Procedūra galėjo būti įprasta
Kai į Diagnostikos centro endoskopijų skyriaus koordinatorių Justą Birutį kreipėsi pusamžis pacientas ir jam buvo diagnozuota tulžies latakų onkologinė liga, dėl kurios tulžis nebegali nutekėti iš kepenų į dvylikapirštę žarną, patyrusiam ir aukštos kvalifikacijos specialistui buvo aišku – patologija sunkiai įveikiama.
„Kai žmogus pagelsta, reikia atstatyti tulžies drenažą. Nutekėjimui atstatyti reikia implantuoti protezą į tulžies lataką, kuris yra užspaustas navikinių masių“, – paaiškina gydytojas sudėtingą, tačiau net ir ne medikui suprantamą medicininę intervenciją.
Medikas, atliekantis šią procedūrą pacientams su įprasta virškinamojo trakto anatomija, patenka į dvylikapirštę žarną lygiai taip pat, kaip skrandžio tyrimo metu – per burną, stemplę, skrandį. Tada, pasiekęs dvylikapirštę žarną, patenka į tulžies lataką ir implantuoja protezą, kurio dėka ir atstatomas tulžies nutekėjimas iš kepenų į dvylikapirštę žarną. Endoskopuotojams tai kasdienybė, nes kasdien ir labai daug atliekama tokių procedūrų.
Kliūtis – buvusi operacija
Pacientas buvo po nutukimo operacijos, kurios metu skrandis padalinamas į dvi dalis. Didžioji skrandžio dalis yra atjungiama nuo tiesioginio virškinamojo trakto ir paliekama toje anatominėje vietoje, kur ir buvo. O iš kitos skrandžio mažos dalytės suformuotas mažas 60 ml. tūrio skrandelis. Ši operacija medikų vadinama auksiniu standartu nutukimui gydyti. Sumažinus skrandį, žmogui tenka riboti maisto kiekį ir jis netenka svorio. Drauge su viršsvorio netekimu išsprendžiamos ir kitos sveikatos problemos – gretutinės ligos.
Dabar, atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad dėl skrandžio apylankos operacijos pasikeitusios anatomiją, per burną niekaip neįmanoma pasiekti dvylikapirštės žarnos.
Gydytojai nenuleido rankų
Konsultuoti paciento buvo pakviestas ir onkochirurgas Mindaugas Šatkauskas. Buvo aišku, kad pacientą operuoti – paprasčiausias kelias. Tai sudėtinga chirurginė operacija, kurios metu pasiekus tulžies latakus formuojamos jungtys su žarnomis arba vedami drenai užtikrinantys tulžies drenažą iš kepenų. Tačiau chirurginė operacija būtų daug labiau traumuojanti pacientą. Taip pat ilgas ir daug diskomforto sukeliantis pooperacinis laikotarpis.
„Drauge su chirurgu Mindaugu Šatkausku galvojome, kaip šiam pacientui padėti minimaliai invazyviomis procedūromis“, – prisimena gydytojas endoskopuotojas svarstymus, kurių metu medikai sutelkė įgytas žinias ir rado išeitį.
Buvo priimtas sprendimas suvienyti jėgas. J. Birutis sako, dažnas atvejis, kai chirurgija ir endoskopija dirba išvien – ranka rankon. Laparoskopijos metu patekęs į pilvą su kamera ir manipuliatoriais, surado chirurgų atjungtą skrandį, į kurį įvedė papildomą vamzdelį. Per šį vamzdelį galėjo patekti su endoskopu. Medikai, patekę į atjungtąjį skrandį, galėjo pasiekti dvylikapirštę žarną ir, pasiekus tulžies latakus, atstatyti tulžies nutekėjimą iš kepenų implantuojant protezą ir paciento gelta regresavo, susitvarkė.
Baigę procedūrą medikai pašalino endoskopą, skylę, esančią skrandyje, užsiuvo. Tam pilve buvo padaryti keturi pjūveliai – keturios operacinės žaizdos, kurios buvo užsiūtos.
Medikai neslepia džiaugsmo dėl šio paciento, kuriam išties nusišypsojo sėkmė. „Nenuleidome rankų, sugalvojome išeiti ir įdomiai gavosi“, – šypsosi J. Birutis. Respublikinės Šiaulių ligoninės medikai rėmėsi kitų patirtimi, maksimaliai pritaikė įgytas žinias ir pasiekė neįtikėtino rezultato. Ir parodė puikų pavyzdį, kad medicinoje tai kas atrodo neįmanoma, gali tapti realybe.
