Skaičiuojama, išsėtine skeroze serga arti 4 tūkst. Lietuvos gyventojų. Medikai pataria neignoruoti pirmųjų ligos ženklų, nes turimi vaistai padeda pristabdyti išsėtinės sklerozės progresavimą ir žmogui pavyksta gyventi normalų gyvenimą.
Išsėtinė sklerozė yra centrinės nervų sistemos – galvos ir nugaros smegenų – lėtinė liga. Ja sergant įvairiose galvos ir nugaros smegenų srityse susidaro uždegiminiai židiniai, o vėliau jų vietose vyksta randėjimas. Silpstant raumenims, išsėtinė sklerozė dažną pasodina į neįgaliojo vėžimėlį.
VUL Santaros klinikų gydytoja neurologė docentė Rasa Kizlaitienė „Facebook“ transliacijos metu papasakojo apie pagrindinius išsėtinės sklerozes simptomus ir paaiškino, kaip liga nustatoma bei gydoma.
– Kokie išsėtinės sklerozės simptomai?
– Liga prasideda įvairiai. Tai gali ir klaidinti, žmonės neatkreipia dėmesio. Juolab, kad kalbame apie jauno amžiaus žmonių ligą. Gali būti regos sutrikimas viena akimi, dvejinimosi simptomai. Liga dažnai pasireiškia rankos, kojos ar vienos kūno pusės nutirpimu arba nusilpimu. Po didesnio fizinio arba emocinio krūvio atsiranda pusiausvyros sutrikimai, nestabili eisena.
Simptomai ir jų deriniai įvairūs, bet jei nutinka kažkas, ko anksčiau nebuvo, reikia nenurašyti atsiradusių negalavimų, o būtinai kreiptis į šeimos gydytoją.
Bet liga klastinga: pradžioje simptomai gali išlikti kelias dienas ar savaitę ir savaime pranykti. Kol žmogus sulauks gydytojo konsultacijos tų simptomų gali nelikti, bet naujų nusiskundimų nereikėtų nurašyti nuovargiui.
– Kaip liga yra nustatoma?
– Išsėtinės sklerozės diagnostika yra kompleksinė. Visų pirma mes turime atmesti kitas nervų sistemos ligas. Bet specifiškai ligą įtarti padeda pirmasis pokalbis su pacientu. Svarbi ir neurologinė apžiūra, kurio metu mes matome centrinio paralyžiaus simptomus. Tai yra papildomas diagnostikos instrumentas.
Auksinis diagnostikos metodas – magnetinio rezonanso tyrimas, kurį būtina atlikti su kontrastu tam, kad įvertintume galvos ir nugaros smegenyse esančius naujus židinius, kurie kaupia kontrastą ir tuos senesnius, kurie jau nekaupia kontrasto. Tada galime įvertinti jų lokalizaciją, specifinį išsidėstymą.
Taip pat labai svarbūs smegenų skysčio tyrimai. Ieškome specifiško imunoglobulino g santykio padidėjimo ir imunologinių rodiklių, kurie būdingi išsėtinei sklerozei, ypač aktyviai jos eigai.
Trečia tyrimų grupė – elektrofiziologiniai tyrimai, kuriais kartais identifikuojame net ir ankstyvą subklinikinį neurologinį pažeidimą. Tarkime, atliekame regos sukeltų potencialų tyrimą, matome, kad yra sulėtėjęs laidumo plitimo laikas kuriuo nors optiniu nervu. Reiškia, buvo kažkokia kliūtis tam optiniam impulsui plisti.
Yra ir kitų tyrimų, kuriuos mes atliekame ir moksliniais tikslais. Dabar ant bangos yra neurofilamentų lengvosios grandinės. Pasaulyje yra daug mokslinių tyrimų apie tai, kad labai anksti vyksta aksonų degeneracijos procesai. Mes juos galime įvertinti ir prognostiškai pasakyti, kas bus su tuo pacientu.
Oftalmologai atlieka optinės koherentinės tomografijos tyrimą: vertiname tinklainės nervinių skaidulų sluoksnį. Taip sakant, iš akių viską matome. Yra ir daug subtilesnių kompleksinių tyrimų, kuriuos atliekame su kitų sričių specialistais. Tai padeda kuo anksčiau diagnozuoti išsėtinę sklerozę.
– Išsėtinė sklerozė nėra neišgydoma. Ką reiškia susigyventi su šia liga?
– Daug yra lėtinių ligų, kurių diagnozė yra visam gyvenimui. Ir kardiologai gydo pirminę arterinę hipertenziją, ir cukrinis diabetas yra visam gyvenimui. Išsėtinė sklerozė irgi yra tokia liga.
Žinoma, nereiškia, kad visi išsėtine skleroze serga vienodai. Ligos eiga, aktyvumas ir prognozė labai skiriasi. Tai kartais lemia gydymo pasirinkimą.
Reikia žinoti, kokios gydymo galimybės buvo prieš 20 metų. Dabar yra visai kiti laikai ir perspektyvos. Sakyčiau, kad išsėtinė sklerozė nebėra labai baisi diagnozė. Nereikia bijoti, nes liga yra valdoma.
Suprantama, kad žmonės kartais savo ligą slepia nuo aplinkinių. Kita vertus, norėčiau pasakyti, kad nereikėtų to slėpti nuo artimųjų. Vienam nėra paprasta susidoroti su iššūkiais. Visai kitaip yra, kai tave kažkas palaiko, padrąsina ir padeda priimti teisingus sprendimus.
Šiemet Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjungos iniciatyva išleista knyga „Aš – savo ligos herojus“. Ji skirta ir pacientams, kurie jau daug metų serga ta liga.
Raginu pacientus remtis ne viskuo, kas randama interneto platybėse, o mūsų išleistais leidiniais arba gydytojų rekomendacijomis. Bet patariu nesigilinti į ligą ypač smulkiai. Geriau užsiimti savo pomėgiais: teatru, muzika, nepamiršti hobių, nepamesti savo darbo.
Galvoti, kad aš dabar sergu, negaliu nieko daryti, turiu tik gydytis, niekuo nesidomėti – tai nėra geras požiūris.
– Kaip yra gydoma išsėtinė sklerozė?
– Labai džiugu, kad išsėtinė sklerozė – viena moderniausiai gydomų neurologinių ligų. Lietuvoje išsėtinę sklerozę diagnozuojame ir gydome taip, kaip gydo visa Europa, JAV, Kanada.
Yra pacientams prieinami, modernūs, nemokami vaistai. Vilnius, Kaunas, Klaipėda – universitetų ligoninės bendradarbiauja, čia visi pacientai gydomi remiantis vienodais algoritmais.
Viena, kai gydome ligos paūmėjimus, atkryčius ir kita, kai skiriamas gydymas, kuris ligą modifikuoja, sumažina jos progresavimo riziką ir paūmėjimų pasikartojimo tikimybę.
Itin agresyvią ligos eigą gydome monokloniniais antikūnais, tabletinėmis formomis, kurios yra šio amžiaus atradimas ir išsigelbėjimas pacientams. Gydymo principas: sunaikinamas arba užslopinamas T limfocitų arba B limfocitų aktyvuma, kad liga nebūtų aktyvi, tie limfocitai negalėtų iš periferinio kraujo keliauti į centrinę nervų sistemą, nedarytų savo juodų darbų galvos ir nugaros smegenyse.
– Kaip galėtumėte padrąsinti pacientus?
– Norėtųsi pasakyti pacientams, kad jie neišsigąstų ligos diagnozės. Žinoma, kiekviena žinia yra iššūkis, o neurologas kartais neranda pakankamai laiko ramiai su žmogumi pasikalbėti. Galime gydymą sudėlioti, tyrimus paskirti, bet žmogiška prasme gali trūkti laiko pokalbiui su gydytoju.
Todėl svarbus ir komandinis darbas, galimybė pasikalbėti ir su psichologu arba psichiatru. Pacientas turėtų neišsigąsti, suprasti, kad mes turime gydytojus, centrus, kur žmogus gali paskambinti, gyvai apsilankyti.
Jei kyla klausimų, siūlyčiau nedvejoti paskambinti, ateiti, paklausti. Stengiamės pacientui rasti minutę, kad jis galėtų gerai jaustis ir rasti individualų sprendimą, kaip jam toliau gyventi su liga.
