Kochlearinė implantacija – vienas klausos reabilitacijos būdų. Šiais laikais implantuojami gali būti tiek vaikai nuo vienerių metų amžiaus, tiek pensininkai. Pirmoji tokia operacija Lietuvoje buvo atlikta Kauno klinikose dar 1998-aisiais, tuomet pacientams viską reikėdavo padengti savomis lėšomis.
Nuo to kochlearinė implantacija Lietuvoje smarkiai patobulėjo – dabar pacientams ne tik taikomos valstybės kompensacijos, bet pasikeitė ir technologijos – pailgėjo implantų naudojimo trukmė, o jie patys sumažėjo – pirmieji pacientai greičiausiai dar mena laikus, kai kartu su implantu kuprinėje ar rankinėje tekdavo nešiotis ir gan didelį papildomą aparačiuką.
Labiausiai mėgaujasi muzika
Jono mama puikiai prisimena laiką prieš devyniolika metų – sūnui buvo vos ketveri metukai, kai jis neteko klausos.
„Net ir praėjus tiek metų po sūnaus operacijos, vis tiek likę išgyvenimai, prisimenama viso to pradžia. Labai džiugu, kad atsirado kochleariniai implantai, nors visuomet ir vyksta labai daug diskusijų: verta ar neverta? Juk Dievas davė, gal reiktų su tuo susitaikyti, gyventi duotą likimą? Visgi su tuo sunku susitaikyti, nes dauguma mūsų nori implantuoti savo vaiką“, – konferencijoje atviravo moteris.
Ji tikino, kad kiti šeimos nariai – girdintys, tad jiems norėjosi, kad ir Jonas būtų toks kaip visi.
„Pirmieji tikslai, pavyzdžiui, kad vaikas girdėtų važiuojantį automobilį, fiziškai peraugo į kitą lygmenį – kad galėtų mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, įgytų specialybę, dirbtų, uždirbtų valstybei, būtų naudingas visuomenei ir kad būtų laimingas“, – tęsė Jono mama.
„Nesvarbu, ar tai vaikas, ar suaugęs, svarbiausia – girdėti. Dvi ausys – girdinčios. Kad ir su implantu, bet girdinčios“, – pridūrė ji.
Jonui dabar – 23-eji. Kaip mama ir norėjo, jis dabar gali gyventi visavertį gyvenimą – baigė automechaniko mokslus profesinėje mokykloje, šiuo metu dirba pagal specialybę, laisvalaikiu su draugais klausosi muzikos.
Muziką ypač vertina ir kiti kochlearinių implantų naudotojai. Savo istoriją papasakojo ir 70-metis pensininkas – jis tikino mėgstantis klausytis įvairių dainų.
„Man prie širdies įvairi muzika, svarbu, kad ją girdžiu. Didžiausia laimė – girdėti muziką. Tai geriau, nei girdėti pykstančią žmoną.
Bet muzika lieka muzika – gražiausi yra žmonės, kurie padarė šį dalyką, kad aš girdžiu. Susirgau būdamas 55-erių, penkerius metus buvau su paprastu klausos aparatu, o rudenį sukaks 10 metų, kai naudoju implantą“, – konferencijoje dalijosi jis.
Išgirdo pirmuosius sūnaus žodžius
Vienuolikmetis Emilis iš Kauno – irgi vienas tų, kurių gyvenimą lydi klausą reabilituojantis implantas.
„Aš mokausi gimnazijoje. Man čia labai patinka mokytoja. Po pamokų žaidžiu futbolą, esu įmušęs penkiolika įvarčių“, – didžiavosi vaikas.
Klausos vaikystėje, prieš pat pirmąją klasę, neteko ir Laurynas. Nors gyveno ne Kaune, septynmečiui tai netrukdė – savarankiškas ir nuovokus berniukas pas gydytojus čia atvažiuodavo vienas pats. Dabar jis – jau suaugęs.
„Užaugau įdomioje aplinkoje, išmokau stebėti žmones, skirtingas situacijas. Sau užsibrėžiau, kad kai kada nors užaugsiu, gyvensiu taip, kaip noriu – tapsiu sportininku, statybininku, staliumi.
Jau aštuonerius metus priklausau Jėgos trikovės federacijai, jau 1,5 metų dirbu staliumi, montuoju langus, duris. 22 metų įsigijau nuosavą namą. Ten turiu savo virtuvę, sporto salę. Dabar stengiuosi motyvuoti ir kitus vaikus“, – pasakojo Laurynas.
Gyvenimą implantas pakeitė ir dar vienam konferencijoje prabilusiam vyrui. Sužinojęs, kad jo žmona laukiasi, jis tikino tiesiog privalėjęs girdėti gimsiančio kūdikio juoką bei verksmą.
„Mane operavo prieš vienuolika metų. Pagerėjo gyvenimo kokybė. Kai pradėjau naudoti implantą, tada gimė mano kūdikis. Puikiai girdėjau jo pirmuosius „tete“, „mama“. Dabar dirbu vadybininku, turiu savo komandą. Esu patenkintas“, – šnekėjo jis.
Vis daugėja klausos sutrikimų
Su Tarptautine klausos diena susirinkusiuosius pasveikino ir profesorius Saulius Vaitkus.
„Mes šią dieną švenčiame ne taip seniai – 2015 metais Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) šią šventę pradėjo. Manau, kad Lietuvoje yra nuoširdi bendrystė, kuri mums leidžia siekti vis geresnių rezultatų“, – pradėjo jis.
Pasak jo, klausos netekusiems žmonėms gali kilti nemažai problemų, norint įsislieti į visuomenę ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
„Klausimas neetiškas, bet kai kūdikis gimsta, geriau, kad jis gimtų kurčias ar aklas? Žmogui baisiau prarasti regėjimą negu klausą, o gimti gal geriau su klausa, bet be regėjimo. Neregintys žmonės gali visuomenėje socializuotis, gali baigti mokslus, jiems paruošta technika, kompiuteriai. O klausos netekimas – didelė problema socializacijai“, – tęsė S.Vaitkus.
Profesoriaus nuomone, klausos diena laikui bėgant taps vis aktualesne.
„Jaunimas labai mėgsta ausines. Pagal PSO, 30 proc. paauglių jau yra truputį neprigirdintys. Tai lemia pastovūs kompiuteriniai žaidimai, ausinių naudojimas, didelio garso skleidimas“, – aiškino S.Vaitkus.
