Geroji žinia visuomenei kalbant apie pavojingą, lėtai besivystančią ir sunkiomis komplikacijomis gresiančią ligą yra ta, kad ji išgydoma. „Pacientams skiriami dviejų tiesiogiai hepatito C virusą veikiančių antivirusinių vaistų deriniai, kurie tinkami ir pacientams, sergantiems inkstų nepakankamumu, ir net dializuojamiems, – aiškina doc. E. Kazėnaitė. – Lėtinį kepenų pažeidimą, sukeltą virusinio hepatito C, privalu patvirtinti histologiškai, tai yra atliekant kepenų biopsiją arba neinvaziniu kepenų elastografinio tyrimo metodu išmatuojant kepenų standumą. Dažniausiai pakanka šio tyrimo ir kepenų biopsijos reikia vis rečiau, tik esant neaiškiems kepenų pažeidimo atvejams. Taigi dabar nereikia bijoti nei ligos, nei ją patvirtinančių tyrimų, nei gydymo“.
Apie hepatitus, užsikrėtimo kelius ir šiuolaikišką gydymą – interviu su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro gydytoja gastroenterologe dr. Arida Buivydiene.
– Skelbiama, kad didelė dalis hepatitų nediagnozuota: kodėl?
– Net 80–90 proc. ūminio hepatito C atvejų nepasireiškia jokie specifiniai simptomai, kuriuos galėtume lengvai atpažinti – kepenų neskauda, nepagelstama – todėl hepatito C virusas pramintas nebyliuoju žudiku.
Pirmaisiais mėnesiais po užsikrėtimo virusine hepatito C infekcija galimi nespecifiniai į gripą panašūs simptomai be karščiavimo (raumenų ar sąnarių skausmai, nemotyvuotas greitas nuovargis).
Todėl ūminis hepatitas C diagnozuojamas retai. Blogesnė žinia, kad savaime pasveiksta tik maža dalis užsikrėtusiųjų šia infekcine liga. 75–80 proc. ūminio hepatito C atvejų liga tampa lėtine: vystosi lėtinis kepenų uždegimas, kuris negydomas gali negrįžtamai pažeisti kepenis ir ne tik jas.
Tik išsivysčius negrįžtamo kepenų pažeidimo komplikacijoms sergantysis pagelsta, jam ima tinti kojos, kauptis skysčiai pilvo ertmėje, trūkus išsiplėtusioms stemplės venų varikozėms gali prasidėti kraujoplūdis, sutrikti sąmonė. Tokiais atvejais išgelbėti sergantį žmogų galima tik atlikus kepenų transplantaciją.
Be to, yra nustatyta, kad daugiau nei 40 proc. sergančiųjų lėtiniu hepatitu C pasireiškia bent viena su kepenų pažeidimu nesusijusi liga – artritai (sąnarių uždegiminis pažeidimas), su krioglobulinemija susiję vaskulitai (inkstų, odos kraujagyslių pažeidimas, neuropatijos, fibromialgijos, kognityviniai sutrikimai), ne Hodžkino limfoma, autoimuninės trombocitopenijos, gliukozės tolerancijos sutrikimas, autoimuninis tiroiditas ir kita.
– Hepatitus perneša virusai (A, B, C, D, E). Kuris hepatitas – A ar C – yra pavojingesnis dėl paplitimo masto, pavojaus žmogaus sveikatai, gydymo galimybių?
– Visi virusiniai hepatitai yra pavojingi žmogaus sveikatai. Tačiau dėl savo lėtinės, slaptos (begeltės) eigos ir komplikacijų (pirminio kepenų vėžio, kepenų nepakankamumo) – pavojingiausias yra lėtinis hepatitas C. Deja, kol kas neturime skiepų nuo šio viruso. Daugelio kitų virusinių hepatitų jau galime išvengti, pasiskiepydami nuo jų: yra skiepai nuo hepatito A, hepatito B (kartu išvengiama ir hepatito D).
Diagnozuodami pirmą kartą hepatitą C, dažnai kartu diagnozuojame ir jo jau sukeltas komplikacijas – nuo 5 iki 27 proc. atvejų nustatoma ir pirminio kepenų vėžio (hepatoceliulinės karcinomos) diagnozė. Apie 40 proc. visų kepenų transplantacijų atliekama dėl lėtinio hepatito C sukelto kepenų pažeidimo.
– Kokios ištyrimo galimybės, kada ir kam reikia tirtis? Kokie tyrimai atliekami?
– Pagrindinis pirmasis tyrimas, leidžiantis įtarti kepenų pažeidimą – tai kraujo tyrimas. Ūminių virusinių hepatitų atvejais kepenų fermentai (aminotransferazės) padidėja dešimtimis kartų. Tačiau, kaip jau minėjau, ūminis hepatitas C diagnozuojamas labai retai. O jam perėjus į lėtinę formą, tai yra lėtinio hepatito C atvejais, kepenų fermentai atitikti normas arba jas viršyti nedaug. Taigi, net atliekant įprastus kraujo tyrimus, galima „pražiūrėti“ lėtinį virusinį hepatitą C.
Galimybė jį įtarti – profilaktiškai atlikti hepatito C viruso antikūnų tyrimą. Šiais metais gegužės 5 dieną pradėta visuotinė gimusių iki 1994 m. hepatito C patikra, kurią atlieka šeimos gydytojai. Patikslinamuosius kraujo tyrimus – hepatito C viruso RNR paiešką, ultragarsinį, elastografinį (neinvazinį kepenų audinio elastingumo) kepenų pažeidimo laipsnio ištyrimą jau atlieka gydytojas specialistas: gastroenterologas arba infekcinių ligų gydytojas.
– Kai pastaruoju metu donorinis kraujas ištiriamas labai išsamiai, tikimybė užsikrėsti perpilant kraują sumažėjo iki minimumo. Koks užsikrėtimo kelias išlieka reikšmingiausias? Ar didžioji dalis šiuo metu diagnozuojamos ligos yra būtent medicininių procedūrų iki 1993 m. pasekmė?
– Pastaraisiais metais naujai diagnozuojant lėtiniu hepatitu sergančius asmenis vis dar nemažą dalį sudaro užsikrėtusieji iki 1993–1994 metų – po kraujo, plazmos perpylimų, didelės apimties operacijų, hemodializės procedūrų ar žmonės, kurie bent kartą buvę kraujo ir ypač plazmos donorai, taip pat medicinos darbuotojai.
Tačiau daugėja sergančiųjų, kurie užsikrėtė bent kartą pavartoję švirkščiamųjų narkotikų (apie 27 proc.). Kiti rizikos užsikrėsti hepatito C virusu veiksniai – manikiūro, pedikiūro procedūros, tatuiruotės, atliktos nesterilizuotais įrankiais, nesaugūs lytiniai santykiai. Hepatitas C dažnai diagnozuojamas įkalinimo įstaigose, taip pat tarp užsikrėtusiųjų žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV).
Įprastų lytinių santykių metu partnerį užkrėsti hepatito C virusu ar hepatitu C sergančiai moteriai užkrėsti kūdikį gimdymo metu – rizika nedidelė, mažiau nei 5 proc., tačiau šiems asmenims taip pat reikia pasitikrinti.
– Kodėl šiame sąraše minimi ir hemodializuojami pacientai?
– Hemodializės procedūra – tai sudėtinga, ilgai trunkanti kraujo valymo procedūra, atliekama tik tada, kai to atlikti nebegali inkstai. Procedūros metu sergančiojo kraujas per suformuotą kraujagyslinę jungtį (fistulę) vamzdeliais patenka į specialų aparatą, ten yra filtruojamas ir jau išvalytas grąžinamas vėl į žmogaus organizmą. Procedūra atliekama 2 arba 3 kartus per savaitę.
Prieš pradedant dializės procedūras visi lėtine inkstų liga sergantys pacientai yra kruopščiai ištiriami, taip pat ir dėl hepatito C. Patys dializės aparatai prižiūrimi taip, kad rizika užsikrėsti šiuo metu yra sumažinta iki minimumo.
Tačiau dėl hepatito C viruso paplitimo visuomenėje ji, kad ir nedidelė, išlieka.
– Kodėl hepatito C kontekste svarbi medicininių procedūrų, gydymosi ar gimdymo data yra iki 1993 metų? Tai jau senas laikas – nebeatsuksi jo atgal. Ar belieka tik skėsčioti rankomis ar kaip tik nenusiminti ir susikaupti gydymuisi?
– Hepatito C virusas pirmą kartą nustatytas 1989 m. Lietuvoje jis pradėtas tirti kiek vėliau – 1993–1994 metais. Taip, daug metų liga buvo lyg nuosprendis – kepenų cirozės ar pirminio kepenų vėžio išsivystymas per 20–30 metų ir žinia apie tuo metu nepagydomą ligą darbingame 40–60 metų amžiuje. Gydymas iki 2014 m. buvo labai ilgas, sunkus ir mažai efektyvus.
Tačiau dabar galime pasidžiaugti, kad turime šiuolaikišką, trumpą ir labai efektyvų hepatito C gydymą tiesiogiai hepatito C virusą veikiančiais geriamaisiais vaistais. Gydymas trunka tik du – tris mėnesius. Gydymo efektyvumas, tai yra galimybė visiškai pasveikti ir pamiršti hepatito C diagnozę, yra beveik šimtaprocentinis didžiajai daliai pacientų, nepriklausomai nuo ligos trukmės – net ir praėjus daugiau nei 30 metų po užsikrėtimo.
Esant toli pažengusiai kepenų ligai (kepenų cirozė per 20–30 m. išsivysto 20–30 proc. atvejų), bet dar nesant jos komplikacijų (tokių kaip kepenų nepakankamumas, gelta, ascitas, kraujavimas iš stemplės varikozinių venų) ir išgydžius hepatitą C, sumažėja tų komplikacijų ir pirminio kepenų vėžio vystymosi rizika, net trečdaliu sumažėja kepenų transplantacijos poreikis.
Išgydžius hepatitą C, reikšmingai sumažėja mirštamumas, susijęs tiek su pačiu kepenų pažeidimu, tiek ir nuo kitų ligų, tokių kaip insultas ar miokardo infarktas.
Pasaulio sveikatos organizacija iškėlė ambicingą uždavinį – iki 2030 metų išspręsti hepatito C keliamas ne tik sveikatos, bet ir socialines, ekonomines, psichologines problemas. Nežiūrint prieinamo efektyvaus gydymo – tai nebus paprasta įgyvendinti.
Iki numatyto termino liko mažiau nei 10 metų, o diagnozuojamas tik kas ketvirtas-penktas sergantis asmuo. Problema dar išlieka ir tokia, kad, net diagnozavus ligą, gydytis pradeda tik dalis asmenų, žinančių apie savo susirgimą. Priežastys pačios įvairiausios – nuo įsitikinimo, kad nieko nejaučiu, tai ir gydytis nereikia, iki kepenų biopsijos ar paties gydymo baimės.
– Kokia svarbiausia žinutė visuomenei?
– Šviečiamasis darbas yra ypač svarbus, nes visuomenėje vis dar paplitę įvairūs su hepatitu C susiję mitai. Būtina sumažinti hepatito C stigmatizavimą: hepatitas C nėra vien asocialių asmenų, narkotikus vartojančių asmenų liga, plintanti kraujo keliu. Iki šiol nemaža dalis vyresnio amžiaus žmonių, sužinoję hepatito C diagnozę, ima teisintis, kad jie tikrai gyvena tvarkingai – narkotikų nebandę, alkoholio nevartojantys, gyvenantys tradicinėje šeimoje.
Tačiau noriu pabrėžti, kad sirgti galime bet kuris, ypač gimusieji iki hepatito C viruso atradimo eros pradžios, tai yra iki 1994 metų. Ir pasveikti galime visi sergantieji hepatitu C – jei apie ligą žinosime, galėsime ją ir išgydyti. Dažniausiai pakaks trumpo dviejų – trijų mėnesių gydymo kurso geriamais antivirusiniais vaistais. O jei gydyti vaistais jau bus vėlu (išsivysčius kepenų nepakankamumui ar pirminiam kepenų vėžiui), dažnai padėti galėsime ir atlikdami kepenų transplantaciją.
Svarbu, kad žmonės žinotų keletą itin svarbių dalykų:
– kviečiame kreiptis į šeimos gydytojus ir pasitikrinti, ar nenešiojate savyje sveikatai ir gyvybei grėsmingo hepatito C viruso;
– gydymas trumpas, lengvas ir beveik šimtaprocentinai efektyvus pradėjus jį laiku;
– išgydę ligą, apsaugosite ne tik save, bet ir savo artimuosius, visuomenę nuo užsikrėtimo rizikos;
– pasiskiepykite nuo hepatitų A ir B;
– neužsiimkite savigyda – net natūralūs gydymo metodai gali būti labai nesaugūs ir vietoje tikėtinos naudos gali tik pabloginti sveikatą. Tai ir įvairūs augaliniai preparatai ir „kepenų valymo procedūros“. Daugiau judėkite, sveikai maitinkitės – saugokite kepenis nuo suriebėjimo, kuris pastaraisiais metais jau ima plisti kaip tikra epidemija.
Naudinga informacija apie hepatitus
Hepatito A ir E virusai perduodami per nešvarias rankas, gali plisti per užterštą maistą arba vandenį, tiesioginio žmonių kontakto metu. Pavojų kelia vanduo iš čiaupo, sušaldyti vandentiekio vandens ledo gabaliukai gėrimuose, moliuskai, termiškai neapdorotos daržovės, nepakankamai iškepta mėsa.
Virusinėmis hepatitų B ir C infekcijomis dažniausiai užsikrečiama per kraują, jį perpilant ar atliekant odos barjerą pažeidžiančias procedūras. Juo rizikinga užsikrėsti vartojant narkotikus, taip pat galima užsikrėsti naudojantis kito asmens dantų šepetuku, skutimosi peiliuku, manikiūro reikmenimis ir pan.
Negydomas lėtinis hepatitas gali sukelti kepenų cirozę, kepenų nepakankamumą, pirminį kepenų vėžį.
Galimi kepenų pažeidimo (bet kokios kilmės hepatito ar kepenų cirozės) požymiai:
– tamsus šlapimas,
– nemotyvuotas nuovargis,
– karščiavimas,
– pilkos arba molio spalvos išmatos,
– sąnarių skausmai,
– apetito praradimas,
– pykinimas ir (arba) vėmimas,
– skausmas dešiniame pilvo šone,
– gelta (gelsvos akys ir oda).
