Gimęs ir ilgą laiką gyvenęs Vilniuje, o dabar prie Merkinės įsikūręs televizijos ir radijo žurnalistas V.Radzevičius nesiskundžia sveikata – daug juda, mėgsta ūkio darbus sodyboje, nėra namisėda.
Bet sąnarių skausmai ne vienus metus jį persekiojo dėl jaunystėje patirtų didelių fizinių krūvių ir intensyvaus sporto. Endoprotezavimo operacijai pasiryžęs vyras dešimt metų vartojo vaistus nuo skausmo. Dabar jam nebereikia malšinti dieglių, nes jų nebeliko.
2022-ųjų rugsėjį vyras ryžosi operacijai. Praėjus septynioms savaitėms po sąnario keitimo V.Radzevičius išvyko į ekspediciją, kuri vyko Naujojoje Zelandijoje.
Operuota koja šioje išvykoje netrukdė vyrui vairuoti automobilio. Ir laipiodamas po kalnus jis nesijautė ligonis.
V.Radzevičius džiaugėsi, kad operacija nesužlugdė šios kelionės ir jam pavyko greitai atsigauti.
Sveikimo procesui įtakos turėjo keli svarbūs dalykai. V.Radzevičiaus organizmas greičiau gijo, nes ant operacinio stalo jis gulėsi dar nesulaukęs 60-ies, o didžioji dalis žmonių ryžtasi keisti kelio sąnarį dirbtiniu jau būdami garbingo amžiaus.
Po operacijos daug laiko jis skyrė reabilitacijai, nes įdėjus dirbtinį sąnarį koja negali tingėti. V.Radzevičius pasakojo, kad šios pastangos atsipirko su kaupu.
„Koją mankštinti reikėjo jau pirmą dieną po operacijos vaikštant su ramentais. Iš pradžių judėjau mažais žingsneliais, ligoninėje praleidau tris dienas, o tada atsidūriau reabilitacijoje“, – pasakojo žurnalistas.
Ramentai jo nedžiugino – iš pradžių buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad negalės judėti šimtu procentų ir daryti tai, ką nori, bet vėliau jėgos grįžo. V.Radzevičiui nebuvo didelių abejonių, keisti sąnarį ar ne.
Prieš tai jis turėjo tris kelio sąnario artroskopijos operacijas. Jos atrodydavo labiau panašios į išvalymo procedūras, nes iš sąnario buvo pašalinama tai, kas susidarydavo dėl aktyvios veiklos. Bet skausmas vėl užklupdavo.
Apsispręsti dėl dirbtinio sąnario vyrui padėjo keli rodikliai – jei nuolat skauda, jei neįmanoma pakelti didesnio fizinio krūvio, jei reikia vaistų nuo skausmo, tokiu atveju vienintelė galimybė – sąnario endoprotezavimas.
Rankinis, futbolas, ledo ritulys – šias sporto šakas jaunystėje išbandęs Vytaras pripažino, kad būdavo sunku išvengti traumų. Prie sąnarių susidėvėjimo prisidėjo ir tai, kad prieš keturiasdešimt metų Lietuvoje buvo taikomos tokios treniruočių metodikos, kurios dabar vertinamos kaip netinkamos.
„Treniruotės buvo žalingos, dabar jaunimas taip nesitreniruoja. Anais laikais daug dėmesio būdavo skiriama ištvermei, raumenų jėgai ugdyti, tekdavo atlaikyti didelį krūvį, o tai nesveika sąnariams“, – įsitikinęs V.Radzevičius.
Daug prakaito jam išsunkė ir karinė tarnyba sovietų armijoje, kai reikėdavo lakstyti kalnuose su kuprine, pridėta akmenų.
„Kojų sąnariai visada reaguoja į didesnį fizinį krūvį. Be to, esu didesnės masės, net kai jaunystėje buvau sportininkas, turėjau didesnį raumenyną, todėl sąnariai man buvo jautri vieta.
Gal reikėjo anksčiau nustoti sportuoti? Bet sunkiai įsivaizduoju, kad būčiau tai ištvėręs“, – prisipažino vyras.
Po operacijos keliautojas daug dėmesio skyrė fiziniam aktyvumui, jam patiko, kad galėjo daug plaukioti ir nardyti. Bet yra tam tikrų apribojimų.
Vytaras dar nežaidžia futbolo, nesiryžo šį sezoną leistis slidėmis Alpėse. Bet nuotykių pasiilgęs vyras mielai ima į rankas šiaurietiškam ėjimui skirtas lazdas, mėgsta ilgai vaikštinėti ir stebėti gamtą.
Jo planuose – dar ne viena tolima kelionė, kurioje susipažins su įvairių tautų kulinarinėmis tradicijomis.
Žmogaus kūnas – stebuklingas
Druskininkuose įsikūrusio centro „UPA Medical SPA“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas Viktoras Meižis žino ne vieną istoriją, kai dėl jaunystėje patirtų didelių treniruočių krūvių ir traumų profesionalūs sportininkai vėliau be skausmo negali žengti nė žingsnio.
Tokių negalavimų patiria ir žmonės, kurie nesusimąsto, kad kūnas yra skirtas judėti, o ne kiaurą dieną praleisti dirbant toje pačioje padėtyje stovint. Jei daug laiko žmogus sėdi prie kompiuterio, jei repetuodamas kūrinį smuikininkas atlieka tuos pačius judesius, jei kirpėjas ar gydytojas odontologas dirbdami kartoja tuos pačius judesius, bus sunku be papildomų pastangų išlaikyti funkcinį pajėgumą. Pasakodamas, koks judėjimas prisideda prie sveikatos, o koks gali žaloti, gydytojas V.Meižis neslėpė, kad šiuolaikinė reabilitacija Lietuvoje – dar jauna medicinos šaka.
Ji šalyje pradėjo vystytis tik XX amžiaus pabaigoje. Pradžia buvo tada, kai stuburo ar galvos smegenų pažeidimus patyrę pacientai, kenčiantys įvairius funkcinius sutrikimus, buvo kompleksiškai reabilituojami ir mokomi savarankiškumo.
Tuo metu Lietuvoje keitėsi požiūris į neįgalius žmones, ieškota būdų, kaip teikti kokybišką reabilitaciją, kaip apsaugoti pacientus nuo įvairių funkcijų praradimo. Kol šiuolaikinė reabilitacija tapo prieinama beveik kiekvienam ligoniui, buvo nueitas ilgas kelias, parengta įvairių specialistų, įsteigta reabilitacijos skyrių ir centrų.
Ypač svarbu, kad reabilitacijos programą sudarytų patyrę specialistai. Kad komandą sudarytų ne tik gydytojai, bet ir kineziterapeutai, ergoterapeutai, masažuotojai, pacientams pravedantys specialias mankštas salėje ir baseine, mokantys saugių judesių, ėjimo bei lipimo laiptais technikos, kaip naudotis pagalbinėmis priemonėmis.
„Viltis išgyti atsiranda tada, kai sužinome ir suprantame, kuo sergame, kodėl negaluojame, ir daugeliu atvejų sėkmė garantuota, jei pacientas tampa reabilitacijos procesų (tiek aplinkoje, tiek kūno viduje) aktyvus dalyvis. Tokiu būdu pacientas įgauna saugumo jausmą ir palaipsniui išsikapsto iš simptomų ir nusiskundimų painiavos“, – sakė gydytojas V.Meižis.
Gydytojas tikino, kad žmogaus kūnas yra stebuklingas, todėl turi didelę galimybę išgyti. Svarbiausia sudaryti tinkamas sąlygas sveikti, o kūnas žinos, kaip save užgydyti.
Mintys, kad reabilitacijos metodai padės sulėtinti senėjimą, vertingos tik tada, jei žmonės prisiima atsakomybę už savo sveikatą, o reabilitacijos specialistų tikslas – padėti žmogui gerai jaustis atsižvelgus į jo amžių ir galimybes.
Iš tikrųjų kūnas su amžiumi keičiasi, jame vyksta įvairūs procesai, kol judame, tol normaliai gyvename. Netgi kiekvieną rytą atsikėlus kūnas yra vis kitoks, tačiau to daugelis žmonių nenori pripažinti.
Pacitavęs pernelyg anksti mirusio filosofo Leonido Donskio mintį, kad gyvenimas savaime yra lošimas, o mūsų laimė slypi lošime ir užmarštyje, V.Meižis teigė, kad visada yra viltis laimėti ir nesikankinti.
„UPA Medical SPA“ kineziterapeutas Valdas Tautkus pasakojo, kad įvairių negalavimų kamuojamas žmogus neretai nori tik recepto ir vaistų.
Tokia elgsena atskleidžia vartotojišką požiūrį, o šiuolaikinė medicina dažnai orientuojasi į simptomų, bet ne priežasties šalinimą.
Tačiau kiekvienas sąnario endoprotezavimo atvejis yra skirtingas, todėl turi būti taikomas individualus požiūris ir į reabilitaciją.
Vieni žmonės kentėjo iki paskutinės dienos, stengėsi kuo toliau nukelti operacijos dieną ir per tą delsimą išsekino organizmo atsigavimo gebėjimus, o kiti rūpinosi kūnu, todėl sveikimas jiems bus lengvesnis.
Reabilitacijos sėkmė priklauso nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui, nuo to, ar prieš operaciją žmogus buvo fiziškai aktyvus, ar supranta, ko reikia norint susigrąžinti prarastą gebėjimą judėti, kokios priemonės gali padėti atkurti fizinę pusiausvyrą ir saugumo jausmą.
Jei kas nors teiraujasi, kaip apsaugoti sąnarius nuo susidėvėjimo, kineziterapeutas V.Tautkus primena, kad tokių patarimų yra ne vienas, be to, tai labai individualu.
Visų pirma reikia gurkšnoti pakankamai vandens. Mityboje neturi dominuoti greitasis maistas. Taip pat reikia laikytis poilsio ir darbo režimo, laiku eiti miegoti, ugdyti psichikos sveikatą.
Kai šie reikalavimai būna įgyvendinti, neretai žmogus natūraliai jaučia poreikį ir pajudėti. Bet pasitaiko ir tokių, kurie stengiasi atsigriebti savaitgalį, pasirenka tokį fizinį krūvį, kad pirmadienio rytą nesugeba atsikelti iš lovos, o tai nėra gerai. „Nesuprantu ir tų žmonių, kurie daug metų nesportavę staiga prisimena savo jaunystę ir pasiryžta nubėgti maratoną. Toks iššūkis neretai baigiasi skaudžiai“, – priminė V.Tautkus.
Juk maratonas nėra įprasta sporto šaka, lengvai paklūstanti mėgėjams. Tai yra ilgiausia bėgimo distancija, todėl būtina ne tik sistemingai mankštintis, bet ir atlikti krūvio toleravimo testą, kuris atskleistų, ar organizmas pajėgus susidoroti su dideliu krūviu.
Neretai troškimas dalyvauti maratone ir nugalėti yra toks didelis, kad žmogus nekreipia dėmesio į kūno siunčiamus signalus, todėl sportuodamas žaloja save.
