PSO yra iškėlusi uždavinį iki 2030 m. mirtingumą nuo kepenų ligų sumažinti 65 proc., tačiau Lietuva, kalbant apie diagnostiką, kai kur gerokai atsilieka.
„Mes tarp Europos šalių atsiliekame diagnozuodami hepatitą C. Europoje vidutiniškai diagnozuojami 42 proc. visų atvejų, o Lietuvoje mes vos teįstengiame diagnozuoti 12-13 proc. Nacionalinė hepatito programa praktiškai paruošta, galbūt šis reikalas pasistūmės ir bent jau diagnostikos vidurkį mums pavyks pasiekti“, – viliasi prof. dr. J. Valantinas.
Tiesa, profesorius pastebi, kad hepatito C gydymas šiuo metu yra itin paprastas: liga anksti pagydoma gana greitai, užkertamas kelias lėtinių kepenų ligų progresavimui.
Hepatitas B, kalbant apie kepenų ligas, šiuo metu jau yra suvaldytas vakcinacija. Tačiau kita didžiulė problema, pasak J. Valantino, yra nealkoholinė suriebėjusių kepenų liga.
„Nors alkoholio sukeltų kepenų pažeidimų pasitaiko vis dar gana dažnai, tačiau čia viskas kaip ir aišku. Dabar vis dažniau kalbame būtent apie nealkoholinę suriebėjusių kepenų ligą. Ji yra gana dažna ir vis labiau plinta dėl šiandienos gyvensenos ypatumų – judėjimo stokos, netinkamos mitybos.
Dėl didėjančio sergamumo šiai ligai suvaldyti yra sukurtas net specialus konsorciumas, kuriame dalyvauja 102 pasaulio šalys. Lietuvai jame atstovauju aš. Iš pradžių buvo aptariama ir suplanuota, ko turi imtis valdžios institucijos, medicinos draugijos. Aktyviai kuriami vaistai šiai patologijai įveikti“, – pasakojo gastroenterologas.
Dažniausiai ši liga užklumpa nutukusius, sveikos gyvensenos taisyklių nesilaikančius asmenis.
„Kepenų suriebėjimas pirmiausia gresia tiems, kurie serga metaboliniu sindromu arba turi medžiagų apykaitos sutrikimą. Labiausiai nealkoholine kepenų suriebėjimo liga susirgti rizikuoja nutukę žmonės. Tokių vyrų Lietuvoje yra apie 13-14 proc., moterų – apie 20 proc.
Taip pat ši liga gresia kamuojamiems lipidų apykaitos sutrikimams – hiperlipidemijai (cholesterolio ir trigliceridų kiekio padidėjimas kraujyje – aut. past.), sergantiesiems hipertenzija, podagra ir ypač cukriniu diabetu.
Šie piliečiai, pirmiausia, turi didesnę riziką sirgti kardiovaskulinėmis ligomis, didelė navikinių ligų rizika, o dalis tokių pacientų turi ir lėtinį kepenų pažeidimą. Žiūrint pasaulinę statistiką – kepenų transplantacijų skaičius didėja ne be reikalo“, – pastebi profesorius J.Valantinas.
Nealkoholinės suriebėjusių kepenų ligos simptomus žmogui pajusti sudėtinga, kadangi kepenys neturi skausmo receptorių. Liga neretai pastebima gerokai per vėlai, jau susidūrus su komplikacijomis. Paprastai būtent gretutinė vyraujanti patologija nulemia, kokie metodai bus parinkti ir kepenų ligos gydymui.
„Jeigu žmogus serga cukriniu diabetu ir nealkoholine suriebėjusių kepenų liga, pirmiausia turi būti kontroliuojamas cukrinis diabetas. Jei jam nustatytas lipidų apykaitos sutrikimas – gali būti skiriami papildai, sudėtingesniais atvejais – lipidų kiekį kraujyje mažinantys vaistai. Tiesa, paskyrus vaistus, dažniausiai jie vartojami visą likusį gyvenimą. Apskritai medikamentinis gydymas yra labai individualus, nes visų pacientų situacijos būna skirtingos.
Blogiausiu atveju, kai niekas nepadeda, skiriama bariatrinės chirurgijos gydymo metodika. Tiesa, jei jau diagnozuojamas kepenų nepakankamumas, cirozę, operacija nebegalima“, – sako J.Valantinas.
Jis akcentuoja, kad kepenų suriebėjimo išvengti galima reikia keičiant gyvenimo būdą: mažiau valgyti ir daugiau judėti.
„Įvairios dietos, mano nuomone, nėra tokios veiksmingos kaip porcijų mažinimas. Pusę porcijos suvalgai, pusę priešui atiduodi. Taip pat rekomenduoju kartą per savaitę pasisverti, kad kontroliuotumėt save ir savo svorį.
Kalbant apie judėjimą, tinka vaikščiojimas, aerobika ir t.t. Ekspertai rekomenduoja bent 5 kartus per savaitę po 30 minučių aktyviai fiziškai judėti. Ir tai turi likti suformuoti įpročiai iki gyvenimo pabaigos. Rinkitės tą fizinio aktyvumo formą, kuri teikia jums malonumą. Tai neturi būti darbas. Visi fizinio aktyvumo būdai yra geri, kol jie padeda kontroliuoti svorį“, – patarė gastroenterologas.
Norint išvengti kepenų ligų ir jų pasekmių, taip pat reikėtų kartą per metus ar dvejus profilaktiškai tikrintis sveikatą. Šiandien tyrimai gali lengvai parodyti tiek pirminius organo pakitimus, tiek tikrąją kepenų suriebėjimo priežastį. Todėl svarbu ištirti kepenų fermentų aktyvumą. Jei jų aktyvumas yra didesnis, bet dar nebūtinai peržengęs ribą – tai vis tiek jau ženklas, kad reikia atstatyti kepenų veiklą.
