Lietuvoje veikia storosios žarnos vėžio prevencijos programa, pagal kurią 50–74 metų vyrai ir moterys, turi galimybę nemokamai pasitikrinti. Pirmasis žingsnis: atlikti slapto kraujo išmatose testą, kuriam siuntimą paskiria šeimos gydytojas.
Šis tyrimas, jei pakitimų neaptinkama, profilaktiškai turi būti atliekamas kas dvejus metus. Jei aptinkami pokyčiai, pacientas siunčiamas atlikti kolonoskopijos – pritaikius bendrą nejautrą, ištiriamas žarnynas. Jei pakitimų nerandama, slapto kraujo testas atliekamas po dvejų metų.
Jeigu atliekant kolonoskopiją liga aptinkama, paimama biopsija, siekiant nustatyti, kokia vėžio struktūra, stadija. Tokį pacientą gydo daugiadalykė komanda: konsultuoja abdominalinės chirurgijos gydytojas, gastroenterologas, onkologas radioterapeutas, onkologas chemoterapeutas.
Pasak VUL Santaros klinikų Pilvo ir onkochirurgijos centro vadovo akad. prof. Kęstučio Strupo, pagrindinis bet kokio onkologinio susirgimo gydymo etapas yra chirurgija – jei galima naviką pašalinti, tai tokį gydymą reikia ir taikyti: „Chirurginio gydymo metodai tobulėja nuolatos. Storosios žarnos chirurgija Santaros klinikose yra išskirtinai minimaliai invazyvi, t.y. laparoskopinė – operacija atliekama per mažus pjūvelius. 85–90 proc. operacijų atliekama tokiu būdu, o kasmet operuojama 200–300 pacientų“.
Storosios žarnos vėžio chirurginių operacijų metodai – aukšto technologinio lygio. Tai svarbu siekiant kokybiško gydymo ir paciento komforto. „Storosios žarnos vėžį (ypač esantį tiesiojoje žarnoje) galima operuoti mediciniškai vadinamu transrektiniu endomikrochirurginiu būdu – turėdami unikalią techniką pradinės stadijos vėžį galime operuoti per išeinamąją angą, t. y. vėžį pašaliname iš vidaus – ne laparoskopu ir be pjūvio pilve, – aiškina akad. prof. K. Strupas. – Atliekame ir kombinuoto tipo operacijas – vadinamąsias TaTME (mediciniškai vadinama transanalinė totalinė mezorektinė ekscizija). Storžarnės vėžys saugiai pašalinamas ir per išeinamąją angą, ir laparoskopu“.
Chirurginių operacijų lygį ir naudą pacientui galima iliustruoti ligoninėje praleidžiamo laiko intervalu: prieš dešimtmetį buvo atliekamos tik atvirosios operacijos, pacientas ligoninėje gulėdavo ir 10 dienų.
Po mažai invazyvių operacijų praėjus 3–4 dienoms, pacientas vaikšto, valgo ir, kai pasituština pirmą kartą, išleidžiamas į namus. „Jungtinės komandos darbas tęsiamas – gydytojai onkologai, radiologai, šeimos gydytojai pagal sudarytą gydymo planą toliau gydo pacientą“, – gydymą komentuoja akad. prof. K. Strupas.
Storosios žarnos vėžio prevencijos programos siekis – kuo anksčiau diagnozuoti, kad būtų efektyviau gydoma ir pasiekiami geresni gydymo rezultatai.
2009 m. buvo pradėta šios ligos prevencinė programa. Tuo metu susirgimų skaičiai buvo pasiekę tam tikrą piką, o sergamumo viršūnė pasiekta 2015 metais. 2017 m. buvo fiksuojamas didžiausias mirštamumo rodiklis.
Pasak Santaros klinikų Pilvo ir onkochirurgijos centro abdominalinės chirurgijos gydytojo prof. Tomo Poškaus, I ir II stadijos liga, kai didžiausia tikimybė pagydyti pacientą, nustatoma trečdaliui pacientų. III stadija nustatoma 20 procentų pacientų, didžiausią dalį – apie 40 proc. pacientų – sudaro IV stadijos liga: „Siekiant kuo ankstyvesnės ligos stadijos ir gerų išgyvenamumo rodiklių, būtina pakeisti šios programos vykdymo planą ir pacientus kviesti pasitikrinti aktyviai ir aptiktus pakitimus gydyti didžiosiose ligoninėse, kuriose sukaupta tokių ligų gydymo patirtis“.
Pagal pasitikrinusiųjų statistiką prevencinės patikros programose dalyvaujama vangiai – pasitikrina maždaug pusė tų, kuriems reikėtų.
„Visada stengiamės pabrėžti, kad ankstesnės ligos stadijos pacientai turi žymiai didesnę galimybę pasveikti. Todėl kviečiame ir raginame rūpintis savimi: dalyvaukite prevencinėje programoje, neignoruokite kvietimų pasitikrinti, nebijokite klausti, kreipkitės kuo anksčiau.
Medicinos lygis yra itin aukštas – efektyviai gydoma ir metastazinės ligos forma: tiek chemoterapija, tiek chirurginiu būdu, tiek ir mažai invazyviais metodais. Sėkmingos gydymo patirtys turėtų skatinti žmones nebijoti kreiptis pagalbos“, – sako prof. T. Poškus.
