Pasaulyje paskutinė spalio savaitė yra intervencinės onkologijos žinomumo savaitė. M.Povilaitienė tikino, kad apie šią sritį kuo daugiau turi žinoti ligoniai, susidūrę su klastinga liga. Atsitiktinai moters kepenyse aptikti trys taškai sukėlė įtarimų dėl vėžio. Ši diagnozė pasitvirtino atliktus kepenų audinio biopsiją. M.Povilaitienės giminėje niekas nesirgo vėžiu, dažniau pasitaikydavo negalavimų dėl širdies ir kraujagyslių ligų, todėl vėžio diagnozė privertė sunerimti.
Po Kaune atliktos operacijos buvusi siuvėja kurį laiką jautėsi gerai, tačiau tokia pauzė truko vos dvejus metus. Vėliau atlikus tyrimus moteris turėjo kur kas mažiau vilties pasveikti – kepenyse buvo aptikta daugiau darinių.
Taikyta chemoterapija nedaug padėjo. Moteris mano, kad Lietuvoje dar nebuvo prieinami šiuolaikiniai chemoterapijos metodai, kurie pastaruoju metu yra prigiję klinikinėje praktikoje. Tačiau M.Povilaitienės ligos istorija rodo, kad tai, kas anksčiau buvo vertinama kaip beviltiška situacija, gali būti sėkmingai gydoma.
„Niekam nelinkėčiau tokios situacijos, atvirai su manimi kalbėję gydytojai tikino, kad beveik nėra galimybių padėti, jie patarė man laukti, nes galbūt artimiausiu metu bus registruota naujų chemoterapijos preparatų. Tačiau laukimas man reiškė tik mirtį, nes vėžys nieko nelaukia“, – prisipažino moteris.
Tuo metu M.Povilaitienė dar neturėjo nė šešiasdešimties, jai buvo apmaudu, kad pateko į sąrašą pacientų, kurių ligos prognozė bloga. Artimieji ramino moterį, kad reikia išklausyti ir kitų medikų nuomonės. Vilniuje gyvenanti M.Povilaitienės duktė ragino ją kreiptis į Nacionalinį vėžio institutą.
„Čia sutikau savo gelbėtojus, tai buvo gydytojas Mantas Trakymas ir pilvo chirurgas Eugenijus Stratilatovas. Jie sutiko mane operuoti“, – prisiminė M.Povilaitienė.
2009 metais daugiau kaip šešias valandas truko chirurginė operacija, kurios metu buvo taikomi ir intervencinės radiologijos metodai. Po operacijos moteris buvo medikų stebima, todėl dažnai iš Kauno į Vilnių atvykdavo pasitikrinti.
Draugystė su vilniečiais medikais tęsiasi iki šiol. Moteris jaučiasi kur kas saugiau, nors tikino, kad keliskart buvo atkritusi, nes piktybiniai židiniai atsinaujindavo kepenyse. Jie būdavo laiku sunaikinami, pavyzdžiui, paveikiami šalčiu.
Optimizmo neprarandanti kaunietė prisipažino, kad liga pakeitė jos požiūrį į gyvenimą. Susirgusi vėžiu ji stengiasi labiau įsiklausyti į savo organizmą, valgo tai, kas skanu, nesilaiko jokių dietų ir vengia to, kas sukelia stresą ir nerimą.
„Jei dar esu gyva, vadinasi, esu reikalinga, vadinasi, man taip skirta“, – pabrėžė M.Povilaitienė.
Nacionalinio vėžio instituto Bendrosios ir abdominalines chirurgijos skyriaus vedėjas habilituotas daktaras E.Stratilatovas teigė, kad inovacijos medicinoje gelbėja pacientus nuo mirties. Intervencinės radiologijos procedūros Lietuvoje taikomos daugiau nei penkiolika metų, tačiau klinikinėje praktikoje jos įsitvirtino prieš aštuonerius ar devynerius metus.
Intervencinės operacijos ypatingos tuo, kad būtinas išankstinis pasiruošimas. Klasikinės operacijos šiuo požiūriu paprastesnės, nes chirurgas mato pažeistą organą. Tuo metu taikant radiologijos metodus reikia patyrusių specialistų komandos ir šiuolaikinės medicinos įrangos.
„Tai, ką mes operuojame, anksčiau būdavo neoperuojama, pavyzdžiui, daugybinės metastazės kepenyse, vienoje skiltyje jų gali būti daug, kitoje – tik pavienės. Dabar galime pašalinti pažeistą kepenų dalį, o kitus židinius deginti. Tai vienos sudėtingiausių operacijų“, – pasakojo E.Stratilatovas.
Metastazės kepenyse – dažna diagnozė, ypač jei nustatytas virškinamojo trakto ar žarnyno vėžys. Kepenyse yra gera kraujotaka, todėl jose lengvai įsitvirtina piktybinės ląstelės, kurios gali atkeliauti iš įvairių organų.
Pradėjus taikyti intervencinės onkologijos metodus padidėjo išgyvenamumas, taip pat gyvenimo kokybė. Jei yra nedidelės pavienės metastazės, pavyzdžiui, iki 3 centimetrų skersmens, jos gali būti sunaikinamos be pjūvio ir skalpelio. „Prieš dvidešimt metų medikai galėjo prognozuoti, kad pacientas ilgiau nei 12 mėnesių neišgyvens, o dabar viskas pasikeitė – išgyvenamumas gerokai padidėjęs“, – teigė E.Stratilatovas.
Bendradarbiavimas su intervenciniais radiologais yra ir onkoginekologų klinikinio darbo kasdienybė. Nacionalinio vėžio instituto gydytoja ginekologė Margarita Montrimaitė pabrėžė, jog medicina yra tiek pažengusi, kad vienas specialistas dažnai yra nebepajėgus visko aprėpti ir kompleksiškai gydyti paciento.
Prieš pradedant gydymą kiekvienos pacientės ligos atvejis yra aptariamas komisijoje, kurią sudaro įvairių sričių specialistai, – intervencinis radiologas neretai yra vienas komandos narių, tai leidžia išvengti klaidingų sprendimų ir parinkti optimalų individualizuotą gydymą nuo vėžio.
Kaip veikia multidisciplininė komanda, rodo dar vienos pacientės sėkmės istorija. Daivai buvo nustatytas ketvirtos stadijos išplitęs vėžys, kurio pirminis židinys nebuvo aiškus. Intervencinis radiologas atliko kepenų metastazės biopsiją, o gydytojas patologas patvirtino agresyvaus tipo vėžio metastazę ir patarė ieškoti pirminio naviko gimdoje ar kiaušidėse.
Gydytoja M.Montrimaitė pasakojo, kad histeroskopijos metu (tai diagnostikos ir gydymo metodas, padedantis apžiūrėti ir įvertinti gimdos ertmės pokyčius ir atlikti chirurginius veiksmus joje) buvo rastas vos kelių milimetrų dydžio gimdos navikas, tačiau radiologiniuose tyrimuose pastebėtos metastazės kepenyse, pilvo ertmėje, dubens ir prieaortiniuose limfmazgiuose.
Multidisciplininio aptarimo metu buvo nuspręsta pradėti gydymą nuo chemoterapijos. Gydytojai onkologai chemoterapeutai parinko ir taikė optimalų sisteminio gydymo variantą.
Baigus gydymo kursą ir pakartojus radiologinius tyrimus paaiškėjo, kad liga neprogresavo, tačiau ir neišnyko, tik šiek tiek sumažėjo dalis metastazių. Tapo aišku, kad vienintelė galimybė sustabdyti ligą yra operacija, po kurios neliktų jokio akimi matomo naviko, – kitu atveju operacija prasmės neturėjo.
Vėl reikėjo komandinio sprendimo: gydytojai radiologai, onkoginekologai, abdominaliniai chirurgai, intervencinis radiologas nagrinėjo kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso vaizdus.
Buvo padaryta išvada – misija įmanoma, tačiau reikia taikyti sudėtingą kombinuotą gydymą. Operacija truko daugiau nei šešias valandas. Onkoginekologas pašalino dubens naviką, pakitusius limfmazgius, taukinę, pilvaplėvės metastazes, o abdominalinis chirurgas – dalį pažeistų kepenų, bet dalis metastazių buvo pernelyg arti pagrindinių kepenų kraujagyslių, todėl jų išoperuoti nebuvo įmanoma.
Tada intervencinis radiologas atliko kepenyse likusių metastazių intraoperacinę radiodažnuminę abliaciją ir taip neįmanomą pavertė įmanomu. Siekiant pašalinti mikroskopines metastazes, po operacijos buvo pakartotinai taikyta chemoterapija. Daivos liga neprogresuoja daugiau nei 7 metus.
Gydytoja M.Montrimaitė pasakojo, kad išvengdami didelių pjūvių intervencinės radiologijos gydytojai gali paimti biopsijai mėginių iš sunkiai prieinamų vietų, kai reikia patvirtinti vėžio diagnozę, naviko morfologinį tipą, nustatyti ligos atkrytį, kai radiologiniai tyrimai neduoda aiškaus atsakymo, o nuo to priklauso gydymo taktikos parinkimas.
Jie taip pat atlieka gydomąsias intervencijas – metastazių abliaciją, kuri leidžia išvengti sudėtingo chirurginio gydymo.
„Intervenciniai radiologai yra didžiausi pagalbininkai stabdant navikų sukeltus masyvius kraujavimus iš lyties organų“, – tikino gydytoja M.Montrimaitė.
Gyvybę gelbėjančios procedūros metu atliekama gimdos arterijų embolizacija, kai per šlaunies arteriją zondu patenkama į naviką maitinančias arterijas, jos yra užkemšamos ir taip sutrikdoma auglio kraujotaka.
Intervencinių radiologų dalyvavimas yra svarbus koreguojant chirurginio gydymo ar onkologinės ligos sukeltas komplikacijas. Šie specialistai atlieka hematomų, abscesų, limfocistų naikinimo procedūras, o tai padeda išvengti pakartotinių operacijų.
Nacionalinio vėžio instituto Diagnostinės ir intervencinės radiologijos skyriaus vyriausiasis ordinatorius gydytojas intervencinis radiologas M.Trakymas teigė, kad Lietuvoje taikomi metodai atitinka Europos klinikų patirtį.
– Kuo intervencinė onkologija skiriasi nuo kitų medicinos sričių?
– Vėžio gydymo tradicijos Lietuvoje siekia beveik šimtmetį, o intervencinė onkologija atsirado vos prieš kelis dešimtmečius. Iki šiol turėjome tris onkologijos ramsčius. Tai – chirurgija, chemoterapija ir radioterapija (gydymas spinduliais).
Intervencinė onkologija tapo ketvirtu svarbiu ramsčiu. Jai atsirasti padėjo naujos technologijos, pavyzdžiui, kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, ultragarsas, rentgenas. Intervencinė onkologija yra vaizdais kontroliuojamas, minimaliai invazinis vėžio gydymas. Sakyčiau, net mikroinvazinis, nes prie minimaliai invazinių metodų priskiriama laparoskopija ir kiti būdai, kai per mažas angas atliekama operacija.
Kai kurios procedūros, pavyzdžiui, chemoembolizacija, embolizacija, tapo intervencinės radiologijos pradžia. Vėliau atsirado naujų metodikų, padedančių gydyti vėžį.
Tai – abliacija (naikinimas), kai piktybinis navikas veikiamas šalčiu ar karščiu. Gali būti taikoma ir neterminė abliacija, kai naudojama elektros srovė, mikrobangos, tam tikro dažnumo radijo bangos.
Mikroinvazinis metodas išsiskiria tuo, kad po operacijos lieka vos adatos dūrio žymė. Pacientas gali nesuprasti, kas buvo atlikta, nes po operacijos ant jo kūno lieka tokio dydžio anga, tarsi iš venos būtų paimta kraujo. Pati operacija yra atliekama be skalpelio, suardomas piktybinis darinys, o vėliau negyvus audinius rezorbuoja ligonio organizmas.
– Kuriose onkologijos srityse įmanoma taikyti intervencinį metodą? Kur sukaupta daugiau patirties?
– Daug duomenų turime gydydami kepenų, inkstų, plaučių navikus. Mikroinvazinio metodo galimybės didelės, nors pasitaiko atvejų, kai jo negalima taikyti.
Dažniausiai naikinami navikai, kurių skersmuo būna iki 3–4 centimetrų.
– Ar naikinamas pirminis vėžys, ar metastazės?
– Nėra jokio skirtumo, nes metodas tinka įvairiais atvejais. Didžiąją dalį naikinamų piktybinių darinių sudaro metastazės. Jei liga išplitusi, gydymo efektas nebūna toks geras kaip gydant pirminį vėžį.
Taikant krioabliaciją, taip pat mikrobangų ar radijo dažnio abliaciją inkstų navikų gydymas tapo pasaulyje plačiai naudojamu metodu, nes gydomas pirminis vėžys. Nacionaliniame vėžio institute šis metodas yra įtrauktas į gydymo standartus. Jei yra gretutinių ligų, jei piktybinio darinio negalima išoperuoti, abliacinis metodas yra vienintelė galimybė, o rezultatai yra lygiaverčiai chirurginiam gydymui. Manau, ateitis priklauso tiems metodams, kurie minimaliai invazyvūs, nes stengiamasi kuo mažiau pažeisti sveikų audinių, kuo mažiau traumuoti pacientą.
– Kodėl vėžio gydymas neįmanomas be medikų komandos?
– Vėžys – sudėtinga liga, todėl vienos srities gydytojas onkologas negali visko žinoti. Svarbu taikyti pacientui individualizuotą gydymą.
Be komandinio darbo nepasiektume gerų rezultatų, pavyzdžiui, kepenyse yra navikų, dalį jų galima šalinti chirurgiškai, o kitų – ne, todėl jie naikinami šalčiu ar radijo bangomis, dirbame operacinėje kartu su chirurgais.
Kartais reikia ne tik intervencinio radiologo, bet ir plaučių chirurgo ar urologo chirurgo pagalbos. Ypač tada, jei yra daugybinių metastazių. Jei metastazių susidaro kauluose, būtinas ir gydytojas traumatologas.
Ko nepavyksta padaryti chirurgiškai, padeda abliacijos, taip pat vėliau gali būti taikoma sisteminė chemoterapija ar biologinė terapija. Pasiekiame tokių rezultatų, kokių anksčiau niekas nesitikėjo.
– Minkštuosiuose audiniuose atsiradę navikai būna judrūs. Kaip pavyksta juos aptikti?
– Jei navikas yra minkštuosiuose audiniuose, jis gali keisti savo vietą dėl paciento kvėpavimo, žarnyno judesių. Naviko vietą aptikti padeda vaizdinis tyrimas. Pavyzdžiui, prieš atliekant inkstų ar kepenų abliaciją yra būtinas magnetinio rezonanso tyrimas, vėliau jo vaizdai yra suliejami su kompiuterinės tomografijos vaizdu realiu laiku jau operacijos metu.
Gydytojui nėra paprasta taikyti intervencinį metodą, būtina viską įvertinti (kampus, matmenis), nes nuo to priklauso gydymo sėkmė. Svarbu sunaikinti ne tik naviką, bet ir maždaug centimetro dydžio kraštą aplink naviką, kad neliktų piktybinių ląstelių. Jei sunaikinama mažiau ir nesudarome abliacinio krašto, lieka pavojus, kad navikas atsinaujins, tada reikia atlikti papildomą abliaciją.
– Kokiose onkologijos srityse dar gali būti sėkmingai taikomi intervenciniai metodai?
– Krūtų navikai taip pat gali būti naikinami intervencinės onkologijos metodais. Tokie bandymai yra eksperimentinės fazės, taip gydomas geros prognozės ir neišplitęs krūties vėžys. Esame atlikę ne vieną tokią operaciją, pavyzdžiui, dėl pacientės būklės buvo atsisakyta klasikinės operacijos, buvo skirti vaistai, bet navikas į juos nereagavo.
Pacientei buvo pasiūlyta krioabliacija, po kurios nebeliko naviko, tai gera naujiena. Nustačius plaučių metastazes taip pat daromos abliacijos.
Kita vertus, saugumas, efektyvumas ir operacijos kaina taip pat svarbi, nes kiekvienas gydymo metodas turi privalumų ir trūkumų.
– Ko dažniausiai teiraujasi pacientai?
– Daugelis jų klausia: „Ar galiu pagyti?“ Į tokį klausimą ne visada lengva atsakyti. Pas mus atvyksta ligoniai, kuriems nepadeda standartiniai gydymo metodai, tokie kaip chirurgija, chemoterapija ar radioterapija.
Jei gali padėti, būna smagu, dažniausiai rizika atsiperka, bet naikinant vėžį kiekvienas milimetras būna svarbus. O svarbiausia yra tai, kad navikus galima sėkmingai sunaikinti be pjūvio ir skalpelio.
