Pinigų plovimo prevencijos srityje dirbantis K. Urbelionis didžiąją laisvalaikio dalį skiria sportui – jis yra bėgikas, ultramaratonininkas, treneris, prieš aštuonerius metus įkūręs Vilniaus bėgimo klubą, savo patirtimi apie bėgimą ir motyvaciją bei patarimais, kaip pradėti sportuoti dalinasi paskaitose, nuo 2014 m. yra Šaulių sąjungos narys.
Kaulų čiulpų donorystę vilnietis palygino su bėgimu, į kurį žmones atveda skirtingos priežastys: „Vienas siekia numesti svorio, antras renkasi sportą norėdamas sumažinti stresą, tretiems tai yra galimybė įrodyti kažką sau ar kitiems – skirtingos priežastys paskatina imtis to paties dalyko. Man atrodo ir donorystė yra lygiai tas pats – kiekvienas randa savo priežastį, kodėl nori tai daryti.
Kartais užtenka matyti gražų pavyzdį ir žmogus pagalvoja „o kodėl aš negaliu to padaryti?“, kartais motyvacija atsiranda dėl artimoje aplinkoje nutikusių įvykių, o kiti galbūt tiesiog sėdėdami ant sofos sugalvoja, kad nori padaryti visuomenei naudingą dalyką. Skirtingos priežastys atveda prie vieno tikslo – padėti ir tapti geresniais. O tas gerumas prasideda žengiant žingsnį.
Bėgime pirmą žingsnį pokyčių link žengi apsiaudamas batelius ir ateidamas į treniruotę. Čia tas pats – aš apsisprendžiu, aš darau pirmą žingsnį įsirašydamas į registrą, vėliau daug apie tai pasakoju aplinkiniams – tokiu būdu stengiuosi pamažu keisti visuomenę ir galbūt kažkam suteikiu galimybę išgyventi.“
– Karoli, kaip sužinojote apie kaulų čiulpų donorystę ir nusprendėte užsiregistruoti?
– Aš visą gyvenimą turėjau problemą – duodant kraujo tyrimams labai bijodavau. Yra buvę, jog imant kraują iš piršto, susvirduliuodavau, išbaldavau ir tekdavo trumpam prigulti. Atėjus darytis tyrimų, pasakydavau, jog bijau ir įprastas atsakymas būdavo: „Kur jau, toks vyras, ką jau čia...“, o kitas sakinys: „Greičiau, greičiau, bąla!“. Pamatydavau adatą ir pasidarydavo silpna, dingdavo venos ir dėl šios priežasties negalėdavau donuoti kraujo.
Tačiau vieną dieną aš pasiryžau įveikti savo baimę, tuo metu kaip tik trūko mano kraujo grupės. Bėgimo draugų palaikomas nuėjau į donorystės įstaigą, nors vien adatos įdūrimas man buvo labai baisus. Tąkart buvo gana juokinga, nes pradėjus procedūrą vena pasislėpė, nustojo tekėti kraujas. O donuojant kraują turi prilašėti tam tikras kiekis – jeigu bus tik dalis, jos negalės panaudoti.
Tad man teko pasiryžti dar kartą ir duoti kitą ranką. Nors iš pradžių venos dingo ir joje, galiausiai pavyko prilašinti reikiamą kiekį. Buvau išbalęs, buvo silpna, tačiau sugebėjau save įtikinti, jog nuo to tikrai nemirsiu.
Psichologinė baimė pamažu dingo ir vėliau donavau kraują antrą, trečią, ketvirtą kartą. Stengiuosi reguliariai, kas kelis mėnesius duoti kraujo, jeigu neturiu varžybų arba jau po jų, kai atsigaunu, nebelieka įtampos, nuvažiuoju donuoti.
Atsitiktinai socialiniame tinkle pamačiau vieno vaikino pasidalijimą, kaip jis ilgą laiką buvo negiminingų kaulų čiulpų donorų sąraše ir neseniai jį pakvietė donacijai, jis tapo donoru ir kažkam galimai padėjo įveikti kraujo vėžį. Mane tai labai įkvėpė, kitą rytą nuvykau į Santaros klinikas donuoti kraujo ir paprašiau, kad mane įtrauktų į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą.
Tai buvo 2020 metais. Tik du metus prabuvęs registre sulaukiau lemtingojo skambučio. Kai man skambina dėl nekasdienių dalykų, aš paprastai būnu labai atsargus: kas čia skambina, ko nori, iš kur gavo mano duomenis? Mano pirmoji prielaida tokiais atvejais būna, jog skambina sukčiai. Ir šįkart aš atsargiai, atsargiai klausiausi – man pasakė, jog atitinka 8 iš 10 kriterijų, todėl reikėtų detalesnio ištyrimo.
Kitą dieną aš jau buvau Santaros klinikose, man atliko papildomus tyrimus, kurių rezultatai buvo puikūs, toliau sekė dar nuodugnesnė sveikatos patikra. Tuo metu paraleliai buvo tikrinami ir kiti potencialūs donorai. Gavau patvirtinimą, jog esu sveikas ir būčiau optimaliausias donoras leukemija sergančiam žmogui.
– Ar tą akimirką nekilo abejonių ar minčių atsisakyti donuoti?
– Aš suprantu, kad žmonės gali suabejoti ir man atrodo, kad pagrindinė priežastis abejonėms yra nežinia – juk mes bijome to, ko nežinome. Kaip iš pradžių bijojau adatų, bet pamažu prisijaukinau tą mintį, taip ir čia. Visas abejones galutinai išsklaidė Santaros klinikų personalas, atsakęs į visus klausimus bei suteikęs absoliučiai visą reikalingą informaciją: kaip viskas vyks, kas gali būti, kaip galiu jaustis ir panašiai.
Aš buvau toks užtikrintas savo sprendimu, jog galiu suteikti galimybę pasveikti ir dėl to jaučiausi ramiai. Supratau, kad gali atsirasti visokių niuansų, bet mano pasiryžimas buvo labai aiškus, jausmas, kad galiu išgelbėti kitam žmogui gyvybę buvo viską nubloškiantis į šoną.
– Kaip vyko kamieninių ląstelių donacija? Ar reikėjo specialaus pasiruošimo?
– Kelias dienas iki donacijos į poodį turėjau susileisti preparatą skatinantį kamieninių ląstelių gamybą. Tai nebuvo skausminga. Man parodė, kaip pačiam tai daryti, davė visas reikalingas priemones, instrukcijas, telefono numerį, kuriuo galiu skambinti, jeigu kas nutiktų. Ryte ir vakare keturias dienas leidausi specialų preparatą, nekilo jokių komplikacijų, viskas buvo aišku.
Donacijos dieną, anksti ryte, atvykau į Santaros klinikas. Iš vienos venos mano kraujas keliavo į specialų aparatą, kur kamieninės ląstelės buvo atskiriamos, o likęs kraujas buvo grąžinamas atgal į kitą veną. Jei donuojant kraują netenkama apie 450 ml kraujo ir užtrunka kelias dienas, kol kūnas generuoja tą netekimą, tai kamieninių kraujodaros ląstelių minėto preparato pagalba prigaminama daugiau ir, iš esmės, nėra taip, kad mes kažko netenkame. Kiekis daug mažesnis nei duodant kraują.
Tą dieną nejaučiau jokio silpnumo ir, nors gydytoja rekomendavo kelias dienas vengti krūvio, kitą dieną jau bėgiojau. Nejaučiau jokio diskomforto, pulsas buvo visiškai normalus, nes po kraujo donacijos bėgant tuo pačiu greičiu, pulsas būna kokių 10 dūžių aukštesnis – tai čia nebuvo net to. Jaučiausi puikiai, o visa procedūra truko apie 3 – 4 valandas. Buvau paguldytas į patogią lovą, galėjau viena ranka naršyti telefone, skaityti naujienas ir net kelis elektroninius laiškus atsakiau.
Visas mano susitrukdymas – 4 valandos, skirtos pačiai donacijai. Taigi, tas didelis baubas pasirodė besąs labai paprastas dalykas, o man jį išsklaidė paslaugus personalas – vizitų metu gydytoja man daugybę kartų pakartojo, kad galiu jai drąsiai skambinti ir ji pati, prieš donaciją, man besileidžiant vaistus, kelis kartus skambino pasiteirauti, kaip aš jaučiuosi, ar viskas gerai.
Tada supratau, kokie donorai yra svarbūs ir kaip stipriai vertinami, nes iki tol nesijaučiau darantis didelį darbą, atrodė, paskambino, reikia ir darai. Bet viso proceso metu jaučiausi lyg ant sparnų ir liko tik patys geriausi įspūdžiai. Žinoma, suprantu tą rūpestį, kadangi tuo pat metu ir pacientas yra ruošiamas, jam taikoma speciali chemoterapija, kad pasipriešinimas donoro ląstelėms būtų kuo mažesnis.
Po donacijos, tą pačią dieną, mano pasidalintos kamieninės ląstelės atsidūrė kraujo vėžiu sergančio vyro kūne.
– Kaip į apsisprendimą donuoti kaulų čiulpus reagavo aplinkiniai?
– Aš per daug nesigyriau, mano artimame rate prieš donaciją apie tai žinojo vos keli žmonės. Jų klausimai buvo apie tai, kaip viskas vyksta, nes nebuvo gerai susipažinę su procedūra. Pavadinimas „kaulų čiulpai“ ir jiems buvo tarsi nuoroda į tam tikrą intervenciją, kai kažkokiu būdu judinamas kaulas. Ir kai pats aiškiai suvokiau, kad tie kaulų čiulpai yra kraujo dalys, ląstelės, esančios kraujyje, aš išsklaidžiau tuos mitus.
Artimiausi žmonės baiminosi, ar donacija man nepakenks. Kadangi, gydytoja išsamiai viską papasakojo, drąsia sąžine ta informacija dalinausi su kitais, užtikrinau, kad viskas bus gerai, nors dar net nebuvau to patyręs. Man pateiktoje informacijoje buvo aprašyti ir šalutiniai reiškiniai, ir kiek procentų donorų juos patiria.
Vienintelis šalutinis poveikis, kurį pajutau likus dviem dienoms iki donacijos, buvo galvos skausmas, bet žinojau, kad ši reakcija yra normali ir to per daug nesureikšminau. Galvojau, jeigu tik tiek – man dvi dienas paskaudės galvą, o aš kitam žmogui galiu dovanoti galimybę gyventi – tai yra nedidelė kaina, kurią aš mielai sumokėsiu.
– Ką reiškia žinoti, kad išgelbėjai gyvybę?
– Aš tiesiog donavau kamienines ląsteles ir tai buvo tik labai sudėtingo ir didelio proceso dalis. Juk, iš tikrųjų, medikai, personalas, daugybė tyrimų – yra labai daug dedamųjų tame procese ir jeigu būtų padaryta klaidų, netinkamų įžvalgų, viskas galėtų pasibaigti kitaip. Aš buvau tik tas, kuris turėjo plytų namui statyti, bet namo pats gi nestačiau.
Kiekvieno donoro indėlis yra svarbus. Labai svarbu yra būti registre, nes mes tokiu būdu padidiname šansą, kad kažkam prireikus, donorai bus šalia, toje pačioje šalyje. Kuo daugiau donorų registre – tokių pasiryžusių, tikrų, motyvuotų, tuo labiau užtikrinsime, kad onkologinėmis kraujo ligomis sergantieji Lietuvoje ar kaimyninėse šalyse, kur tokios procedūros nėra atliekamos, turės didesnes galimybes pasveikti.
Taip, donoro indėlis yra didelis, bet kai matai, koks profesionalus yra personalas, kaip puikiai išvystyti ir sudėlioti visi procesai, tada supranti, kad tie žmonės pašventė ne vieną ir ne du savo gyvenimo metus, turėjo daug praktikuotis, kad tai nutiktų. Ir kai suvoki, kad tau tereikia susileisti vaistus prieš donaciją, o paskui pagulėti lovoje, kur tavimi pasirūpina, tai aš keliu kepurę prieš tuos žmones ir sakau, nuostabu, kad tokias galimybes mes turime.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie abejoja, turi baimių ir nesiryžta jų įveikti?
– Po donacijos domėjausi šia tema daugiau ir sužinojau, kad neretai abejojantieji pakeičia savo nuomonę, kai artimoje aplinkoje prireikia donorų. Turbūt mums atrodo, kad tokios problemos yra labai tolimos.
Prisiminkime situaciją Ukrainoje – kodėl šiemet mes staiga susidomėjome šia tema, nors karas tęsiasi jau nuo 2014 metų? Kai mes pajutome, kad tie žmonės yra šalia, kad jie bėga nuo karo, atvyksta į svetimą šalį, ta problema tapo daug svarbesnė nei buvo anksčiau, nors ji tikrai neatsirado staiga.
Ir su donoryste tas pats – kai mes gyvename ramų, įprastą gyvenimą, mums atrodo, kad tokios problemos neegzistuoja, tačiau, kai problema atsiduria arčiau, mes jai suteikiame kitokį svorį. Donorystė ir yra apie tai, kad mes žvelgtume plačiau savo kiemo ir pagalvotume apie kitus. Labai smagu, kad žmonės prie donorystės – ne tik kraujo ar kaulų čiulpų – gali prisidėti įvairiai: finansiškai, savo laiku ar kitais būdais.
Kaulų čiulpų donorystė nereikalauja daug laiko sąnaudų ir nors tikimybė sulaukti skambučio nedidelė, būti registre yra svarbu. Man pasisekė, kad aš tapau kaulų čiulpų donoru, kad tereikėjo du metus palaukti kvietimo donuoti, bet pažįstu žmonių, kurie registre yra keliolika metų ir tokio skambučio dar nesulaukė. Bet jie jau padarė didelį darbą – jie yra registre, jeigu prireiktų.
Būdų būti naudingam plačiajai visuomenei yra tikrai daugybė ir kviesčiau pasirinkti labiausiai sau tinkamą, o didžiausias abejones išsklaido informacija ir žinojimas. Kuo mes daugiau domėsimės, tuo labiau suprasime, kad pagalba yra gana paprasta.
Manau, kad sveika visuomenė yra tokia, kurioje visiems jos nariams yra ne vis vien, kaip jaučiasi kiti, kuo gyvena šalia esantys žmonės. Ir jeigu mes, apsidairę aplink save, galime rasti būdų padėti kitiems, tarkim, vieni rūpinasi beglobiais gyvūnais, kiti perveda pinigų vaikus globojančioms iniciatyvoms, tai mes visi, kurie esame sveiki ir iki 35 metų amžiaus, galime tapti kaulų čiulpų donorais. Įsirašyti į registrą nieko nekainuoja. Ir nors tikimybė, jog kažkam tiks jūsų kamieninės ląstelės yra maža, neabejoju, kad galimybė išgelbėti kitam žmogui gyvybę jau yra privilegija.
Minima pasaulinė kaulų čiulpų donorų diena
Rugsėjo trečiąjį šeštadienį yra minima Pasaulinė kaulų čiulpų donorų diena, prie kurios prisijungia daugiau nei 55 šalys, siekiant padėkoti visiems savanoriams donorams: jau pasidalinusiais savo kaulų čiulpais su kraujo vėžiu sergančiaisiais arba pasiryžusiais tą padaryti.
Pasak Lietuvos kaulų čiulpų donorų registro vadovės, gydytojos hematologės Ritos Čekauskienės, šiuo metu Pasauliniame kaulų čiulpų donorų registre yra daugiau nei 40 milijonų, o Lietuvos registre – virš 14 tūkstančių žmonių, pasiruošusių, prireikus, išgelbėti gyvybę laukiančiajam kaulų čiulpų transplantacijos. Kaulų čiulpus Lietuvos ir užsienio pacientams donavo 122 lietuviai.
„Pritariu savo istorija pasidalinusiam kaulų čiulpų donorui Karoliui, jog, kiekvienas esantis negiminingų kaulų čiulpų donorų registre yra svarbus, o donorų reikia visada. Pasaulį paveikusi COVID–19 pandemija, šiek tiek įtakos turėjo ir registro augimui – įvedus karantino režimą, donorų registracija apstojo, taip pat šiuo laikotarpiu negalėjome organizuoti renginių, vykti į įmones ir tokiu būdu didinti informuotumo apie kaulų čiulpų donorystę, tačiau donorų poreikis ir donorystės aktualumas niekur nedingo.
Apie 80 proc. donacijų Lietuvos pacientams yra atliekamos iš užsienio donorų, tad tikrai yra prasminga didinti nacionalinį registrą. Plėsti lietuviškąjį donorų registrą yra svarbu ir dėl to, jog lietuviams genetiškai artimiausi yra lietuviai, taigi, kuo didesnis šis sąrašas bus, tuo didesnė tikimybė būtų surasti tapatų donorą.
Priminsiu, jog negiminingais kaulų čiulpų donorais gali būti visi sveiki, geranoriški ir atsakingi asmenys. Kadangi užsiregistravusio donoro gali prireikti tik po kelių ar keliolikos metų, į registrą įtraukiami asmenys nuo 18 iki 35 metų imtinai, o donuoti, jau esant registre, galima iki 55 metų imtinai.
Registracija užtrunka 10 – 15 minučių: asmuo turi užpildyti anketą apie sveikatą, pasirašyti sutikimą būti įregistruotam į kaulų čiulpų donorų registrą bei duoti kraujo arba žando gleivinės ląstelių mėginį“, – kalbėjo R. Čekauskienė.
Kaulų čiulpų donorystė vis dar gaubiama mitais
Kaulų čiulpų donorystę skatinančios iniciatyvos „Būk Geras“ komunikacijos vadovės Aistės Vadlūgaitės – Strelčiūnės teigimu, Pasaulinės kaulų čiulpų donorų dienos tikslas yra ne tik padėkoti donorams, bet ir skleisti informaciją apie šią donorystės rūšį.
„Nuoširdžiai dėkojame visiems užsiregistravusiems į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą ir tiems, kurie jau donavo ir padėjo kraujo vėžiu sergantiesiems įveikti ligą.
Kaulų čiulpų donorystė yra ypatingas būdas padėti žmonėms, susirgusiems kraujo vėžiu. Tai yra ypatinga donorystės rūšis – gyva, nekenkianti sveikatai, saugi ir gelbėjanti gyvybes. Kaulų čiulpų donorystė išsiskiria ir tuo, jog yra paremta savanoriškumu ir anonimiškumu. Apsisprendimas tapti negiminingu kaulų čiulpų donorų turėtų būti grįstas geranoriškumu ir kilnumu bei noru padėti tam žmogui, kuriam prireiks pagalbos, ne tik pažįstamam ar giminaičiui, neskirstant pagal amžių, tautybę ar lytį.
Prieš priimant sprendimą registruotis, raginame pasidomėti kaulų čiulpų donoryste – daugelį dažniausiai užduodamų klausimų rasite iniciatyvos „Būk geras“ oficialiame puslapyje, o jeigu turite papildomų – susisiekite nurodytais kontaktais ir išsklaidykite dvejones“, – sakė ji.
