Daug žmonių išgelbėjęs nuo mirties profesorius P.Stirbys tikino, kad jo širdžiai geriausiai tinka ilgi pasivaikščiojimai. Ąžuolyno ir Kalniečių parkai, Kleboniškio miškas netoli Kauno yra jo mėgstamiausios vietos.
Veždamas savo anūkus į treniruotes ir laukdamas, kol jos baigsis, P.Stirbys tą laiką taip pat skiria pasivaikščiojimams. Pasitaiko ir tokių dienų, kai dukart per dieną po valandą jis būna gamtoje.
Taip stiprėja ne tik kojų raumenys, padedantys kraujui sugrįžti į širdį, bet ir sąnariai, kurie negali būti be darbo.
„Žmogaus kūnas yra sukurtas judėti, jeigu tik leisime sąnariams nuobodžiauti, prasidės bėdos“, – įsitikinęs P.Stirbys. Iš gamtos jis semiasi ne tik gerų emocijų – einant pasivaikščioti neretai kyla minčių ir būsimam straipsniui.
Tačiau žemės darbai jo netraukia, dėl šios priežasties profesorius P.Stirbys nesigaili, kad neturi sodybos.
Jis nemėgsta ir medžioti, netgi mano, kad pasirinkęs gydytojo profesiją nė vienas žmogus neturėtų nukreipti šautuvo į laukinius gyvūnus.
Jeigu profesoriui tenka sukiotis virtuvėje, ant stalo greičiausiai bus sumuštiniai ir arbata. Netgi sulaukus pensijos jam atrodo, kad buitis atima pernelyg daug laiko, todėl reikia gyventi kuo paprasčiau.
Europos kardiologų draugijos narys, Niujorko (JAV) mokslų akademijos tikrasis narys, Šiaurės Amerikos širdies elektrostimuliacijos ir elektrofiziologijos ir kitų tarptautinių organizacijų narys P.Stirbys prisipažino, kad jo pasirinkimą tapti mediku nulėmė paauglystėje patirti išgyvenimai.
Būsimas kardiochirurgas augo šešių vaikų šeimoje, du iš jų – brolis ir sesuo – mirė kūdikystėje. Šios netektys slėgė jo tėvus, bet jie kiek galėdami rūpinosi kitais vaikais ir stengėsi leisti savo atžalas į mokslus.
Skomantuose, Klaipėdos rajone, augęs P.Stirbys ėmė svajoti apie medicinos studijas dar mokydamasis Švėkšnos vidurinėje mokykloje.
Būdamas dešimtoje klasėje jis susirgo ūminiu blauzdikaulio osteomielitu, dėl kurio atsidūrė iš pradžių Šilutės, vėliau Klaipėdos ligoninėse, dėl šios ligos gydėsi du mėnesius.
Stebėdamas iš arti medikų darbą jis susižavėjo šia profesija.
Liga, kuri linkusi paūmėti, kėlė nerimą paauglio tėvams. Keletą mėnesių jam teko eiti į mokyklą su ramentais, dėl to drovėjosi klasės draugų. Būsimo gydytojo mama patarė jam rinktis mediciną, nes manė, kad tai padės geriau pačiam susidoroti su liga.
Laimė, osteomielitas daugiau nepasikartojo, o noras būti mediku tik sustiprėjo.
1966-aisiais prasidėjusios studijos tuomečiame Kauno medicinos institute P.Stirbiui neprailgo, o pažintis su profesoriumi Jurgiu Brėdikiu nulėmė jo likimą.
– Norėjote labiau būti gydytoju ar mokslininku?
– Būdamas ketvirtame kurse aš lankiau chirurgijos būrelį, kuriam vadovavo J.Brėdikis. Tai buvo išskirtinė asmenybė. Per paskaitas J.Brėdikis kalbėdavo apie naujoves medicinoje, jo pasakojimai nepalikdavo abejingų, nes mokėjo jaunus žmones sužavėti.
Studentų laikų pažintis su šiuo kardiochirurgijos, širdies elektrostimuliacijos ir aritmijos srities korifėjumi neliko be pasekmių. Pabaigęs institutą dar dvejus metus dirbau tuometėje Klaipėdos medicinos mokykloje, kur dėsčiau chirurgiją, tada grįžau pas J.Brėdikį, ir jis tapo mano abiejų disertacijų moksliniu vadovu. Turėjau puikų mokytoją. Širdies elektrinės stimuliacijos sritis yra svarbi, nes įmanoma daugelį žmonių išgelbėti nuo mirties.
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę atsivėrė sienos, dalyvavau įvairiose tarptautinėse konferencijose, kurios vyko JAV, Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje. Taip plėtėsi mano akiratis ir patirtis.
– Ar prisimenate pirmą pacientą, kuriam įdėjote stimuliatorių?
– Iš pradžių dalyvaudamas operacijose mokiausi, kaip užsiūti žaizdą, kaip įvesti laidą į širdį, kaip įvertinti įvairius parametrus. Todėl pirmo ligonio tiesiog neįsidėmėjau. Gaila, bet iš daugybės operuotų ligonių dalies jau nėra tarp gyvųjų.
Buvo ir tokių pacientų, kurie pasiekė savotišką rekordą. Prisimenu vieną Rygos gyventoją, kuris atvyko į Kauno klinikas. Įsiminiau, nes jo veidas buvo melsvai pilkas, sunkiai kalbėjo. Jo pulsas tesiekė 25 kartus per minutę. Tai rodė, kad reikia skubiai operuoti.
Teko sutikti ne vieną žmogų, netekusį priekinių dantų. Mat staigiai sustojus širdžiai žmogus griūva ir patiria sunkią traumą. Yra tekę skubiai operuoti ir nukentėjusiuosius, kurie dėl galvos traumos iš pradžių patekdavo į Neurochirurgijos kliniką. Operacijos metu pastebėję, kad paciento kardiograma fiksuoja širdies sustojimus, medikai įsitikindavo, kad traumos priežastis buvo širdies priepuolis.
Dar vienas ligonis iš Rygos neseniai telefonu mane susirado, nes jam buvau įsiuvęs stimuliatorių. Latvis pasakojo, kad širdies stimuliatorių jam ketina keisti po penkių mėnesių. Pasirodo, stimuliatorius su ličio baterijomis veikia net 25 metus!
Iš pradžių negalėjau tuo patikėti. Iki tol mes žinojome, kad Kauno klinikose rekordinė stimuliatoriaus veikimo trukmė yra 18 metų.
Ketvirtį amžiaus veikiantis stimuliatorius – neįprastas reiškinys. Manau, man pavyko įvesti laidą į tokią širdies vietą, kur pakako minimalios impulso energijos, kad širdis atsakytų susitraukdama.
Kitas svarbus dalykas – rygiečiui buvo nustatytas prieširdžių virpėjimas. Latvis pasakojo, kad apdorojant stimuliatoriaus atmintyje užfiksuotus duomenis išaiškėjo įdomus faktas.
Pasirodo, 61 procentą visų širdies susitraukimų lėmė stimuliatorius, o 39 procentus atvejų širdis susitraukdavo be stimuliatoriaus pagalbos. Toks režimas rodo, kad širdis leisdavo pailsėti stimuliatoriui, todėl ličio baterijos taip ilgai neišsikrovė.
– Kuo ypatingos baterijos, naudojamos širdies stimuliatoriui?
– Reikėjo ne vieno išradimo, pritaikyto medicinai. Pastaruoju metu ličio baterijos yra vienos geriausių, kurios įkomponuojamos į stimuliatorius.
Medicinos istorija rodo, kad kuriant baterijas buvo nueitas ilgas kelias. Iš pradžių buvo naudojamos cinko ir gyvsidabrio baterijos, bet jos veikdavo vos keletą metų.
Vėliau atsirado kadmio ir nikelio baterijos, stimuliatorius nuolat būdavo įkraunamas tiesiai iš elektros tinklo. Ligoniai vargdavo, nes dukart per savaitę tekdavo po pusę paros gulėti prijungtiems prie elektros lizdo.
Vėliau atėjo į madą atominio šaltinio baterijos, pavyzdžiui, būdavo naudojamas plutonis. Tokie aparatai būdavo sunkūs, nes reikėjo storo izoliacinio sluoksnio, apsaugojančio ligonį ir aplinkinius nuo skvarbios apšvitos. Pastaruoju metu naudojamos ličio ir jodo baterijos.
Pernai pasaulis minėjo svarbią datą – sukako 50 metų, kai pirmą kartą buvo implantuotas širdies stimuliatorius su ličio baterija. Ta proga parašiau straipsnį, surinkau daug įdomių faktų.
Pavyzdžiui, 2020 metais patikrinus pašalintus stimuliatorius aptiktas aparatas, kuris buvo įsiūtas ligoniui 1973-iaisiais, dėl neaiškių priežasčių po metų jis buvo pašalintas.
Įsivaizduokite, praėjus 47 metams ir prijungus šviesos diodo lemputę ji dar žybsėjo. Vadinasi, beveik prieš pusę amžiaus pagamintos baterijos išliko gyvybingos.
– Kodėl kartais prireikia širdžiai papildomų elektros impulsų?
– Gali būti suretėjęs pulsas, širdis vos plaka arba protarpiais pavojingai sustoja, prarandama sąmonė, smegenys kenčia nuo deguonies stokos, kyla pavojus gyvybei.
Kartais žmogus dėl patirto priepuolio nieko neprisimena. Vienas pacientas, kuris pats buvo gydytojas, skundėsi, kad kartą eidamas patamsyje pajuto smūgį į petį ir pargriuvo. Jis manė, kad buvo užpultas. Atsistojęs apsidairė, nieko nebuvo, todėl stebėjosi, kad niekam nereikėjo nei jo brangios odinės striukės, nei piniginės.
Po kelių savaičių jis trumpam neteko sąmonės ir griuvo savo artimųjų akyse, tik atsidūręs ligoninėje sužinojo, kad jam trumpam buvo sustojusi širdis.
Įsiuvus stimuliatorių savijauta pagerėja. Medikamentai nepadeda, jei yra nustatyta širdies laidžiosios sistemos blokada. Vaistai sukelia nepageidaujamų poveikių, o elektriniai impulsai veikia be pašalinių reiškinių.
Prieš dešimtmetį pasaulyje pradėta naudoti bevielius širdies elektrostimuliatorius į dešinįjį širdies skilvelį. Pirmieji pranešimai prilygo sensacijai, nes iki tol širdies elektrostimuliacija be įprastinių laidų-elektrodų buvo neįsivaizduojama.
Ilgainiui paaiškėjo, kad bevieliai stimuliatoriai taip pat sukelia tam tikrų bėdų. Kadangi bevieliai aparatai turi nedidelės talpos baterijas, jas būtina pakeisti. Bet tai padaryti keblu, nes bevielis stimuliatorius yra įvedamas per kirkšnies veną ir specialiais inkarėliais prikabinamas prie širdies vidinio paviršiaus. Susitraukdama širdis judina ir bevielį stimuliatorių, ilgainiui jis apauga jungiamuoju audiniu, taip žmogaus organizmas izoliuoja svetimkūnį.
Nepavykus pašalinti išsekusio aparato naujas implantuojamas greta. Jeigu tokių stimuliatorių pateks į širdies ertmę daugiau, mažės skilvelio ertmė ir išstumiamo kraujo tūris. Manau, ateityje mokslininkai ras būdą, kaip išspręsti šį galvosūkį.
– Buvote ne tik gydytojas, pedagogas, bet ir išradėjas. Ką naujo pavyko sukurti?
– Manau, vertingiausias išradimas yra Kaune sukurtas įsukamas transveninis elektrodas, jo galvutėje įmontuoti du miniatiūriniai vienas prieš kitą išsidėstę ir į pjautuvą panašūs adatiniai kabliukai.
Tai patentinis išradimas kartu su bendraautoriais. Tokie elektrodai buvo pradėti gaminti serijiniu būdu Podolės Kameneco kabelių gamykloje Ukrainoje. Gamyba ir klinikinis jų naudojimas tęsėsi apie dešimt metų, kol žlugo Sovietų Sąjunga.
– Kokių netikėtumų buvo jūsų gyvenime?
– Staigmena tapo žinia iš JAV. Tapau Niujorko mokslų akademijos nariu. 1990-ųjų kovą žurnalas „Švyturys“ rašė apie tai: „Kauno medicinos akademijos prorektorius, medicinos mokslų daktaras Petras Stirbys išrinktas Niujorko mokslų akademijos nariu.
Jis yra pirmas lietuvis, tapęs vienos autoritetingiausių pasaulyje Mokslų akademijos akademiku.“
Šis garbingas titulas ne tik sustiprino pasitikėjimą savo jėgomis, bet rodė ir Lietuvos medicinos pripažinimą.
Tuo metu šalis patyrė ekonominę blokadą, daug ko trūko, rašiau laišką Niujorko mokslų akademijai prašydamas pagalbos, bet gavau diplomatišką atsakymą – ši akademija domisi moksline pažanga įvairiose srityse, kad suteiktų kuo aukštesnius gyvenimo kokybės standartus visai žmonijai.
– Ar jūsų vaikai pasirinko mediciną?
– Su žmona Angele, kuri yra vaikų kardiologė, užauginome sūnų Povilą, kuris taip pat yra gydytojas, dukteris Rasą ir Kristiną. Rasa tapo farmacininke, o Kristina yra filologė, gyvenanti JAV. Turiu keturis anūkus, tiesa, du yra už Atlanto.
Iš tikrųjų nepastebėjau, kaip vaikai užaugo, buvau ambicingas, siekiau karjeros, būdamas 37-erių apsigyniau daktaro disertaciją, nors akademinis klimatas buvo sudėtingas. Profesorius J.Brėdikis, išgirdęs iš savo kolegų priekaištą, kas bus, jei piemenys pradės gintis disertacijas, mane ramino: „Šunys loja, o karavanas eina.“
Pasitraukęs į pensiją laiko veltui nešvaistau, nes rašau prisiminimų knygą. Esu išleidęs ir eilėraščių rinkinį, nes be kūrybos – tiek mokslinės, tiek grožinės – neįsivaizduoju savo gyvenimo.
