Vėžio imunologija išgyvena aukso amžių. Sukurti metodai, blokuojantys piktybinių ląstelių paviršiuje esančius receptorius. Taikant šiuos blokatorius galima sėkmingai kontroliuoti ar net sunaikinti vėžį.
Taip teigė į Vilnių atvykęs Vokietijos vėžio tyrimų centro, esančio Heidelberge, profesorius Viktoras Umanskis.
Kyjive (Ukraina) gimęs, bet jau daug metų Vokietijoje gyvenantis mokslininkas dalyvavo tarptautinėje konferencijoje, kurioje buvo diskutuojama apie vėžio gydymo galimybes, naujus priešvėžinius metodus bei medikamentus, profilaktinių ir gydomųjų vakcinų nuo vėžio kūrimą ir taikymą klinikoje.
Vėžys – klastinga liga, daugelis navikų formų vystosi pamažu, žmogus nieko nejaučia, nors vyksta tam tikrų ląstelių mutacijos. Dėl įvairių aplinkos veiksnių, taip pat lėtinės infekcijos pakitusios ląstelės pradeda sparčiai daugintis, o imuninė sistema nesugeba jų sustabdyti.
Piktybinė ląstelė ypatinga tuo, kad ji vystosi iš normalios sveikos ląstelės, bet ilgainiui įgauna naujų gebėjimų neklausyti organizmo signalų ir paveikti imuninę sistemą taip, kad netrukdytų vėžinėms ląstelėms vešėti.
Imuninės sistemos sargais vadinami leukocitai gali sėkmingai sunaikinti virusus, bakterijas, pakitusias ar pasenusias savas ląsteles. Bet atsitinka taip, kad jie neatpažįsta piktybinių ląstelių. Kadangi navikinės ląstelės ima blokuoti leukocitų veiklą palaikančius receptorius, imuninės ląstelės netenka kovingumo, ima dominuoti imuninės sistemos slopinimo procesai.
„Turime padėti imuninei sistemai, išmokyti šios sistemos ląsteles naujų kovos būdų, nes jos yra kaip kariai, ginantys mūsų organizmą. Mokslininkų užduotis – iš naujo aktyvuoti imunines ląsteles, taip pat blokuoti tuos mechanizmus, kurie neleidžia atpažinti vėžio ląstelių, ir jas sunaikinti“, – aiškino V.Umanskis.
Tačiau jis nesiryžo prognozuoti, ar imunoterapija ateityje galės pakeisti tradicinius vėžio gydymo būdus. Geriausią efektą duoda kūrybiškai derinami tradiciniai ir naujieji metodai.
Iki šiol neišplitusio vėžio auksinis gydymo standartas – chirurginė operacija. Šiuolaikiniai metodai smarkiai patobulėjo, įmanoma sėkmingai pašalinti piktybinį darinį, kuris pažeidžia vidinius organus, ir išsaugoti aplinkinius audinius.
Pavyzdžiui, taikant sistemą „Da Vinci“ robotinė chirurgija iškovojo didelį pripažinimą, nes įmanoma labai tiksliai operuoti nuotoliniu būdu.
Teigdamas, kad chemoterapija ateityje galbūt užims kur kas kuklesnę vietą, profesorius V.Umanskis rėmėsi savo patirtimi, nes tyrinėja melanomą.
Kadangi melanomos ląsteles blokuojantys cheminiai preparatai sukelia daug nepageidaujamų poveikių, kur kas daugiau privalumų teikia spindulinio gydymo ir imunoterapijos derinys.
Dar vienas būdas įveikti vėžį – ištirti biocheminius pokyčius, kurie susidaro plintant naviko ląstelėms, blokuoti vėžio išskiriamas arba signalines molekules. Toks yra taikinių terapijos tikslas. Pastaruoju metu šis gydymo būdas užima išskirtinę vietą gydant ne tik melanomą, bet ir krūties, plaučių vėžį.
Kurdami vaistus nuo vėžio mokslininkai susiduria su dar vienu iššūkiu – vėžio ląstelės pasižymi rezistentiškumu, tai yra atsparumu vaistams. Profesorius V.Umanskis neabejojo, kad šioje srityje imunoterapija taip pat gali padėti kaip dalis kompleksinio gydymo.
Tokia idėja remiasi multidisciplininiu požiūriu į vėžio gydymą, o tai reiškia, kad pacientą gydo specialistų komanda, kuriai priklauso ne tik chirurgai, radiologai chemoterapeutai, bet ir imunologai.
Vokietijos vėžio mokslinių tyrimų centre dirbantis V.Umanskis tikino, kad ypač svarbu išanalizuoti, kaip vėžio ląstelės tampa atsparios vaistams, kokie yra imunosupresijos mechanizmai, dėl kurių imuninės sistemos ląstelės netenka aktyvumo.
Tai – sudėtinga sritis, nes vėžio ląstelės sugeba pajungti imuninę sistemą savo poreikiams ir ją suaktyvinti. V.Umanskis palygino imuninę sistemą su aukštos klasės bolidu, kurio valdymas yra subalansuotas. Vėžys tą bolidą stengiasi pertvarkyti saviems tikslams.
„Norėdami įveikti vėžį turime atkurti savo „bolidą“– pasitelkę imunoterapinius preparatus tinkamai subalansuoti imuninę sistemą. Kad pilotas laimėtų „Formulės 1“ lenktynėse, jis negali naudoti vien greičio paminos, turi spausti ir stabdį, kitaip nesugebės įveikti posūkių“, – palygino medikas iš Vokietijos.
Siekdamas, kad Vilnius taptų imunologijos mokslo tiltu tarp Vakarų ir Rytų, V.Umanskis tikino, kad Lietuvos sostinė buvo neatsitiktinai pasirinkta prestižiniam tarptautiniam renginiui.
Pirmas toks susitikimas 2009-aisiais įvyko Kyjive, vėliau – Budapešte (Vengrija), Krokuvoje (Lenkija), Prahoje (Čekija), Tbilisyje (Sakartvelas). 2021-aisiais imunologai iš įvairių šalių planavo susitikti Vilniuje, bet prasidėjus koronaviruso pandemijai teko perkelti renginį į 2022-uosius. Tuomet sutrukdė Ukrainoje prasidėjęs karas.
Užsimezgęs bendradarbiavimas tarp įvairių šalių imunologų jau davė vaisių. Nacionalinio vėžio instituto specialistai su užsienio partneriais tyrinėja dendritinių ląstelių gydomųjų vakcinų poveikio specifiką, pradeda perprasti genetiškai modifikuotų T limfocitų technologijas.
Tokiam gydymo metodui nereikalingas kraujo donoras, nes dendritinės ląstelės išskiriamos iš paciento kraujo, vėliau tam tikru būdu apdorojamos ir suleidžiamos. Jos prisideda prie vėžio naikinimo.
Pandemija ir COVID-19 infekcija taip pat paskatino mokslinius tyrimus, kurių metu nagrinėjama, kaip imuninė sistema reaguoja į skiepus. Konferencijoje dalyvavęs Nacionalinio vėžio instituto onkoimunologas, medicinos mokslų daktaras Marius Strioga aptarė tyrimą, kuriame onkologiniai pacientai buvo skiepijami nuo COVID-19 ligos.
Ilgą laiką vyravo požiūris, kad aktyvaus chemoterapinio gydymo metu ligoniai neturėtų būti skiepijami profilaktinėmis vakcinomis, išimtis buvo daroma tik gripo vakcinai.
Tačiau pandemija pakeitė tokį požiūrį. Nacionaliniame vėžio institute buvo atliktas svarbus tyrimas apie profilaktinių skiepų poveikį.
Vieną tiriamųjų grupę sudarė pacientai, kurie buvo paskiepyti vakcina nuo koronaviruso, nors buvo aktyviai gydomi įvairiais metodais, pavyzdžiui, chemoterapija, imunoterapija, hormonų ar taikinių terapija.
Kitoje grupėje buvo suburti pacientai, kuriems piktybinė liga buvo suvaldyta.
Tačiau skiepytis jie galėjo tik tada, kai po skirto onkologinio gydymo buvo praėję mažiausiai du mėnesiai, bet ne daugiau kaip dveji metai.
Visiems tyrimo dalyviams buvo vertinamas antikūnų kiekis kraujyje.
Nors aktyviai chemoterapija gydomi pacientai turėjo mažiau antikūnų, jų titras buvo toks, koks būtinas, kad susidarytų apsauga nuo koronaviruso infekcijos.
„Tyrimo išvados paneigė nuomonę, kad chemoterapinio gydymo metu netikslinga skiepyti profilaktinėmis vakcinomis. Mūsų duomenys rodo, kad chemoterapinis gydymas nėra kliūtis skiepyti“, – pasakojo M.Strioga.
Ši išvada turi ne tik mokslinį, bet ir praktinį aspektą.
Būna ir taip, kad chemoterapija tęsiama ne vieną mėnesį, o kartais ištisus metus ar dvejus. Jei tuo metu ateina laikas pacientui skiepytis, pavyzdžiui, nuo erkinio encefalito ar kitų ligų, nereikėtų atidėlioti skiepų.
Vakcinų nuo vėžio kūrimas – dar viena sritis, kuri teikia daug vilčių. Šis klausimas sudėtingas, nes pastaruoju metu pasaulyje daug dėmesio mokslininkai skiria profilaktinei vėžio vakcinai, kuri galėtų apsaugoti nuo šios ligos.
Taip pat kuriamos gydomosios vakcinos nuo vėžio, bet moksliniai duomenys rodo, kad taikomos individualiai jos nėra labai veiksmingos.
„Gydomąją vakciną nuo vėžio derinant su kitais metodais daliai ligonių gali pagerėti atsakas į gydymą bei ligos kontrolė.
Tuo metu universali profilaktinė vakcina nuo vėžio vargu ar artimiausiu metu bus sukurta. Tikėtina, kad jos niekada ir nebus“, – svarstė M.Strioga.
Yra daug priežasčių, kodėl tokio tipo vakcina neįmanoma. Pavyzdžiui, skirtinga navikų kilmė ir išsivystymo mechanizmai – net ir ta pačia vėžio forma sergančiųjų navikai skiriasi. Maža to, net ir to paties paciento organizme esantys atskiri navikiniai židiniai nėra vienodi.
Profilaktinė vakcina nuo vėžio gali būti pagrįsta imuninio atsako sukūrimu prieš vadinamuosius universaliuosius vėžio antigenus – tokius, kuriuos turi beveik visų vėžio formų ląstelės, neatsižvelgiant į kilmę.
Bet situacija nėra tokia paprasta, nes šie antigenai neretai būdingi ne tik piktybinėms, bet ir audiniuose gyvenančioms kamieninėms ląstelėms. Jos papildo organą naujomis ląstelėmis, kai jame žūsta pažeistos ar savo darbą atlikusios ląstelės.
Nors kamieninės ląstelės yra apsaugotos nuo imuninės sistemos dėmesio, išlieka pavojus, kad vakcinų sukeltas stiprus ilgalaikis imuninis atsakas prieš minėtus universaliuosius antigenus gali „kabinti“ir šias itin svarbias organizmo ląsteles. Kita vertus, skiepijimas gali apsaugoti nuo įvairių lėtinių infekcijų, kurios išprovokuoja ikivėžinius ir vėžinius pakitimus.
Pavyzdžiui, skiepai nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV), kuriuo užsikrečiama intymių santykių metu. Šis virusas dažniausiai nusitaiko į gimdos kaklelio gleivinės epitelio ląsteles. Apie 90 procentų atvejų ŽPV infekcija nesukelia moterims didelių bėdų, nes jų imuninė sistema sugeba per 2–3 metus susitvarkyti su virusu.
Tačiau daliai moterų, kurioms ŽPV infekcija tampa lėtinė, ilgainiui gali išsivystyti gimdos kaklelio vėžys.
„Tai rodo, kad skiepai padeda apsisaugoti nuo pavojingos infekcijos, galinčios sukelti piktybinę ligą. Kasmet pasaulyje diagnozuojama daugiau kaip 600 tūkstančių naujų gimdos kaklelio vėžio atvejų, taigi skiepai yra svarbi profilaktinė priemonė“, – tikino M.Strioga.
Dar vienas pavyzdys – tai profilaktinė vakcina nuo virusinės ligos hepatito B, kuria užsikrečiama per kraują, pavyzdžiui, nesaugiai darant tatuiruotes ar dalijantis švirkštais, kai vartojami į veną leidžiami narkotikai.
Infekcijai perduoti užtenka mikroskopinio kiekio užsikrėtusio žmogaus kraujo, hepatito B virusas išlieka gyvybingas aplinkoje mažiausiai 7 paras.
Ūmi hepatito B viruso infekcija dažniausiai nėra pavojinga. Jei ji tampa lėtinė, per 10–30 metų gali išsivystyti cirozė ar kepenų vėžys.
Yra žinoma, kad vaikai iki vienų metų amžiaus yra labiausiai pažeidžiami. Jei naujagimis užsikrečia hepatito B virusu, tikimybė, kad susidarys lėtinė hepatito B viruso infekcija, siekia net 95 procentus. Dėl šios priežasties nuo hepatito B naujagimiai skiepijami dar pirmąją parą.
Vyresniems nei 5 metų žmonėms tikimybė, kad hepatito B infekcija taps lėtinė, siekia vos 5 procentus.
M.Strioga priminė, kad lėtinė hepatito B infekcija išlieka visą gyvenimą, šią ligą įmanoma valdyti vaistais, bet dar niekam nepavyko pasveikti. Vaistai veikia taip, kad aktyvi lėtinė infekcijos forma tampa neaktyvi, bet lieka rizika (nors kur kas mažesnė nei esant aktyviai lėtinei infekcijai) kada nors susirgti ciroze ar sunkiai gydomu kepenų vėžiu.
Tuo metu klinikinėje praktikoje taikomos dendritinių ląstelių vakcinos yra ne profilaktinės, o gydomosios. Kuriant tokią vakciną gali būti naudojami tam tikri antigenai, kuriais „įkraunamos“iš paciento paimtos ir specialiai subrandintos dendritinės ląstelės.
Šių skiepų tikslas – parodyti imuninei sistemai, kad organizme yra vėžys (nes ji kartais to tiesiog nepastebi, jei navikas turi mažai pokyčių, skiriančių jį nuo sveikų organizmo ląstelių, kurių imuninė sistema išmokyta nepulti), arba atgaivinti imuninės sistemos gebėjimą kontroliuoti vėžį.
Dendritinių ląstelių vakcinos dar nėra įtrauktos į gydymo standartus. Pagal Europos Sąjungos reglamentavimą žmogaus ląstelių terapija taikoma individualiai kiekvienam pacientui.
Taikant gydomuosius skiepus būtina įvertinti daug įvairių veiksnių: pavyzdžiui, koks vėžio tipas, kokios stadijos, koks buvo atsakas į taikytą standartinį gydymą nuo vėžio. Apibendrinus duomenis įmanoma atsakyti, ar dendritinių ląstelių skiepai gali prisidėti prie geresnės ligos kontrolės.
Tyrimai rodo, kad tokios vakcinos pailgina išgyvenamumą, pavyzdžiui, jei yra nustatytas galvos smegenų navikas glioma. Gydomosios vakcinacijos veiksmingumas labiausiai pastebimas tada, kai ji taikoma su kitais vėžio gydymo būdais.
„Vėžiu sergantys pacientai dažnai neturi jokios imuninės sistemos patologijos. Kad imuninė sistema pražiopso vėžį, yra ne jos kaltė, o supiktybėjusių ląstelių gudrybė“, – tikino M.Strioga.
Kadangi naviko ląstelės mutuoja, jos sugeba įgyti savybių, leidžiančių pasipriešinti imuniniam atsakui. Negana to, jos sugeba kai kuriuos imuninės sistemos komponentus pajungti savo naudai, imuninė sistema netgi prisideda prie piktybinių darinių išvešėjimo.
M.Strioga pasakojo, kad imunologai yra dideli optimistai, – jie tiek profilaktinėmis, tiek gydomosiomis vėžio vakcinomis prisideda prie infekcinių ir onkologinių ligų kontrolės. Yra žinoma, kad 10–20 procentų visų piktybinių navikų atvejų vystosi dėl vėžį galinčių sukelti virusų lėtinės infekcijos.
