Ligos atima jėgas
„Esu vienišė – man patinka vienai gyventi, bet namuose nebegaliu būti – liga atėmė jėgas. Žengiu vieną žingsnį, o antro – nebeįstengiu, taigi nei į tualetą, nei iki virtuvės pati nenueičiau, – 84 metų Anelė perbraukė šukomis žilus plaukus, ir parodė į aptvarstytą koją. – Niekaip neužgyja šita tropinė opa. Prieš porą metų namuose griuvau, susižalojau koją iki kaulo, ir žaizda iki šiol tai užgydavo, tai vėl atsinaujindavo.“
Anelė yra viena iš penkiolikos ligonių, šiuo metu slaugomų Paliatyviosios pagalbos skyriuje. Tai vienas iš keturių skyrių, įsikūrusių naujajame Mykolo Marcinkevičiaus ligoninės priestate. Ir vienas iš tų skyrių, kuriame teikiamų paslaugų Vilniaus gyventojams ypač trūksta.
Vėžys, kvėpavimo nepakankamumas, į vegetacinę būklę įstūmusi smegenų mirtis – įvairios negandos juos prikaustė prie lovos. Vienintelė reali pagalba tokiems ligoniams – apgaubti dėmesiu ir, kiek tik įmanoma, apsaugoti juos nuo kančios.
„Tu – mano mylimoji“, – kaskart, palinkdama perrišti žaizdos ar kitaip pagelbėti, Anelę komplimentais apdalina slaugytoja Česlava.
Vieta, kurioje išlieka viltis
Artimiesiems – liūdesio persunkta vieta, nepagydomiems ligoniams – būtiniausios pagalbos vieta, – M.Marcinkevičiaus ligoninė tapo pirmąją gydymo įstaiga Vilniuje, kurioje ir pradėjo veikti šis specializuotas Paliatyviosios pagalbos skyrius.
Naujasis ligoninės priestatas valstybinei komisijai buvo priduotas pernai rudenį, ir vos po trijų mėnesių – vasario pradžioje – iš šios ligoninės senojo pastato į visiškai naujas palatas buvo perkelti pirmieji ypač sunkiai sergantys žmonės.
Šiuo metu visos 15 lovų skyriaus lovų jau yra užimtos, o prireikus pagalba ligoniams yra teikiama ir greta esančiame dešimties lovų Reanimacijos ir intensyviosios slaugos skyriuje.
„Mamai – žarnyno vėžys, nuo rudens ji nebeišėjo iš ligoninių, bet ir sirgdama ji moka viskuo pasidžiaugti, – atsiduso Anelės dukra Ingrida. – Vis dėlto man labai palengvėjo, kai mama iš senojo slaugos skyriaus buvo perkelta į naująjį Paliatyvios pagalbos skyrių.
Anksčiau ji gulėjo keturvietėje palatoje, dabar – dvivietėje, kur čia pat yra ir tualetas, o tai – labai svarbu. Medicinos personalas čia irgi labai rūpestingas. Ramiau ir dėl to, kad mamos nekankina skausmas, jai malšinančių vaistų suleidžiama tiek, kiek reikia.“
Maži ir dideli stebuklai
„Atsisėsti? Žinoma, kad galiu“, – ir, paprašytas slaugytojos bei kineziterapeutės Brigitos Žiupsnytės, 73 metų Ivanas pamažu atsiplėšia nuo pagalvės.
Atrodytų, kad jam padaryti tai nėra ypač sunku, nors iš tiesų šis žmogus, atvežtas į M.Marcinkevičiaus ligoninę, negalėjo nė pirštų pajudinti.
Ar jam skauda? „Ne, dabar ne“, – patikino Ivanas, kurį į ligos patalą paguldė kraujo vėžys – dauginė mialoma. Liga pažeidė kaulų čiulpus, kaulų audinį – taip pat, ir, po operacijų dėl lūžusių kaklo slankstelių, vyras nebegalėjo judėti.
„Tai – nuostabus atvejis. Dirbau su juo kaip kineziterapeutė. Pirmiausia jis pradėjo judinti rankas, kojas, pamažu įstengė atsisėsti. Jis patikino: „Vaikščiosiu“, – ir dabar tai jau daro“, – pasidžiaugė B.Žiupsnytė.
Pasak jos, kineziterapeuto pagalba šiame skyriuje priklauso nuo to, kokios būklės pacientai patenka į ligoninę. Vieni jų dar gali vaikščioti, kiti būna prikaustyti prie lovos.
„Mano darbas – įvertinti būklę. Jei ligonis nebepakyla iš lovos, taikoma pasyvioji kineziterapija, stengiantis padidinti raumenų tonusą, o tuo pačiu ir pagerinti jų kraujotaką.
Žmonėms didžiausią mirties riziką sukelia ne pati trauma ir ne pati lėtinė liga, bet užsigulėjimas. Todėl, jei tik įmanoma, padedame jiems judėti.
Palaikomasis gydymas – tai ne reabilitacija, tai – pagalba, psichologinė – taip pat. Pamokome ir artimuosius, ką ir kaip daryti, kaip pamankštinti ligonius, jei tik tai įmanoma. Nes po vieno sėkmingo žingsnio neretai būna ir kitas – nors kiek pagerėjus būklei galima pagelbėti dar daugiau“, – paaiškino Brigita.
Būtinos orios palydos
„Mūsų užduotis – kiek tik įmanoma sumažinti ligonių kančias. Yra riba, už kurios, nepaisant mokslo pasiekimų, gydantys specialistai niekuo nebegali padėti. Mes gi naudojama visas įmanomas priemones, kurios gali palengvinti sunkių ligonių būklę.
Jeigu skauda – nuskausminama, jeigu dūstama – prijungiamas deguonis ar kvėpavimo aparatas, jeigu sutrikęs rijimas – kitaip pamaitinama.
Svarbiausias šiame kelyje yra skyriaus personalas: gydytojai, slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, kineziterapeutai, psichologai. Pastarasis teikia pagalbą ne tik ligoniams, bet ir jų artimiesiems, nes būna ypač sudėtingų atvejų, kai jiems labai suku.
Ligoniams taip pat reikia dėmesio, nes daugeliu atveju jiems labai svarbu jausti, kad kas nors jais rūpinasi“, – štai taip apie paliatyviosios pagalbos būtinybę prakalbo laikinasis skyriaus vadovas, gydytojas Audrys Skliutas.
Pasak jo, paliatyvioji pagalba esti dviejų rūšių. Vieni ligoniai, kurie yra pajėgūs patys pasirūpinti savimi arba tie, kuriems padeda artimieji, gauna ambulatorinę pagalbą. Bet tuomet, kai ligonio būklė pablogėja ar slaugantys jį artimieji patys išsenka nuo nuovargio, kaip ir vienišiem ligoniams, pagalba teikiama ligoninėje.
Dauguma Paliatyviosios pagalvos skyriuje slaugomų žmonių serga vėžiu. Bet yra ir kitokios negalios palaužtų ligonių. Smegenų pažeidimai, nervų sistemos ligos, širdies nepakankamumas, inkstų nepakankamumas – tai būklės, kurioms esat nedalijama tuščių pažadų.
„Medikų spendimas siųsti ligonį paliatyviajai pagalbai yra sunkus. Tai – blogoji žinia ir jo artimiesiems, reiškianti, kad nebėra jokių medicininių galimybių jam padėti ir kad nepagydoma liga yra išplitusi“, – užsiminė gydytojas.
Nusprendžia konsiliumas
Tad kaip šie pacientai patenka iš kitų ligoninių?
„Tuomet, kai žmogus serga vėžiu, ir medicina pagelbėti jam yra bejėgė, sukviečiamas onkologų konsiliumas – kelių gydytojų komanda. Tuomet, kai belieka simptominis palaikomasis gydymas, jie susisiekia su mumis, ir, jei skyriuje turime vietos, ligonis atvežamas pas mus.
Tokios pagalbos poreikis yra didelis, tad neretos yra situacijos, kai ligoniai vežami arba į slaugos ligonines, arba į Sipočkos hospisą, arba – į namus, ir, kai tik atsiranda vieta, juos pakviečiame“, – paaiškino A.Skliutas.
Neliko nuošalėje
M.Marcinkevičiaus ligoninės steigėja yra Vilniaus miesto savivaldybė. Taigi nuo joje dirbančių žmonių valios priklauso ir tai, kokią medicinos pagalbą gauna sostinės gyventojai.
„Ko gero, esu vienas iš nedaugelio žmonių savivaldybėje, kuriems nuolat tenka bendrauti su miesto gydymo įstaigų atstovais, organizaciniais klausimais – taip pat.
Stebėjau šios ligoninės priestato statybas nuo pat pradžių, o dabar matau ir rezultatą – jau veikiantį modernų Paliatyviosios pagalbos skyrių.
Jis svarbus visiems – darbo sąlygos ypač pagerėjo medikams, pacientai ir jų artimieji taip pat visai kitaip jaučiasi šviesiose, daug erdvesnėse palatose“, – pratarė Vilniaus savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Viktorija Turauskytė.
Anot Vilniaus vicemerės Editos Tamošiūnaitės, naujasis priestatas M.Marcinkevičiaus ligoninei buvo būtinas.
„Savivaldybėje nuo 20109-ųjų esau atsakinga už sveikatos apsaugos sritį. Man svarbu, kad miesto gydymo įstaigose būtų gerinamos sąlygos ir pacientams, ir darbuotojams, o dėl šio priestato statybų mums pavyko susitarti koalicijoje.
Pradėjusi dirbti savivaldybėje pirmiausia plankiau visas mūsų pavaldumo medicinos įstaigas. Mačiau, kad tie ligoniai, kuriems reikalinga paliatyvioji pagalba, palatose gulėjo po 4–5, – tai ne tokios sąlygos, kurios būtinos sveikatos priežiūrai.
Dabar situacija – jau kitokia. Statybos vyko sklandžiai, ir šiuo metu M.Marcinkevičiaus ligoninės pacientams sukurtos geros paliatyviosios pagalbos sąlygos. Ir palatos, ir skyrius aprūpintos būtina, naujoviška medicinos įranga, palengvinančia ligonių būtį bei medikų darbą“, – sakė E.Tamošiūnaitė.
Pasak jos, projekto įgyvendinimas parodė, kad visos grandys jame yra svarbios – ir savivaldybės politikų sprendimai, ir ligoninės vadovo gebėjimas įrodyti projekto svarbą bei išmanymas, ko reikia gydymo įstaigai.
„Šis projektas kainavo kainavo kone 6 mln. eurų, dar apie 1,5 mln. eurų reikėjo įrangai, o dauguma šių lėšų buvo skirta iš savivaldybės biudžeto. Užtat kartu įdėtos pastangos davė gerą rezultatą“, – užsiminė vicemerė.
Patikėjo ir padarė – statybai pakako poros metų
Rimvydas Turčinskas,
M.Marcinkevičiaus ligoninės direktorius
„Buvo laikas, kai netrūko abejojančių, kad pastatyti naują ligoninės priestatą – tai neįmanoma misija. Užsispyriau, o ir savivaldybės suprato, koks didelis yra paslaugų poreikis, ir dabar turime jau veikiantį naują padalinį – priestatą, iškilusį sklype, kuriame kažkada stovėjo griuvenos.
Idėją vietoj griuvenų – nebeveikiančio patanatominio skyriaus, kaip ir kažkada buvusių teismo medicinos patalpų – pastatyti naują priestatą kilo ankstesniam ligoninės direktoriui, šviesaus atminimo Justinui Augustinavičiui, jis turėjo sukūręs ir to priestato maketą. O aš „ant to slieko“ užkibau, ir dabar turime rezultatą – per dvejus metus pastatytą keturių aukštų, 1800 kv. metrų ploto priestatą, kuriame jau pradėjome teikti paslaugas.
Paliatyvios pagalbos skyrius atidarytas viršutiniame – ketvirtajame aukšte. Tokio skyriaus Vilniuje apskritai nebuvo – po keletą lovų tokiems ligoniams slaugyti buvo skirta Vilkpėdės ligoninėje, Šv. Roko ligoninėje bei kitose.
Kita vertus, tos įstaigos neturėjo galimybių šiems pacientams suteikti visaverčių paslaugų, nes jose nėra reanimacijos skyriaus ir intensyvios pagalbos skyriaus. Pas mus gi toks 10 lovų skyrius veikia ten pat, kur teikiama ir paliatyvioji pagalba.
Trečiajame aukšte, kaip ir antrajame, yra įrengta po penkiolika dviviečių palatų bei po vieną vienvietę.
Pagal architekto Vytauto Stuko parengtą projektą, naujajame korpuse kone visos palatos yra dvivietės, greta įrengti sanitarinai mazgai. Apskritai visame naujajame pastate įrengtos modernios patalpų vėdinimo – rekuperacijos sistemos.
Į trečiajame aukštą netrukus, per kovo mėnesį, bus perkelta dalis neurologinio skyriaus, tokiu būdu pagerės neurologinėmis ligomis sergančių pacientų gydymas. Šuo metu keičiama esamo 90 lovų neurologijos skyriaus struktūra – bus sukurti du skyriai po 45 lovas. Tai būtina padaryti, kad pagerėtų ir ligonių gydymo, ir personalo darbo sąlygos. Negerai, kai pacientas tenka palatose gulėti po 4–5, tai visus vargina.
Antrajame aukšte bus įkurdintas vidaus ligų skyrius, kuris šiuo metu veikia senajame ligoninės pastate, o jo vietoje pradės veikti Geriatrijos skyrius, o ateityje – ir Geriatrijos centras. Kol kas yra numatyti trys geriatrijos paslaugų teikimo būdai. Vieni ligoniai bus gydomi stacionare, kiti – ambulatoriškai, treti – dienos geriatrijos skyriuje.
Šiam priestatui pastatyti ir įrengti prireikė 5,8 mln. eurų. Iš jų savivaldybė skyrė 2,9 mln. eurų. Mūsų ligoninė gavo Ūkio banko banko paskolą, iš kurios panaudojome apie 1,6 mln. eurų. Iš valstybės biudžeto dar skirta 1,3 mln. eurų.
Mums pavyko viską atlikti per porą metų. Nors per tą laiką ypač smarkiai pabrango statybinės medžiagos, tiekimas neįstrigo. Konkursą laimėjęs generalinis rangovas „Jungtiniai projektai“ padirbėjo be priekaištų, nors iššūkių jiems nemažai teko įveikti.“
