Prieš kelerius metus vyras apsilankė pas gydytoją, nors nieko neskaudėjo. Tiesa, Ernestas turėjo hipertenziją – aukštą kraujospūdį. Šeimos gydytoja pasišovė skirti profilaktinius tyrimus. Vyrui ši idėja džiaugsmo nesukėlė.
„Ji rašė siuntimus, o aš zyziau, kad tingiu eiti į polikliniką, nenoriu laukti eilėse“, – prisimena Ernestas.
Medikams įtarimų sukėlė echoskopijos metu atsitiktinai inkstuose pastebėtas darinys. Vėliau tyrimai patvirtino – navikas. Ernestui atlikta operacija, auglys pašalintas. Tik po šio įvykio vilnietis įvertino profilaktikos svarbą. Jo nuomone, patikra echoskopu nuo tam tikro amžiaus turėtų būti atliekama visiems, ne tik turintiems aukštą kraujospūdį.
„Automobilį į techninę apžiūrą vairuojame kas dvejus metus, o savimi nesirūpiname tol, kol nepradeda skaudėti“, – tikrintis sveikatą ragino Ernestas.
Nuo operacijos praėjo šešeri metai. Skundų dėl savijautos vyras neturi, bet vėžio diagnozės nepamiršo.
„Tu niekada nesijauti pasveikęs, liga lydi visą gyvenimą. Gal tai ir nuo žmogaus charakterio priklauso, – svarstė pašnekovas. – Pajutus bet kokį skausmą – varpo dūžis galvoje: „Gal liga atsinaujino?“
Su tokiomis mintimis susitvarkyti padeda Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) savanoriai. Jie aktyviai konsultuoja žmones, kuriems reikia palaikymo ir psichologinės pagalbos.
Neseniai veiklą pradėjo ir POLA savanoriai – pacientų gidai, kurie duos patarimą, kai užklumpa nežinia, bet ir padės susiorientuoti, kaip išspręsti praktinius gyvenimo klausimus, tokius kaip išmokos, nedarbingumo nustatymo procedūros.
Ernestas drąsina, kad nereikėtų vėžio sieti su mirtimi. Onkologinės ligos dažniausiai nebūna žaibiškos, vystosi lėtai, tad patikrų metu jas galima pastebėti anksti.
„Mano bičiulė bijojo pasitikrinti, buvo akivaizdu, kad kažką nujautė. Vizitą pas gydytoją jį nuvilkino bent pusmetį. Prieš keletą mėnesių ją palaidojome. Buvo jau per vėlu“, – apgailestavo vyras. Po vėžio diagnozės Ernestas perdėliojo savo vertybes. Vadovaujamas pareigas ėjęs vilnietis nusprendė daugiau laiko skirti sau: „Išėjau iš darbo. Ne dėl to, kad manęs to paprašė. Norėjau ir galėjau sau tai leisti.“
Lietuvoje per metus nustatoma 700–800 naujų inkstų vėžio atvejų. Pasaulinė statistika rodo, kad šia liga dažniau suserga vyrai, Adomo giminei priklauso du trečdaliai pacientų. Įtariama, kad tam įtakos turi ne tik vyrams būdingi inkstų vėžio rizikos veiksniai, bet ir hormoniniai skirtumai.
„Atliktas tyrimas, kuriame lyginti vyrai ir moterys, kuriems diagnozuotas tos pačios stadijos inkstų vėžys. Ligos eiga vyrams buvo prastesnė. Peršasi išvada, kad tai susiję su hormonų veikla“, – sakė Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro ir Nacionalinio vėžio instituto mokslo darbuotoja Raimonda Kubiliūtė.
Moteris tyrinėja molekulinius biožymenis, kurie gali būti panaudoti tolesniam šlapimu pagrįsto inkstų vėžio testo kūrimui.
– Sergamumas inkstų vėžiu Lietuvoje yra didžiausias pasaulyje. Kodėl mes tokie išskirtiniai? – paklausiau R.Kubiliūtės.
– Šis faktas skamba gąsdinančiai, bet tai tiesa. Lietuva pagal sergamumą inkstų vėžiu pirmauja pasaulyje, o pagal mirštamumą yra penkta. Tai standartizuoti rodikliai, kurie atsižvelgia į populiacijos amžių ir parodo atvejų skaičių 100 tūkst. gyventojų. Didelis sergamumas inkstų vėžiu būdingas visam Vidurio ir Rytų Europos regionui. Pagal sergamumą antroje vietoje po Lietuvos yra Čekija.
Situaciją Lietuvoje galėtų paaiškinti tik išsamūs tyrimai. Dabar galime nebent nagrinėti rizikos veiksnius. Pagrindiniai inkstų vėžio rizikos veiksniai, kuriuos galima kontroliuoti, yra rūkymas, nutukimas ir hipertenzija.
Su šios ligos išsivystymu taip pat siejama baltyminė mityba, kuri didina kraujospūdį ir lėtinių inkstų ligų riziką, mažas fizinis aktyvumas, ypač didžiausiu sergamumu pasižyminčioje žmonių amžiaus grupėje (65–74 m.).
– Kokia šiuo metu yra inkstų vėžio diagnostikos situacija?
– Lietuvoje nustatomas didelis susirgimų skaičius rodo geras diagnostikos galimybes ir tai, kad žmonės klauso gydytojo nurodymų ir tikrinasi. Pagrindinės diagnostikos priemonės – vaizdiniai tyrimai: ultragarsinis tyrimas, kompiuterinė tomografija (KT) ir magnetinio rezonanso tyrimas (MRT).
Įdomu tai, kad dažniausiai inkstų vėžys diagnozuojamas atsitiktinai. Žmonės kreipiasi dėl kitų nusiskundimų, o tyrimų metu netikėtai pastebimas darinys inkstuose. Guodžia tai, kad maždaug pusė ligos atvejų būna ypač ankstyvos pirmos stadijos, tačiau bent kas ketvirtam pacientui vis dar nustatoma pažengusi ar net metastazavusi liga.
Mūsų mokslinė grupė siekia pagerinti ankstyvą inkstų vėžio diagnostiką, ligai nustatyti kuria neinvazinius šlapimo testus. Mėginyje ieškome molekulinių biožymenų, kurie, tikėtina, patenka iš navikinio inkstų audinio. Jei šlapime aptinkame šiuos biožymenis, galime įtarti inkstų vėžį.
Reikalas tas, kad praktikoje taikomų tokių molekulinių testų prostatos ir šlapimo pūslės vėžiui nustatyti yra nemažai, o skirtų inkstų vėžio diagnostikai apskritai nėra.
Mūsų sukurto molekulinio šlapimo testo jautrumas siekė 78 proc. Tai reiškia, kad iš 10 inkstų vėžiu sergančių pacientų 8-iems ligą diagnozuojame teisingai. Specifiškumas siekė 69 proc. Tai reiškia, kad iš 10 sveikų žmonių 7-iems teisingai nustatome, kad jie yra sveiki.
Ar mūsų testas tinkamas praktiniam naudojimui? Kitoms ligoms nustatyti plačiai naudojami testai, kurių jautrumas net mažesnis nei tas rezultatas, kurį gauname mes. Bet reikalingas papildomas nepriklausomų tyrėjų susidomėjimas. Todėl savo tyrimus plečiame, skelbiame jų rezultatus.
– Apie biožymenų paiešką medicinos moksle tenka girdėti neretai. Kodėl?
– Tokio pobūdžio tyrimai dabar yra ant bangos. Biožymenų paiešką įvairiuose kūno skysčiuose bandoma pritaikyti lėtinių ligų, ne tik vėžinių, diagnostikoje.
Biožymenų privalumas tas, kad jie padeda ligą nustatyti anksti, kai kitais būdais jos pastebėti dar neįmanoma. Ankstyva diagnostika palengvina gydymą, pagerina galimybes pasveikti, leidžia sutaupyti lėšų, nes nereikia taikyti brangių gydymo metodų.
– Kokie žinomi inkstų vėžio simptomai?
– Išskiriami trys pagrindiniai – kraujas šlapime, skausmas šone, čiuopiamas darinys. Tačiau šie simptomai pasireiškia tik 6–10 procentų sergančiųjų. Ir tais atvejais liga jau būna stipriai pažengusi.
– Disertaciją šia tema apsigynėte 2021 metų pabaigoje. Ar tęsiate pradėtus tyrimus?
– Dalyvauju ir kituose projektuose, bet šią tyrimų kryptį tęsiu. Kartu su gydytoju urologu Algirdu Žalimu laimėjome Ateities biomedicinos fondo paramą tolesniems inkstų vėžio biožymenų tyrimams. Dabar juos siekiame pritaikyti inkstų vėžiu sergančių pacientų stebėsenai.
Pagrindinė ankstyvo inkstų vėžio gydymo priemonė yra chirurginis naviko pašalinimas, nes liga atspari chemoterapijai. Tačiau inkstų vėžiu dažnai susergama vyresniame amžiuje, tad operacija tampa nelengvu iššūkiu organizmui.
Pastebėta, kad ypač ankstyvų stadijų navikai auga ir progresuoja labai lėtai. Todėl šiuo metu kuriamos naujos gairės, kuriomis remiantis daliai pacientų būtų galima atidėti aktyvų chirurginį gydymą ir prailginti kokybiško gyvenimo trukmę.
Tokius pacientus reikia nuolat stebėti, kas keletą mėnesių kartoti radiologinius tyrimus. Mūsų mokslinė grupė siekia palengvinti paciento stebėseną. Tam kuriame alternatyvų metodą – molekulinį šlapimo testą.
Tiriame disertacijos rengimo metu atrastus biožymenis, taip pat įtraukiame ir naujus, analizuojame jų sąsajas su naviko augimo greičiu. Viliamės, kad tokie testai padės suskirstyti pacientus į rizikos grupes, išsiaiškinti, kuriuos geriausia būtų operuoti, o kurių gydymą atidėti.
