Apie tai pokalbis su VUL Santaros klinikų abdominalinės chirurgijos gydytoju prof. Tomu Poškumi ir gydytoja endoskopuotoja Egle Dieninyte-Misiūne.
– Dėl ko vystosi storosios žarnos vėžys?
Prof. T. Poškus: Labai aiškių rizikos veiksnių neturime. Labai nedidelė dalis žmonių turi didesnę tikimybę sirgti šios rūšies vėžiu – tai turintys paveldimus sindromus. Tačiau dažniausiai storžarnės vėžio vystymosi priežastis gali lemti grupė rizikos veiksnių – genetinių mutacijų, kurios priklauso nuo daugelio dalykų – nuo mitybos, nuo mūsų žarnyne gyvenančių bakterijų, alkoholio vartojimo, rūkymo, aplinkos spinduliuotės ir kitų veiksnių. Ligos vystymąsi gali lemti ir paveldimos genetinės priežastys – kai šeimoje yra sirgusių storosios žarnos vėžiu, galima įtarti genetinį polinkį sirgti šia liga.
Todėl reikėtų išsitirti tiems, kieno pirmosios eilės giminaičiai yra sirgę storosios žarnos vėžiu. Tą rekomenduojama padaryti 10 metų anksčiau nei liga buvo nustatyta sirgusiam giminaičiui. Tereikia net ir nejaučiant jokių simptomų apsilankyti pas šeimos gydytoją, kuris įvertins riziką ir sudarys sveikatos būklės stebėjimo planą.
Ši liga susijusi ir su vadinamuoju vakarietišku gyvenimo būdu, kuris lemia padidėjusį kūno svorį, neteisingus mitybos įpročius. Kuo daugiau vartojame augalinės kilmės produktų – tuo mūsų organizmui geriau.
Yra duomenų, kad tie, kurie valgo daug raudonos mėsos – termiškai apdorotos, rūkytos mėsos produktų, turi didesnę tikimybę susirgti storosios žarnos vėžiu. Tų šalių gyventojai, kuriose mėsos valgoma mažiau, susirgimai šia liga žymiai retesni.
Ligos atvejų pasaulyje daugėja, jaunėja ir sergančiųjų amžius. Yra šalių, tarkime JAV, kurios ankstina prevencines programas – žmonės kviečiami pasitikrinti nuo 45 metų amžiaus.
– Kokie ligos simptomai?
Prof. T. Poškus: Dažniausiai jie susiję su tuštinimosi pasikeitimais – buvęs įprastas tuštinimasis be aiškios priežasties staiga pasikeičia: per mėnesį ar keletą pasikeičia tuštinimosi režimas, viduriavimas kaitaliojasi su užkietėjimu, vargina pilvo pūtimas, raižymas, gurguliavimas. Kitas labai svarbus simptomas – kraujas išmatose – ne šviesus, o sukrešėjęs. Tokie požymiai yra rimta priežastis kreiptis į savo šeimos gydytoją konsultacijos. Šeimos gydytojas paskirs reikiamus tyrimus, siųs konsultuotis pas gydytojus specialistus, jei bus tam pagrindo.
– Slapto kraujavimo testai – kam jie skirti?
Prof. T. Poškus: Pagal ankstyvosios diagnostikos programos, kuri skirta vyrams ir moterims nuo 50 iki 74 metų amžiaus, pirmąjį etapą ištiriamos išmatos dėl slapto kraujo. Plika akimi nematomam hemoglobino kiekiui nustatyti naudojamas cheminis būdas. Šių testų jautrumas – maždaug 70–80 proc. 92 procentai testus atlikusių žmonių gaus neigiamą atsakymą. Jiems testą reikėtų pakartoti po 2 metų. 8 procentams reikėtų atlikti kolonoskopiją. Po šio tyrimo 70 procentų ištirtų pacientų nerandama jokių pakitimų, 25–26 proc. pacientų randami polipai – nepiktybiniai navikai, kurių didžioji dauguma pašalinama tos pačios kolonoskopijos metu. Keliems procentams pacientų nustatoma vėžio diagnozė.
Jei testo rezultatas yra neigiamas, tačiau žmogus jaučia simptomus (pasikeitusį tuštinimosi režimą, viduriavimas kaitaliojasi su užkietėjimu, vargina pilvo pūtimas, raižymas, gurguliavimas), skiriamas kitas tyrimas – kolonoskopiją. Profilaktinei patikrai, kuomet suėjus 50 metų amžiui, patikrinamas didelis kiekis žmonių, šių testų pakanka.
Visus kviečiu nedelsti dėl patikros, kurios tikslas – išvengti storosios žarnos vėžio. O jei konstatuojama liga, pacientai turėtų žinoti, kad dėl aukštos medicinos pažangos ši liga yra gydoma.
– Endoskopinis tyrimas – kaip atliekamas, kokia taikoma technologija?
Gyd. E. Dieninytė-Misiūnė: Kolonoskopija – tai storosios žarnos endoskopinis tyrimas, kuriuo siekiama apžiūrėti visą storosios žarnos gleivinę, identifikuoti priešvėžinius ir vėžinius bei kitus pakitimus ir, esant galimybei, pašalinti piktybinį potencialą turinčius darinius – polipus, ankstyvą storosios žarnos vėžį, taip pat jos metu galima atlikti ir kitas gydomąsias intervencijas (stabdyti kraujavimą, stentuoti ir kt.).
Tam kad tyrimas būtų informatyvus ir naudingas ypatingai svarbus žarnyno paruošimas. Prieš tyrimą pacientui rekomenduojama savaitę nevartoti produktų, turinčių sėklų, keletą dienų prieš laikytis lengvos dietos. Dieną prieš tyrimą reikalingas žarnyno paruošimas specifiniais valomaisiais tirpalais.
Kolonoskopijos metu tyrimą atliekantis gydytojas stengiasi atverti storosios žarnos spindį, pūsdamas orą / anglies dvideginį arba vandenį. Pirmiausia stengiamasi pasiekti galutinį storosios žarnos tašką – akląją žarną. Tuomet endoskopas lėtai ištraukiamas, detaliai apžiūrima visą žarnos gleivinė, identifikuojant patologinius pokyčius. Tyrimui be įprastos „baltos“ šviesos naudojamos ir įvairios optinės technologijos, pavyzdžiui, siauro pluošto šviesa (NBI), kurią naudojant pokyčiai apšviečiami tik mėlynos ir žalios spalvos spektro bangomis. Ši technologija leidžia išryškinti gleivinės kraujagysles, reljefą ir patikimiau bei tiksliau atskirti pokyčius ir pasirinkti geriausią gydymo metodą. Taip pat naudojamos ir kitos technologijos, kurios leidžia gleivinę įvertinti padidinus daugybę kartų.
– Ar visada kolonoskopija atliekama su nejautra?
Prof. T. Poškus: Visos ankstyvosios diagnostikos programos sudedamosios dalys (slapto kraujo tyrimas, kolonoskopija) – yra nemokamos. Santaros klinikose visos (per metus atliekama apie 2500) kolonoskopijos procedūros atliekamos su nejautra. Tačiau ne visose įstaigose, kuriose yra teikiama patikros programa, yra taikoma nejautra. Pacientai turėtų pasidomėti, ar toje įstaigoje, kurioje planuoja atlikti kolonoskopiją, nejautra yra taikoma. Tyrimo metu storoji žarna apžiūrima iš vidaus, jei yra pakitimų ar darinių – paimamas darinio gabalėlis ištirti, polipai pašalinami tos pačios procedūros metu. Tai yra dienos stacionaro procedūra, pacientas dažniausiai tą pačią dieną išvyksta į namus. Pacientus raginu klausti ir domėtis, nes tyrimas sukelia diskomfortą ir jei pacientas jo nejaus, jis ir kitą kartą nebijos išsitirti ir kitus paskatins. Tokia procedūra patikimai sumažina storosios žarnos vėžio riziką 10 metų.
– Kas yra polipas ir kaip iš jo vystosi vėžys?
Gyd. E. Dieninytė-Misiūnė: Polipas – tai gleivinės darinys, atsirandantis dalijantis gleivinės ląstelėms. Atsinaujinant storosios žarnos gleivinės ląstelėms vyksta atsitiktinės arba genetinių sindromų nulemtos mutacijos. Jos lemia, kad ląstelės pradeda aktyviau daugintis ir formuoti polipą. Intensyvėjant ląstelių dauginimuisi didėja genetinių klaidų tikimybė ir polipas tampa adenoma (nepiktybinis auglys). Adenomoje kartojantis ląstelių dalijimosi ciklui toliau vyksta genetinės informacijos perdavimo klaidos, atsiranda mutacijos, kurios lemia nekontroliuojamą ląstelių dalijimąsi arba slopina natūralią ląstelių mirtį – taip išsivysto vėžys. Nustatyta, kad vidutiniškai iš adenomos vėžys gali išsivystyti per 10–20 metų. Todėl storosios žarnos vėžio patikros programos vienas iš svarbiausių tikslų yra identifikuoti ir pašalinti piktybinį potencialą turinčius polipus ir taip sumažinti paciento riziką susirgti storosios žarnos vėžiu.
– Kaip gydomas storosios žarnos vėžys?
Prof. T. Poškus: Chirurginė operacija yra tik vienas iš nedaugelio etapų, kurį reikia pereiti gydant šį vėžį. Iki operacijos su pacientu dirba didelė daugiadalykė komanda: atliekami endoskopiniai, radiologiniai tyrimai – kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, skirtas ligos lokalizacijai nustatyti, t. y. reikalinga radiologo specializacija, taip pat chemoterapeutas, spindulinės terapijos, kartais ir kiti specialistai. Po operacijos su pacientu dirba kineziterapeutai, reabilitologai, dietologai, visuose etapuose – būrys slaugytojų. Visų šių žmonių tikslas – kad patirtas emocinis stresas kuo greičiau praeitų ir pacientas grįžtų į jam įprastas gyvenimo aplinkybes.
Apie 80 proc. VUL Santaros klinikose atliekamų chirurginių operacijų yra minimaliai invazyvios – atliekamos laparoskopu, siekiant kuo mažiau sutrikdyti paciento sveikatą, mažinant sąaugų / išvaržų pavojų. Po operacijos pacientas į namus įprastai išleidžiamas ketvirtą parą. Kviečiu nebijoti pasitikrinti. Žymiai blogiau, jei galvosim, kad liga aplenks ir nesitikrinsim. Profilaktinis pasitikrinimas yra galimybė išvengti ligos.
– Ar po karantino padaugėjo užleistų ligos atvejų?
Prof. T. Poškus: Šiuo metu skaičių dar neturime, tačiau tokia tikimybė yra. 2020 metais stebėjome 37 procentais sumažėjusį dalyvavusiųjų profilaktinės diagnostikos programoje skaičių. Tai rodo, kad jie lauks ilgiau, kreipsis vėliau, jų diagnostika ir gydymas bus sudėtingesnis.
2021 metais prevencinės patikros programoje dalyvaujančiųjų skaičius priartėjo prie įprasto.
Norėtųsi paraginti nedelsti – save turime vieną ir turime pasirūpinti savimi.
– Žarnyno vėžys: ar galima ligos išvengti?
Prof. T. Poškus: Geroji žinia yra ta, kad liga turi lėtą ligos pradžią. Pradžioje liga yra nepiktybinė, reikia mėnesių, metų, kartais net ir dešimtmečių, kad iš ląstelės per mažą, vėliau didelį, dar vėliau – labai didelį polipą pasidarytų piktybinis navikas. Vėžys auga ilgą laiką ir turime gerų diagnostikos priemonių, kuriomis galime aptikti ikivėžines ligos stadijas – tai yra kita geroji žinia. Aptikę polipą, jį pašalindami kol jis nėra piktybinis, galime išvengti storosios žarnos vėžio atsiradimo. Kalbame ne apie tai, kad galime nustatyti anksti, bet apie tai, kad galime nustatyti kol vėžio nėra. Žmogus pasveiksta dar nesusirgęs – storosios žarnos vėžio galima išvengti.
