„Ta patirtis man netrukdo. Tai – savotiškas pasiekimas. Ar užbaigęs universitetą visą gyvenimą vaikštai ir galvoji, kad turi diplomą? Yra atsiminimai, užmegzti kontaktai, įgyta patirtis. Įveikta liga didžiuojuosi, ji manęs nepadaro silpnesniu – atvirkščiai stipresniu“, – portalui lrytas.lt sakė Rytis.
Tėvų veiduose matė baimę
Kraujo vėžiu pašnekovas susirgo 14-os metų. Paauglio galvoje tuomet švilpė vėjai, norėjosi tik netrukdomai leisti laiką su draugais.
„Kai sužinojau, kad turėsiu gultis į ligoninę, labai tam priešinausi“, – pasakojo vilnietis.
Berniuko tėvams žinią priimti irgi nebuvo lengva. Tačiau medikai įtikino, kad tradiciniai gydymo metodai – geriausia išeitis.
Kas sukosi vėžio diagnozę staiga išgirdusio paauglio galvoje? Tėvų veiduose matyti baimė, o gydytojai leido suprasti, kad liga – ne juokas.
„Buvau girdėjęs kad leukemija yra liga, nuo kurios žmonės miršta. Buvo baisoka“, – prisiminė pašnekovas.
Gydytojai jam paaiškino, kad gydymas nebus maloni patirtis. Tačiau persilaužti pavyko. Norėjosi kuo greičiau pasveikti ir grįžti pas draugus. Kai yra tikslas, sunkumus ištverti tampa lengviau.
Rytis pasakojo, kad nepaisant ligos, troško užsiauginti raumenis, tad ligoninėje kilnojo sunkumus, valgė baltyminį maistą. Jis vardija, kad laiką prastumti padėjo kompiuteriniai žaidimai, televizorius, kortos. Skamba, kaip vaikiškos atostogos?
Vyras sako, gerą galvą turėjęs nuo mažumės – pradėjęs lankyti mokyklą buvo klasės pirmūnas. Tačiau nutiko paauglystė ir mokslai neberūpėjo. Nors noru ir nespindėjo, bet 8 klasę Rytis sėkmingai užbaigė ligoninėje. Vėliau jis tęsė namų mokymą.
„Man patiko, kad nereikėjo eiti į mokyklą, o mokytojai ateidavo į namus. Tai buvo savotiška privilegija“, – prisiminė Rytis.
Liga sustiprino ryšį su šeima
„Ligoninėje buvo daug teigiamų emocijų: draugų, įdomių žmonių, pokalbių. Labai gerai išmokome žaisti UNO. Labai daug tuomet sužinojau apie žmogaus kūną. Anatomijos pamokas, ypač, kas susiję su krauju, praėjau ligoninėje. Mano klausimai galbūt buvo nestandartiniai, į juos ne visada galėjo seselės atsakyti, nukreipdavo mane pas gydytojus. Buvau labai smalsus“, – pasakojo Rytis.
Visgi Rytis į sunkią patirtį žvelgia nebijodamas pasijuokti.
„Vėliau mano draugas juokavo, kad Rytis susirgo leukemija, nes labai tingėjo eiti plaukus kirptis“, – atviravo vyras.
Vyras sąmojo kišenėjė neieško, bet galop surimtėja: ligoninėje būta ir sunkių akimirkų. Tik jos ne taip giliai įstrigo atmintyje.
„Kaip suprantu, kelis kartus buvau stipriai uždusęs. Mane vos atgaivino. Bet tą laikotarpį atsimenu iš teigiamos pusės, nes sustiprėjo ryšys su tėčiu, mama, seserimi, draaugais, kurie lankė mane“, – gerąją patirtį akcentuoja Rytis.
Tiesa, chemoterapinis gydymas nebuvo lengvas: pykino, vargino nuotaikos svyravimai, dirglumas, nuovargis. Kartą apsilankiusi sesuo papriekaištavo dėl netvarkos Ryčio šaldytuve. Supykęs vaikinas ją išvijo iš ligoninės.
„Ji apsiverkus išvažiavo, vėliau gydytojai paaiškino, kad čia dėl gydymo. Paskui man labai nepatogu prieš sesę buvo“, – atviravo vilnietis.
Gyvenimo malonumus sėmė saujom
Rytis ligoninėje praleido maždaug metus. Grįžęs namo jis turėjo būti atsargesnis (Neduok Dieve, prikibs kokia infekcija), bet vyras tikina turėjęs įprastą, maištingą paauglystę.
„Mano gyvenimo buvo net labiau pilnavertis, nei gydytojai būtų patarę“, – nusijuokė pašnekovas.
Rytis paaiškino, kad chemoterapinis gydymas ir liga ypatingų ženklų jo kūne nepaliko. Jis negali pasiskųsti jaučiantis nemalonius šalutinius reiškinius.
„Buvo abejonių dėl vaisingumo. Svarsčiau, gal reikia nueiti išsitirti, bet šitą dalyką pasitikrinau savarankiškai ir turiu atsakymą – sūnų“, – sakė vyras.
Rytis ramus – ligos šešėlis nesekioja iš paskos. Bent kartą per metus atlieka kraujo tyrimą, tačiau baimėje negyvena.
Tiesa, nesklandumų būta.
„Kai vaikas tampa suaugusiu, jo stebėseną perima šeimos gydytojas. Yra nutikę, kad atliekant tyrimą vienoje laboratorijoje mano baltieji kraujo kūneliai nenusidažė kaip turėjo.
Mano gydytoja interpretavo tai, kaip pakitusius leukocitus ir persigando: „Ryti, važiuok pas specialistus!“ Aš susijaudinęs atvažiuoju į suaugusių polikliniką. Eilė pas hematologą – 3 mėnesiai. „Po 3 mėnesių manęs turbūt nebus!“
Jie pasižiūrėjo mano mėginį per mikroskopą ir pasakė, kad viskas gerai. Būna aparatų sutrikimai, kai leukocitai nenusidažo. Tai mane nuramino. Situacija kartojosi, bet aš jau žinojau, kaip elgtis“, – pasakojo Rytis.
Pasak jo, tokio šoko būtų išvengta, jei veiktų onkologine liga vaikystėje sirgusių pacientų ilgalaikės stebėsenos skyrius. Ši idėja kaip tik įgyvendinama Vilniaus universitetinės ligoninės (VUL) Santaros klinikose.
Vėžį įveikiau – kas toliau?
Lietuvoje gyvena maždaug tūkstantis žmonių, kurie vaikystėje arba paauglystėje įveikė vėžį.
„Vaikų vėžio dažnis Lietuvoje panašus į kitų Europos šalių. Per metus turime apie 80 ligos atvejų. Sergamumas nedidėja, jis laikosi stabilus“, – sakė VUL Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centro vadovė prof. Jelena Rascon.
Medikai sako, kad gydymo rezultatai nuolat gerėja. Tačiau vėžį įveikti be ilgalaikių pasekmių nėra paprasta.
„Taikomi ne tik sudėtingi, bet ir toksiški gydymo metodai, įskaitant chemoterapiją, chirurginį gydymą, švitinimą. Dabar pradedame vis daugiau kalbėti apie gyvenimo kokybę, kuri tiesiogiai susijusi su toksiškumu“, – paaiškino VUL Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos centro Vaikų onkohematologijos skyriaus vedėja doc. Goda Elizabeta Vaitkevičienė.
Pasak jos, toksiškumas gali būti ūmus, pasireikšti gydymo taikymo metu, tačiau tam tikra toksiškumo kategorija išlieka arba net atsiranda naujai. Prieš 10–20 metų svarbiausia buvo vaiką išgelbėti, kad jis nemirtų. Dabar didelis dėmesys skiriamas jau pasveikusių žmonių gyvenimo kokybei.
„Mūsų tikslas, kad tie žmonės būtų pilnaverčiai piliečiai ir grąžinti grąžą. Tai – tam tikra ekonominio skaičiavimo kategorija (…) gydymas yra labai brangus, bet pasveikusių žmonių įnešamą grąžą, ko gero, yra didesnė. Pasveikęs žmogus įgyja išsilavinimą, gyvena kokybišką gyvenimą ir dirbdamas moka mokesčius valstybei“, – teigė G.E.Vaitkevičienė.
Tačiau net ir vėžį įveikusiems žmonėms būtina papildoma medikų priežiūra. Vėžys gali atsinaujinti, tad vykdoma nuolatinė stebėsena.
Be to, gydytoja paaiškino, kad nuo vėžio naudojami vaistai gali pakenkti širdžiai, o žala pastebima tik po 5–10 metų.
„Yra padarytą tyrimų (…) su amžiumi visiems žmonėms padidėja širdies problemų rizika. Bet tiems, kurie vaikystėje buvo gydyti nuo vėžio, tas procentas yra didesnis“, – sakė G.E.Vaitkevičienė.
Žmonės nuo kurių onkologinės ligos diagnozės nustatymo praėjo daugiau nei 5 metai, bet jiems yra mažiau nei 18 metų, yra kviečiami atvykti į VUL Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos ilgalaikės stebėsenos poskyrį.
„Esmė, kad pacientams sudaromas individualizuotas stebėsenos planas dėl vėlyvųjų komplikacijų ir vėlyvojo toksiškumo“, – paaiškino VUL Santaros klinikų Vaikų onkohematologijos ilgalaikės stebėsenos poskyrio vyresnioji gydytoja Monika Kapitančukė.
Rytis pasakojo, kad ilgalaikė stebėsena – nauda pacientui. „Jeigu aš susiduriu su tam tikrais dalykais, nueinu į ilgalaikę stebėseną ir sužinau, kad visiems, kurie sirgo ta liga yra tas pats. Paaiškėja, kad 8 iš 10 tam tikras metodas padėjo išspręsti problemą. Ilgalaikė stebėsena – sveikintina, nes padeda pamatyti, kad mes nesame vieni, yra bendrystė. Tai gali suvienyti“, – naujovėmis džiaugėsi Rytis.
