Geriausias būdas užkirsti kelią šiai ligai – reguliariai tikrintis sveikatą, atšventus 50-ąjį gimtadienį nepamiršti ne tik nuo torto nupūsti žvakutes, bet ir pasitikrinti savo PSA. Pagal prevencines programas 50–69 m. vyrai šį tyrimą gali atlikti nemokamai.
Jei šeimoje prostatos vėžiu sirgo tėvas, brolis – raginama suskubti ir nemokamą PSA tyrimą atlikti jau nuo 45 metų.
Tuo metu jaunesni (15-44 m. amžiaus) vyrai turėtų susirūpinti dėl sėklidžių vėžio. Gydytojai sako, kad savitikrą dėl šios ligos jie gali atlikti ir patys.
Liga – lyg granatos sprogimas
Gydytojai akcentuoja, kad pastebėta rizika – padidėjęs PSA rodiklis leidžia stebėti ir pažaboti ligą, o pacientai džiaugiasi, kad vėžys nebetampa mirties nuosprendžiu. Tuo įsitikino ir Paulius Rakštys, kuris dėl padidėjusio PSA su gydytojais bendravo net 10 metų, o prieš kelis metus turėjo gultis ant operacinės stalo.
„Atėjo tas laikas, kai pakilo PSA (…) pranešė, kad jau stebėti nebegalima, reikia imtis radikalių priemonių“, – apie savo ligos pradžią Tėvo dienos išvakarėse Nacionaliniame vėžio institute (NVI) surengtame renginyje pasakojo vyras.
„Mano situacija buvo įtempta, nervinė. Žmogus nežinai, ką tada daryti. Kai vaikščiojau su stebėjimo diagnoze, įsivaizduodavau, kad vaikščioju su granata kišenėje, kurios žiedas ištrauktas. Kada sprogs – nežinia“, – prisiminė P.Rakštys.
Vyras džiaugiasi, kad prostatos vėžys buvo pastebėtas anksti, NVI atliktos operacijos metu buvo pašalintas piktybinis navikas.
„Noriu pasakyti, kad kiekvienas žmogus, dažniausiai moterys, turi būti labai aktyvios ir paraginti savo vyrus, tėvus, senelius, kitus vyriškos giminės atstovus tikrinti savo prostatą, stebėti PSA ir kuo anksčiau kreiptis į gydytojus“, – patarė su prostatos vėžiu susidūręs P.Rakštys.
Tačiau medikai pastebi, kad ankstyvosios diagnostikos galimybėmis lietuviai naudojasi pasyviai. Todėl nemažai susirgimų prostatos vėžiu nustatoma vėlesnėse stadijose, kai liga jau išplitusi. Tuomet reikalingas sudėtingesnis gydymas, onkologinę ligą suvaldyti pavyksta rečiau.
„Gydytojų urologų uždavinys – laiku diagnozuoti kliniškai reikšmingą prostatos vėžį. Nustačius susirgimą ankstyvoje stadijoje ir laiku pasirinkus tinkamą gydymą, galima pasiekti labai gerų rezultatų – 5 metų išgyvenamumas dėl prostatos vėžio siekia beveik 100 procentų“, – sako NVI Urologijos skyriaus vedėjas dr. Albertas Ulys.
Sėklidžių vėžys griebia jaunus vyrus
Tuo metu į jaunus vyrus nusitaikantis sėklidžių vėžys yra gana reta liga. Per metus Lietuvoje nustatoma 40–50 jos atvejų.
„Jauni vyrai 3–4 kartus metuose, geriausia po šilto dušo, turėtų apsičiuopti savo sėklides. Įtarimas kilti turėtų, jei sėklidėje apčiupamas kietas, neskausmingas darinys“, – lrytas.lt sakė NVI gydytojas urologas dr. Marius Kinčius.
Pasak jo, jeigu pastebėtas darinys per kelias savaites nepradingsta, derėtų kreiptis gydytojo konsultacijos.
„Kuo vėliau kreipsies, tuo ta liga gali tapti pavojinga, metastazuoti. Svarbu, kad ligą nustačius ankstyvoje stadijoje galima išvengti ir tų sisteminių bėdų. Tada pašalinus sėklidę gali net neprireikti sisteminio gydymo, chemoterapijos, kuri gali sukelti ir nevaisingumą“, – paaiškino M.Kinčius.
Jis pastebi vyrai vis drąsiau kreipiasi į medikus dėl problemų žemiau juosmens. Gydytojas pastebi, kad jauni vyrai mažiau gėdijasi savo lytiškumo ir urologinių susirgimų.
„Jie drąsiai kreipiasi, konsultuojasi. Mes arba patvirtiname ligą, arba randame gerybinius pakitimus, kurių gydyti nereikia. Bet žmonės pas gydytoją ateiti nebesigėdija, matome gerą tendenciją“, – džiaugėsi urologas.
M.Kinčius sako, kad sėklidžių vėžys – 100 proc. pagydoma liga. Deja, Lietuvoje kasmet nuo jos dar miršta keli vyrai. Palyginimui, Europoje išgyvenamumas sėklidžių vėžiu siekia 98 proc., o Lietuvoje tik 88 proc.
„Problema ta, kad Lietuvoje šitos ligos gydymas išsimėto tarp didžiųjų ligoninių, o tų susirgimų nėra daug. Jeigu per metus gydai 1–3 atvejus, kokia gali būti patirtis? Šitų ligonių gydymą reikia centralizuoti.
Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje sudėtingus sėklidžių vėžio atvejus gydo vienas centras 3–5 milijonams gyventojų. Todėl Lietuvoje 1–2 centrų pilnai užtektų“, – sakė M.Kinčius.
Anot urologo, sėklidžių vėžiu susirgusiems pacientams Lietuvoje taip pat trūksta veiksmingos „žaliųjų koridorių“ sistemos.
Sėklidžių vėžys turi įtakos vaisingumui, todėl sužinojus diagnozę vertėtų pagalvoti apie spermos užšaldymą, kad ateityje ją būtų galima panaudoti dirbtiniam apvaisinimui.
„Sėklidžių vėžys neigiamai veikia spermatozoidų brendimą, maždaug ketvirtadalio sėklidžių vėžiu sergančių pacientų spermoje nerandama spermatozoidų. Kas antram pacientui spermoje randami pakitimai. Jei gydant ligą yra pašalinama viena sėklidė, vaisingumas dar labiau nukenčia“, – perspėjo M.Kinčius.
Trūksta finansavimo
Tačiau geresnių rezultatų pasiekti onkologinių ligų gydyme padėtų ir geresnis finansavimas, įsitikinęs LSMU Kauno klinikų Urologijos klinikos vadovas, gydytojas urologas prof. Mindaugas Jievaltas.
Pasak jo, į Lietuvą ateiti vėluoja modernios operacinės technologijos, o pacientai inovatyvių medikamentų laukia per ilgai.
„Kai kurių vaistų atėjimas į kompensacinius mechanizmus dar vis vėluoja“, – sakė M.Jievaltas.
Profesorius pastebėjo, kad su panašiomis problemomis susidurta ir kaimyninėse šalyse, tačiau jos šiuos klausimus jau išsprendė.
„Vaistų tvirtinimas ir patekimas į kompensuojamųjų sąrašus dabar tikrai greitesnis, jeigu lyginsime su tuo, kas yra pas mus“, – į kaimynų lygiavosi M.Jievaltas.
Jis išskyrė ir kitą didelę problemą. Robotinė prostatektomija Lietuvoje, pasak profesoriaus, nesulaukia adekvataus apmokėjimo.
„Gydymo įstaigoms yra sunku skaičiuoti, ar verta investuoti, kiek greitai atsipirks įrangos įsigijimas, kaip greitai ji atsipirks, nes neaišku, kaip bus apmokamos paslaugos“, – teigė M.Jievaltas.
„Robotinė prostatektomija JAV, Europoje atsirado beveik prieš 20 metų. Mes nesugebėsime įlipti į nuvažiuojantį traukinį, mes tik bėgame paskui jį ir atstumas tarp mūsų ir to traukinio didėja.
Liūdna, aš prieš 20 metų galvojau, kad man teks operuoti robotu, bet dabar galiu konstatuoti, kad esu per senas. Interneto puslapyje aš matau jį (robotą, red.), bet panašu ir toliau galėsiu stebėti tik ekrane“, – skundėsi Kauno klinikų Urologijos klinikos vadovas.
Pagerbė iškilius onkologus
NVI sodelyje Tėvo dienos išvakarėse memorialiniais suoleliais tradiciškai pagerbti iškilūs onkologai. Šiais metai prisiminti buvo radiologas prof. Viktoras Mamontovas ir ginekologas doc. Jonas Vaitkevičius.
Renginyje dalyvavęs Andrius Mamontovas dalijosi prisiminimais ir papasakojo apie tėvo norą, kad abu vaikai taptų medikais.
„Bet jis padarė didžiulę klaidą, privedė mane šešiametį prie milžiniškos knygų spintos ir pasakė: vieną dieną tu visa tai perskaitysi ir išmoksi. Aš mintyse pasakiau, na, jau ne. Atsimenu tėtį, visiškai atsidavusį medicinai, savo veiklai.
Jo gyvenimas sukosi aplink mediciną, jis visada galvojo, mintyse sprendė problemas. Man, vaikui, pasakojo apie tai, ką jis daro, rodė kaip įjungti rentgeno aparatą. Man buvo aštuoneri metai, kai po pamokų atėjęs į institutą Užupyje, galėjau įjungti rentgeno aparatą ir peršviesti pastatytą pacientą. Ligonis net nežinojo, kad tyrimą atliko vaikas“, – apie tėtį prisiminimais pasidalijo žinomas muzikantas.
Prof. Viktoras Mamontovas – radiologas, ilgametis NVI Diagnostinės radiologijos klinikos vadovas, onkologinės radiologijos mokyklos Lietuvoje kūrėjas, novatorius. Didžiulis Viktoro Mamontovo indėlis ir rengiant radiogijos bei onkologijos šakos doktorantus – parengė 18 medicinos mokslo daktarų. Buvo Argentinos La Platos onkologijos centro Garbės profesorius, Ispanijos Saragosos universiteto Garbės dėstytojas, Prahos Karlo universiteto užsienio aktyvo narys. Platus mokslinių interesų ratas neužgožė profesoriaus humoro jausmo, jis buvo kuklus ir nuoširdus mokytojas bei ištikimas kolega.
Doc. dr. Jonas Vaitkevičius – gydytojas ginekologas, itin nuoširdžiai tarnavęs pacientams, onkoginekologijos srities mokslininkas, plačios erudicijos onkologas, ilgametis NVI Ginekologijos skyriaus vedėjas, vyresnysis mokslo darbuotojas. „Pažindamas docentą Joną Vaitkevičių iš karto jauti, kad ne titulai, ne moksliniai laipsniai išaukština žmogų, o pirmiausia tai parodo jo paties žmogiškosios savybės – darbštumas, dėmesys kitam žmogui, sugebėjimas pakelti nuotaiką, sugrąžinti tikėjimą ir viltį dar ilgai gyventi, kai pačiam žmogui to padaryti tiesiog neįmanoma,“ – taip prisimena docentą J. Vaitkevičių amžininkė.
