„Viešėdama Turkijoje visą laiką jaučiausi labai blogai“, – prisimena Gražina. Jau Lietuvoje ji kreipėsi į šeimos gydytoją, kuris nusprendė, kad moterį kamuoja refliuksas. Išrašyti vaistai padėjo – pykinimas dingo, savijauta pagerėjo.
Tačiau po mėnesio, šįkart šventės metu, Gražina vėl pasijuto blogai. „Dalyvavau jubiliejiniame renginyje ir labai simboliškai pavartojau alkoholio.
Tą vakarą man pablogėjo, prasidėjo stiprus kosulys“, – pasakojo vilnietė.
Tuomet ji užsiregistravo į gastroenterologo konsultaciją privačioje klinikoje. Po ištyrimo gydytoja įspėjo nenorinti gąsdinti, bet paprašė Gražinos skubiai apsilankyti Nacionaliniame vėžio institute (NVI). Ten ji išgirdo diagnozę – trečios stadijos skrandžio vėžys.
„Man buvo sunku patikėti, kad galėjau susirgti tokia liga, nes jokių ypatingų simptomų iki tos kelionės nejutau. Bet iš prigimties esu optimistė, manau, kad viskas yra įveikiama“, – savo gyvenimo filosofiją atskleidė Gražina.
Moteris džiaugėsi jai tekusiu gydytoju. Žino, kad medikas stažavosi Prancūzijoje, o jos ligą patvirtino negaišdamas laiko.
„Nustebino operatyvumas. Visi tyrimai buvo atlikti greitai, sudėliotas gydymo planas“, – kovos su vėžiu pradžią prisimena vilnietė.
Iš pradžių Gražinai skirtas pusantro mėnesio trukęs chemoterapijos kursas, po to operacijos metu visiškai pašalintas skrandis. Vėliau – dar vienas trumpas gydymas chemoterapija. 2019 metų kovą vėžys atsitraukė ir iki šiol negrįžo.
Tiesa, liga nepraėjo be pasekmių. Po gydymo Gražinai išsivystė polineuropatija – daugelio periferinių nervų pažeidimas, kuris pasireiškia jutimo ir audinių mitybos sutrikimais.
Tai reiškia, kad moteris jaučia nepaaiškinamą tirpimą, deginimo jausmą, lipant laiptais atrodo, kad skilinėja kaulai ir raumenys. Todėl tenka nuolat gerti stiprius nuskausminamuosius.
„Tokie yra liekamieji reiškiniai po chemoterapijos. Gydytojai sakė, kad mano atveju tai neišvengiama.
Kitaip nužudyti vėžio ląstelių nebuvo įmanoma“, – paaiškina Gražina.
Dabar moteris džiaugiasi įprastu gyvenimu ir jau treti metai savanoriauja Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) veikloje. Šią organizaciją Gražina atrado vos tik išgirdusi diagnozę, ieškodama atsakymų į klausimą, kaip toliau gyventi su liga.
Sergantiesiems skrandžio vėžiu labai aktuali POLA teikiama nemokama dietologo ir psichologo konsultacija.
Skrandžio vėžys – penkta pagal dažnumą onkologinė liga pasaulyje. Gydytojai apgailestauja, kad dažniausiai liga nustatoma vėlyvos stadijos. Tuomet tenka taikyti agresyvesnį gydymą, jo rezultatai nėra tokie sėkmingi.
Rugsėjo pabaigoje Lietuvoje apsilankiusi eurokomisarė Stella Kyriakides pristatė kovos su vėžiu strategiją. Ji teigė pateikusi siūlymą, kad Europos Sąjungos šalyse per kelerius artimiausius metus būtų sukurta nauja skrandžio vėžio ankstyvosios diagnostikos programa.
Šiuo metu Lietuvoje vykdomos prostatos, krūties, storosios žarnos ir gimdos kaklelio vėžio prevencinės programos.
– Kokia Lietuvoje šiuo metu skrandžio vėžio diagnostikos situacija? – paklausiau Nacionalinio vėžio instituto Bendrosios ir abdominalinės chirurgijos ir onkologijos skyriaus gydytojo chirurgo Audriaus Dulsko.
– Gaila, kad ypač po karantinų nustatomos vėlyvesnės ligos stadijos, nes pacientai kreipiasi tada, kai nebegali valgyti arba kraujuoja. Auglys nustatomas endoskopiškai, paėmus biopsiją.
Pastaruoju metu tik iki 10 procentų skrandžio vėžio atvejų nustatomi ankstyvos stadijos, o absoliučios daugumos pacientų liga būna jau užleista. Labai svarbu, kai onkologinė liga nustatoma anksti, tuomet gydymo rezultatai, kalbant apie išgyvenamumą, būna geri.
– Kodėl nutinka taip, kad vieniems liga nustatoma anksti, jiems pavyksta sėkmingai padėti, o kiti sužino apie pažengusią ligą?
– Tada, kai nustatomas vėlyvosios stadijos vėžys, pacientas dažniausiai jau kažką jautė, dažniausiai ilgą laiką. Paprastai žmonės nesikreipia iškart, kai tik suskausta pilvas, pasirodo kraujas. Žmogus į gydytoją kreipiasi po pusmečio ar metų.
Tik vienetai suskumba išsitirti vos tik pasirodžius simptomams. Kitiems pacientams ankstyva liga nustatoma patikrų metu, kai ieškant mažakraujystės atliekama endoskopija.
Ankstyvos skrandžio vėžio formos jokių simptomų neturi. Skausmas viršutinėje pilvo dalyje, pykinimas ir vėmimas, kraujas išmatose, nepaaiškinamas svorio kritimas – į tuos simptomus nereikėtų numoti ranka.
– Prieš keletą savaičių Lietuvoje apsilankiusi eurokomisarė S.Kyriakides sakė, kad Europos Sąjungos šalyse artimiausiais metais galėtų būti įdiegta skrandžio vėžio ankstyvosios diagnostikos programa. Kaip ji atrodytų?
– Galėtume imti pavyzdį iš Azijos šalių, kur panaši programa vykdoma ilgą laiką. Pavyzdžiui, Japonijoje kai kuriuose regionuose ji egzistuoja nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, o nuo 1983-iųjų atliekama visoje šalyje. Iš pradžių joje dalyvavo visi sveiki žmonės nuo 40 metų, dabar taikoma nuo 50-mečio.
Rezultatas – gerokai sumažėjęs mirštamumas nuo skrandžio vėžio. Iki tol Japonijoje buvo labai didelis mirštamumas nuo šios ligos – apie 70 žmonių 100 tūkstančių gyventojų. Lietuvoje skrandžio vėžiui tenka 30 mirčių 100 tūkstančių gyventojų tarp vyrų ir 20 – tarp moterų. Mirštamumas nėra toks didelis, bet jis nuolat didėja.
Kalbant apie patikros metodą, Japonijoje kartą per metus atliekamas rentgeno tyrimas arba kartą per 2–3 metus padaroma endoskopija. Tokiu būdu stengiamasi aptikti ligą, kuri tebėra ankstyvos stadijos.
Tačiau mūsų šalyje skrandžio vėžys nėra toks dažnas, nors mirštamumo rodikliai aukšti, nes liga nustatoma vėlai. Todėl nemanau, kad programos taikymas visiems gyventojams nuo tam tikro amžiaus būtų ekonomiškai naudingas. Reikėtų išskirti rizikos grupes.
Tai galėtų būti rūkantys vyrai, vyresni nei 50 metų, sergantys mažakraujyste arba turintys anksčiau nustatytą skrandžio gleivinės atrofiją, turėję šia patologija sirgusių artimųjų. Šios rizikos grupės asmenų ištyrimas remiantis ankstyvosios diagnostikos programa galėtų būti tikslingas.
– Kokie rizikos veiksniai lemia skrandžio vėžio išsivystymą?
– Pirmiausia bendras rizikos veiksnys visoms vėžio rūšims – senėjanti visuomenė. Skrandžio vėžiu susirgti gali bet kurio amžiaus žmogus, bet ligos pikas yra 50–75 metai. Šie žmonės ir turėtų būti tikslinė grupė, dalyvaujanti patikros programoje.
Prie ligos išsivystymo prisideda ir sėslesnis gyvenimo būdas, nesveika mityba, daug raudonos mėsos racione, rūkymas, alkoholio vartojimas.
Specifinis šio vėžio sukėlėjas – Helicobacter pylori (H.pylori) bakterija. Prasidėję uždegiminiai procesai būna susiję su ląstelių pakitimais, kurie vėliau virsta vėžiu. Tačiau šiais laikais dažnam žmogui H.pylori infekcija yra pagydoma.
Jeigu giminėje buvo virškinamojo trakto uždegiminių ligų ar kas nors yra sirgęs vėžiu, tas asmuo turi didesnę riziką susirgti skrandžio vėžiu. Jam reikėtų tikrintis dažniau.
– Sakoma, kad skrandžio vėžys – agresyvi onkologinė liga. Kaip tai pasireiškia?
– Šis vėžys geba plisti itin greitai. Pavyzdžiui, storosios žarnos vėžys vystosi lėčiau, per 5–10 metų, todėl yra palankus profilaktinei patikrai.
Kalbant apie skrandžio vėžį, net Azijos šalyse, kurios turi daugiau patirties, diskutuojama, kaip dažnai reikėtų tikrintis – kiekvienais metais ar kas dvejus trejus metus. Skrandžio vėžys progresuoja sparčiai.
– Kokie mitybos įpročiai skatina skrandžio vėžio atsiradimą?
– Tai standartinė nesveika mityba: daug raudonos mėsos, riebaus ir greitojo maisto, mažas daržovių kiekis. Neretai manoma, kad Azijos šalyse skrandžio vėžiu dažniau sergama dėl aštraus ir sūraus maisto vartojimo.
