Plaučių uždegimas tampa viena iš pagrindinių mirties priežasčių todėl, kad žmonės ne visada moka šią ligą atpažinti, mat ji dažnai yra painiojama su peršalimu.
Plaučių uždegimas pasireiškia panašiais į peršalimą požymiais: pakilusia temperatūra (>38°C), kosuliu, bendru silpnumu, padažnėjusiu bei skausmingu kvėpavimu.
Didžiausia rizika susirgti plaučių uždegimu kyla vaikams iki penkerių metų, senyvo amžiaus žmonėms bei tiems, kurių imuninė sistema nusilpusi dėl lėtinių ligų ar kitų sveikatos sutrikimų.
Plaučių uždegimas yra infekcinė liga, kurią sukelia virusai ir bakterijos. Klysta tie, kurie mano, jog plaučių uždegimu susergama tiesiog peršalus.
Neišsigydžius ligos iki galo ji gali atsinaujinti, o tada prieš tai vartoti vaistai gali jau nebepadėti. Plaučių uždegimas dažniausiai gydomas antibiotikais, kurie silpnina žarnyno mikroflorą, kartu ir imunitetą, todėl būtina jį stiprinti gydymo laikotarpiu ir dar kurį laiką ligai pasibaigus.
Vyresniame amžiuje vyksta vadinamasis imuniteto senėjimas, kuomet imuninės sistemos gynybinės funkcijos silpnėja – mažėja imuninės gynybos ląstelių, mažėja antikūnų gamyba, imuninės atminties ląstelės nebeatlieka savo funkcijos, „nebeprisimena“, kad reikia gaminti antikūnus prieš sukėlėją.
Dėl šių priežasčių plaučių uždegimas vyresnio amžiaus žmonėms itin pavojingas. Susirgus, jų imuninė sistema nebepajėgia nugalėti dažniausio plaučių uždegimo sukėlėjo – pneumokoko, todėl vyresni žmonės plaučių uždegimu serga sunkiau ir dažniau atsiduria ligoninėje.
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pabrėžia, kad nuo plaučių uždegimo efektyviai apsaugo skiepas nuo pneumokoko.
Kai imunitetas nusilpęs, išsivysto sepsis
Statistika rodo, kad vienas iš keturių žmonių, sergančių pneumokokiniu plaučių uždegimu, kartu sirgs ir sepsiu, kuris – pavojingas žmogaus gyvybei. Pasaulyje sepsiu kasmet suserga maždaug 50 mln. žmonių, o 11 mln. iš jų – miršta.
Klaidingas įsivaizdavimas, kad tai tik „kraujo užkrėtimas“. Taip pat netiesa, jog sepsis įgyjamas tik ligoninės aplinkoje.
Sepsis kyla dėl nesubalansuoto organizmo atsako į infekciją. Jai būdingas organų funkcijų sutrikimas, lydinčios komplikacijos: organizmo reakcija į infekciją pažeidžia savo paties audinius bei organus.
Infekcijos priežastys būna įvarios: plaučių uždegimas, odos žaizda, gripas, šlapimo organų infekcija, kitos būklės, kurių dažnas nėra linkęs sureikšminti.
„Įprastai imuninė sistema veikia prieš infekcijos šaltinį ir naikina mikroorganizmus vietiškai. Aktyvinamos imunokompetentinės ląstelės, vyksta įvairūs sudėtingi biologiniai procesai – prasideda savigyna, kitaip vadinamas uždegimas“ – apie būklę yra sakiusi Kauno klinikų Intensyviosios terapijos klinikos gydytoja prof. Dalia Adukauskienė.
Kaip taisyklė, sepsis vystosi tuomet, kai susilpnėja organizmo imuninė sistema. Tai būdinga žmonėms, vyresniems nei 65 arba jaunesniems nei 1 m., nėščiosioms, po chirurginių operacijų, lėtinių ligų atvejais, taip pat sergant cukriniu diabetu, žmogaus imunodeficito viruso liga, pašalinus blužnį, po kraujo produktų perpylimo, taikant chemoterapiją, spindulinį gydymą, žalingai vartojant alkoholį, nuolat pervargstant, badaujant.
Nusilpus imunitetui, išsiskiria pernelyg didelė gausa uždegiminių mediatorių ir per mažai priešuždegiminių, vystosi hiperuždegimas.
Taip pat gali išsiskirti per mažai uždegiminių ir per didelis kiekis priešuždegiminių mediatorių, kas sukelia imunoparalyžių. Ankstyvą sepsio diagnostiką apsunkina tai, kad jam būdingi simptomai yra nespecifiški – jie lydi ir daugelį kitų ligų.
Tai yra didelis silpnumas, karščiavimas ar sumažėjusi kūno temperatūra, dažnas pulsas ir kvėpavimas, sumišimas, išblyškusi ar marmuruota, su pablogėjusiu kapiliarų prisipildymu, oda, sumažėjęs šlapinimasis. Pastebėjus šiuos simptomus reikėtų nedelsiant kreiptis į artimiausią gydymo įstaigą.
