognozė bloga.
– Ką darėte po šio skambučio?
– Kreipiausi į draugą, sarkomos – piktybinių jungiamojo audinio navikų – specialistą. Kai jis paskambino ir ištarė „O, Wolframai“, iš jo balso supratau, kad mano popieriai prasti. Jis manė, kad negali manęs gydyti, nes jam, mano draugui, būtų pernelyg skaudu emociškai. Bet surado kitą onkologą ir susitarė dėl susitikimo su juo dar tą pačią dieną.
– Sužinoję diagnozę nespecialistai naršo po interneto platybes. Kaip elgiasi gydytojai?
– Susiradau mokslinių straipsnių. Jau pirmajame buvo įvardytas nedidelis skaičius, kuris man atrodė milžiniškas: tikimybė išgyventi – 4 procentai.
Po penkerių metų dar gyvena 4 procentai. Tuomet man buvo 45-eri ir galimybė, kad sulauksiu 50-ies, siekė 4 procentus.
– Angiosarkoma – ne tik viena agresyviausių, bet ir labai reta vėžio forma.
– Veido angiosarkomos atvejų JAV yra tik 200. Sarkomos sudaro 1 procentą visų vėžio ligų. Ir tik vienas procentas – angiosarkoma.
– Žinojote, kokia maža išgyvenimo tikimybė, bet pradėjote kovą su vėžiu. Kokiu būdu specialistas apgauna savo mąstymą?
– Laimė, prisiminiau kolegą, kuris tvirtino, kad statistika padeda gydytojams rasti tinkamą terapiją. Bet ir pacientas neturėtų apsiriboti vienu skaičiumi. Tai visada susiję su gyvenimo ar mirties klausimu – nuliu ar 100 procentų.
Sau įteigiau: mano galimybė – ne 96 ir ne 4 procentai. Į statistiką sąmoningai nekreipiau dėmesio.
Tai suteikė man galimybę žvelgti į priekį, pasiryžti tolesniam žingsniui, kitam gydymui, tolesnei chemoterapijai ar spindulinei terapijai.
– Žinojote, kaip pranešti blogas žinias. Ar tai padėjo, kai turėjote pranešti apie savo ligą šeimai?
– Ne, tuomet buvau ne gydytojas, o pacientas. Iš klinikos paskambinau žmonai, pasakiau, kad man diagnozuotas vėžys, kad tai blogai, ir paprašiau, kad ji ateitų. Tai buvo negailestinga tiesa, bet galvoje kirbėjo vienintelė mintis: nenoriu pas tą onkologą eiti vienas.
– Kaip vaikams išaiškinti gyvybės ir mirties klausimus? Kaip įteigti, kad žmogus, kuris jais rūpinasi ir juos saugo, to netrukus gal nebegalės?
– Anuomet keturiems mūsų vaikams buvo nuo penkerių iki vienuolikos metų. Nenorėjome, kad jie ką nors pastebėtų, nes chemoterapija turėjo prasidėti tik po kelių dienų.
Tad per vakarienę žmona pasakė: tėvelis serga, tėvelis turi vėžį ir turi būti gydomas. Vyresnieji numanė, ką tai reiškia. Vyriausias paklausė: tėtis mirs? Nenorėjome vaikams meluoti, todėl žmona atsakė: darysime viską, kad to neatsitiktų, tuomet viskas bus gerai.
– Iš pradžių buvo aišku, kad jei chemoterapijos nepakaks, reikės ir operacijos. Ar įsivaizdavote jos pasekmes?
– Žinojau, kad chirurgai turės elgtis ryžtingai, bet net įsivaizduoti negalėjau, kaip tai paveiks mano išvaizdą ir veido funkcijas. Žinojau tik tiek, kad vėžį operuos du chirurgai ir paliks didelę ertmę. Tuomet du plastikos specialistai atkurs dešinę veido pusę.
– Ką pamatėte, kai pirmą kartą pažvelgėte į veidrodį?
– Iš pradžių žmona nukabino visus veidrodžius. Kai išdrįsau, pamačiau kreivą, patinusį veidą. Dar ir dabar kartais nustembu, kai pamatau savo atvaizdą. Dabar jau manau, kad mano savivoka priartėjo prie tikrovės. Nedažnai galvoju apie ankstesnį savo veidą, tik tomis akimirkomis, kai užplūsta prisiminimai. Tada matau vyrą, koks buvau prieš dešimt metų.
Veidas – esminė tapatybės dalis, kurios negali paslėpti nei nuo savęs, nei nuo kitų. Labiausiai nerimavau, kad manimi baisėsis ar manęs gėdysis vaikai. Taip jie niekada nesielgė.
– Ar sergantys onkologine liga turi teisę būti egoistai?
– Taip, nes jų gyvybei gresia pavojus. Dėl itin didelio troškimo gyventi tampama ir visiškais savanaudžiais.
– Jūsų knygos pavadinimas „Gyventi“ („Am Leben bleiben“). Ar niekada nepristigote ištvermės?
– Žinoma, buvo akimirkų, kai jaučiausi prislėgtas. Atlaikiau chemoterapiją su visais jos šalutiniais poveikiais ir galiausiai operaciją, kuri sudarkė mano veidą. Paskui ligoninėje prie mano lovos priėjęs onkologas pasakė, jog prie žaizdos krašto dar yra vėžinių ląstelių.
Ne visos buvo sunaikintos, todėl reikalinga spindulinė terapija.
– Kai atlaikėte itin skausmingą spindulinę terapiją, jau buvote laikomas pagijusiu, tačiau po aštuonerių metų vėžys grįžo.
– Per koronaviruso pandemijos įkarštį man buvo nustatyta antra diagnozė. Dirbau iš namų, kai gydytojas pranešė, kad pažeista kairė veido pusė. Pamaniau, kad to neatlaikysiu, – taip jam ir pasakiau. Gydytojas atsakė: tau pavyks.
– Po jūsų pirmosios diagnozės medicina padarė reikšmingą pažangą.
– Dabar kai kurioms vėžio rūšims taikoma imunoterapija – papildoma gydymo galimybė. Kad ši naujoji terapijos forma padarė revoliuciją onkologijoje, man tapo aišku, kai buvau gydomas antrą kartą. Manau, kad tai dar nepasiekė visuomenės sąmonės.
– Ar antrasis gydymas labai skyrėsi nuo pirmojo?
– Taikant imunoterapiją organizmas priverčiamas įveikti auglį savo gynybinėmis ląstelėmis. Prieš trejus metus beveik nebuvo patirties gydant angiosarkomą. Bet aš paciento teisėmis galėjau dalyvauti klinikinėje studijoje chemoterapiją derinant su imunoterapija.
Tai, ką patyriau, prilygo stebuklui. Po kelių savaičių pajutau, kad auglys veide sumažėjo. Paskui per operaciją buvo nustatyta, kad vėžys visiškai dingo.
– Ar sunku buvo atlaikyti gydymą?
– Imunoterapijos vaistai daugelyje kūno organų gali sukelti tam tikros rūšies autoimuninę ligą. Tai nėra nekenksminga. Bet šalutinis poveikis man buvo gana lengvas. Kentėjo mano skydliaukė, patyriau burnos gleivinės uždegimą. Ir dabar negaliu valgyti aštraus maisto. Su tuo tikrai galiu susitaikyti.
– Ar imunoterapijos proveržis bus naudingas ir jūsų pacientams?
– Kepenų vėžiu sergantiems pacientams, kuriuos gydau, ilgą laiką tiesiog nebuvo veiksmingų medikamentų. Būti gydytoju reiškė registruoti juos transplantacijai, esant pažengusiai vėžio stadijai guosti, raminti.
Kai kurie gavo donoro kepenis, o dauguma mirė. Mirus pacientui onkologas patiria visiškos nesėkmės jausmą. Jau keletą metų kepenų vėžiui gydyti taikoma imunoterapija ir kai kurių pacientų gydymo rezultatai neįtikėtini.
– Jūsų žodžiai teikia daug vilties. Iš tikrųjų onkologinių ligų atvejų pasaulyje daugėja, pirmiausia tarp jaunesnių žmonių. Koks vaidmuo tenka mūsų gyvenimo būdui?
– Šiuo atveju vieno paaiškinimo nėra. Kepenų vėžio rizika didėja dėl suriebėjusių kepenų, antsvorio ar diabeto. Visų šių ligų ir veiksnių daugėja. Per daug sėdime, valgome daugiau itin kaloringų maisto produktų. Visas šias ligas tiriame pasitelkę zebrines danijas, gėlavandenes žuvis.
– Žuvis šeriate šaldyta pica ir pudingu?
– Gatavuose produktuose daug fruktozės ir nuodingų riebalų. Didelį jų kiekį įmaišome į šių žuvų pašarą ir tokiu būdu gyvūnų kepenys suriebėja. Paprastai kepenų ląstelės susidaro nuolat arba „remontuojamos“.
Riebalai ir uždegimai kepenyse trukdo ląstelių reguliavimo signalams. Ir tai gali sukelti vėžį.
– Ar kada nors įveiksime vėžį?
– Nemanau, kad kada nors galėsime sakyti: onkologų nebereikia. Bet problema dėl suriebėjusių kepenų byloja, kad turėtume daug pastangų ir energijos skirti ne tik naujiems terapijos būdams, bet ir ligų prevencijai, ankstyvajai diagnostikai.
– Ar nesibaiminate, kad jūsų liga gali sugrįžti?
– Apie tai kasdieniame gyvenime negalvoju nė sekundės, esu gyvenimo centre. Bet šios minties visiškai nuslopinti negaliu. Likus kelioms dienoms iki kontrolinių tyrimų naktį pašoku iš miego išpiltas prakaito.
Mano protas sako, kad išgijau, bet giliai viduje mano kūnas tikriausiai tuo dar netiki.
