Retas degeneracinis sindromas, apėmęs pėdos kaulus, vargina tenisininką ne vienus metus. R.Nadalis yra net 22 kartus laimėjęs „Grand Slam“ turnyrus ir 2008-ųjų olimpinių žaidynių medalį. Bet skausmą jam pavyksta įveikti kur kas prasčiau.
„Nesu traumuotas, bet nuolat gyvenu su trauma. Visada jaučiu skausmą, kartais su tuo būna sunku gyventi“, – yra prasitaręs R.Nadalis.
Prancūzas osteopatas Belas Illouzas, su kuriuo R.Nadalis konsultavosi, stebėjosi sportininko valia. Užmigdžius pėdą, jis sugeba demonstruoti tikrą meistriškumą.
„Tenisininkas visada žaidžia išgėręs skausmą malšinančių vaistų, yra išsiugdęs tokį aukštą skausmo barjerą kaip joks kitas sportininkas. Pavyzdžiui, kiti pagal dešimtbalę sistemą iškenčia trečio lygio skausmą, o R.Nadalis siekia septintą lygį“, – tikino osteopatas.
Mullerio-Weisso sindromas – reta būklė, kamuojanti tiek vyrus, tiek moteris.
Lietuvos pėdos chirurgijos draugijos prezidentas, Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojas ortopedas-traumatologas, medicinos mokslų daktaras Aleksas Makulavičius sakė, kad šios ligos kilmė nežinoma.
– Kas būdinga retai ligai, dėl kurios tenisininkas R.Nadalis neišsiverčia be vaistų?
– Mullerio-Weisso sindromas yra pėdos laivakaulio progresuojanti osteonekrozė. Tai būklė, kuri susidaro dėl laikino ar nuolatinio kaulų kraujo tiekimo praradimo. Ji lemia kaulinio audinio nykimą.
Reta liga galiausiai sukelia laivakaulio fragmentaciją (subyrėjimą) ir baigiasi gretimų sąnarių bei normalaus pėdos skliauto praradimu. Vadinasi, žmogus netenka atramos, į kurią eidamas galėtų remtis.
– Ar dažniau nukenčia vienos pėdos kaulai ar abiejų? Kokio amžiaus žmonės dažniau serga? Ar jūsų praktikoje pasitaikė tokių atvejų?
– Medicinos literatūroje rašoma, kad Mullerio-Weisso sindromu dažniau serga 40–60 metų moterys, bet pasitaiko ir jaunesnio amžiaus pacientų.
Manoma, kad įgimtos patologijos vystymuisi įtakos gali turėti didelis fizinis krūvis. Liga gali iš pradžių prasidėti vienoje pėdoje. Neretai pasitaiko ir tokių atvejų, kai skausmas apima abi pėdas. Pacientų, sergančių šia patologija, yra ir Lietuvoje.
– Kokio pobūdžio būna nusiskundimai? Ar tai priežastis profesionaliems sportininkams sustabdyti savo karjerą? Ar ši liga gali sukelti neįgalumą?
– Šiai ligai būdinga tai, kad skausmas vis stiprėja. Pakinta pėdos forma, tokių pokyčių atsiranda iš pradžių vienoje, vėliau – kitoje pėdoje. Dėl skausmo žmogus negali būti darbingas, kiekvienas žingsnis jam sukelia kančią, prarandamas judrumas ir stabilumas. Eidamas žmogus gali prarasti pusiausvyrą, pargriūti, susižeisti.
Ligai įsisenėjus sportuoti ir dirbti rimtesnį fizinį darbą yra neįmanoma be tinkamo gydymo – žmogus turi vis didinti vaistų dozę. Tačiau sėkmingai išoperavus neįgalumo galima išvengti.
– Kaip įmanoma padėti, jei skausmas yra intensyvus?
– Ankstyvoji pagalba, kol neįvyko laivakaulio struktūrinių pokyčių, gali būti nechirurginė, pavyzdžiui, galima pacientui pasiūlyti riboti fizinį krūvį, tausoti pėdą, užsisakyti specialius vidpadžius, o kartais gelbėja paciento pėdos ir čiurnos trumpalaikis gipsavimas.
Toks sutvirtinimas kuriam laikui suteikia pėdai ramybę, bet aš nelabai tikiu, kad toks ramybės metodas galėtų iš esmės padėti nukentėjusiajam.
Mullerio-Weisso sindromas yra progresuojanti liga, o tai reiškia, kad laikui bėgant būklė blogėja, todėl labai svarbu kuo anksčiau nustatyti diagnozę.
Įvykus struktūriniams laivakaulio ir gretimų sąnarių pakitimams, taip pat suirus laivakauliui būtina operuoti. Galima palyginti: subyrėjus kaului, kuris laiko pėdos skliautą, įvyksta tokia pati katastrofa kaip ir subyrėjus namo pamatams. Tokiu atveju būtini gelbėjimo darbai, reikia gelbėti tai, kas dar liko.
Todėl operacijos tikslas yra stabilizuoti gretimus pažeistus sąnarius, kad žmogus dar galėtų paeiti, liktų savarankiškas ir nebūtų priklausomas nuo kitų. Tokio pobūdžio operacijos sėkmingai atliekamos ir Lietuvoje.
Skausmo slenksčiai – skirtingi
– Skausmas – nematomas, negirdimas ir neapčiuopiamas. Pagrindinis žinių apie skausmą šaltinis yra žmogus, jo elgesys.
– Skirtinga skausmo dozė žmonėms sukelia nevienodą kančią, nes skausmas yra subjektyvus potyris.
– Ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse lėtinis skausmas kamuoja apie 20 proc. gyventojų.
– 2009 metais Lietuvoje atlikus tyrimą paaiškėjo, kad lėtinį neonkologinį skausmą patiria apie 21 proc. suaugusiųjų, o vidutinė patiriamo skausmo trukmė – 7,9 metų.
