Į šiuos ir kitus klausimus sutiko atsakyti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Krūtinės ligų, imunologijos ir alergologijos klinikos profesorius, Santaros klinikų Pulmonologijos ir alergologijos centro vadovas gydytojas pulmonologas Edvardas Danila.
– Kas yra plaučių vėžys? Kaip ši liga veikia organizmo ląsteles?
– Tai – piktybinis plaučių navikas, kurio piktybinės, pakitusios ląstelės gyvena, pavadinkime, savarankišką gyvenimą. Jos pradeda daugintis, iš pradžių plisti vietiškai, o vėliau, patekusios į kraujotaką ir limfotaką, jos plinta po visą organizmą. Plaučių vėžys, kaip ir dauguma kitų organų navikų, yra beveik nekontroliuojamas organizmo ir elgiasi „savavališkai“.
– Kokie veiksniai daro įtaką plaučių vėžio vystymuisi?
– Veiksnių iš tikrųjų yra nemažai. Į organizmą patekus net ir nedideliam kiekiui tokių medžiagų kaip asbestas, silicis, kietosios dalelės ir kt., kyla uždegimas. Tačiau neabejotinai pats svarbiausias veiksnys yra tabako rūkymas. Žmogui rūkant, t. y. įtraukiant į plaučius tabako degimo produktus, susiformuoja aktyvūs deguonies junginiai, kurie pažeidžia trachėjos, bronchų ir plaučių ląsteles. Pastarosios vis labiau pažeidžiamos, keičiasi jų struktūra, genetinė informacija. Veikiamos ilgalaikio kenksmingo poveikio, vykstant mutacijoms, ląstelės tampa priešvėžinės, o galiausiai – vėžinės.
Vėžinėmis tapusios ląstelės įgauna visiškai kitokias savybes negu įprastos organizmo ląstelės. Pavyzdžiui, įprastai jos turėtų „gyventi“ ir nustatytu laiku „numirti“ – kaip ir viskas gamtoje, turėti savo pradžią ir pabaigą. Vis dėlto vėžio ląstelės yra kitokios, jos nereaguoja į organizmo siunčiamus jas slopinančius signalus ir turi beveik neribotas galimybes daugintis. Taigi jos organizme elgiasi kaip agresorius. Tačiau nustojus rūkyti organizmas dažniausiai geba daugelį ląstelių mutacijų ištaisyti, kai kuriuos vėžio raidos etapus net „pasukti“ atgal.
– Kiek vėžinėms ligoms atsirasti yra reikšmingas genetinis paveldimumas?
– Plaučių navikai nėra paveldimi, bet polinkis į sergamumą gali pasireikšti didesnis. Vis dėlto, jeigu nebus žalojančio veiksnio, genetinis polinkis (t. y. rizika susirgti vėžiu) dažniausiai liks tik polinkiu.
– Plaučių vėžys dažnai aptinkamas vėlesnių formų dėl plaučių kaip organo specifikos. Kadangi plaučiai neturi nervinės sistemos, žmogus atsiradus pakitimų juose nejaučia diskomforto ar skausmo. Tad galima numanyti, kad nemaža dalis plaučių vėžio atvejų aptinkami atsitiktinai?
– Gali būti įvairiai. Plaučiai yra labai didelis organas, kuris susideda iš kvėpavimo takų – trachėjos, bronchų ir plaučių audinių – parenchimos. Kad būtų paprasčiau suprasti, įsivaizduokime plaučius kaip didelį medį. Trachėja yra kaip medžio kamienas, bronchai – jo šakos, o plaučių audinys – lapai. Plaučių vėžys gali atsirasti bet kuriame iš šių segmentų. Jeigu jis atsiranda, pavyzdžiui, „stambesnėje medžio šakoje“, tuomet žmogus po tam tikro laiko ima jausti dirginimą, pradeda kosėti.
Vis dėlto dažniausiai plaučių vėžiu suserga rūkantys asmenys, kuriems kosulys yra ir taip būdingas. Rūkantieji prie kosulio pripranta ir nebekreipia į jį dėmesio. O tai reiškia, kad jie, priešingai nei nerūkantys žmonės, nepajunta pirmųjų organizmo siunčiamų signalų apie prasidėjusią ligą.
Jei vėžys vystosi plaučių audinyje, kuriame nėra receptorių, tuomet jis nesukelia jokių požymių. Nebent tais retais atvejais, kai vėžys pradeda vystytis prie pat plaučių apvalkalėlio (pleuros). Tokiu atveju žmogus gali jausti maudimą, rečiau – skausmą, krūtinės srityje. Galiausiai plaučių vėžys gali pasireikšti ir metastazių į kitus organus požymiais, pavyzdžiui, kaulų skausmu, galvos smegenų veiklos sutrikimu ir kt.
– Kaip keitėsi plaučių vėžio diagnostika per pastaruosius dešimtmečius? Kokios priemonės, tyrimai vėžio diagnostikai naudojami šiandien?
– Per pastaruosius dešimtmečius medicina pasistūmėjo į priekį. Vienas seniausiai naudojamų diagnostikos metodų – krūtinės ląstos rentgenografija. Tai labai gera priemonė, tačiau padeda aptikti plaučių vėžį periferinėse plaučių dalyse tik tuomet, kai jo dydis pasiekia apie 1 centimetrą ar daugiau. Tokio dydžio vėžys reiškia milijardus vėžio ląstelių, milijardus! Ir daugeliu atvejų jos jau yra pasklidusios po visą organizmą.
Jeigu gauta rentgenograma būtų labai preciziškai palyginama su ankstesnėmis, kartais galima aptikti apie pusės centimetro dydžio naviką. Tačiau realiai gyvenime, kai gydytojas radiologas ar pulmonologas peržiūri dešimtis tyrimų per dieną, jis dažniausiai neturi galimybės jų taip preciziškai palyginti. Būtent dėl šios priežasties krūtinės ląstos rentgenografija nėra geras metodas anksti aptikti plaučių vėžį. Dabar ši problema sprendžiama naudojant specialias dirbtinio intelekto programas, kurios analizuoja plaučių vaizdus, ir kompiuterinę tomografiją.
Po to, kai į kasdienę praktiką buvo įdiegta krūtinės ląstos kompiuterinė tomografija, įvyko milžiniškas šuolis ankstyvo plaučių vėžio diagnostikoje. Ją pasitelkus galima pamatyti jau 2–3 milimetrų židinuką, jį toliau stebėti, vertinti riziką ir imtis veiksmų. Kai kuriose šalyse šis metodas tapo pagrindine ankstyvos plaučių vėžio diagnostikos priemone.
– O kaip mažinti tikimybę susirgti plaučių vėžiu? Kokių profilaktinių priemonių galima imtis?
– Geriausia profilaktika – tai nerūkymas ir kitų rizikos veiksnių (svarbiausi iš jų – smulkios neorganinių medžiagų dalelės) vengimas. Tuo tarpu medikamentinės profilaktikos nėra. Jokie sintetiniai vitaminai kaip profilaktinės priemonės neveikia, o kai kurie iš jų net ir didina plaučių vėžio riziką. Prevencinį poveikį turi tik natūraliu būdu, su vaisiais ir daržovėmis gauti vitaminai. Tačiau pamatuoti jų veiksmingumą sudėtinga, tam reikėtų atlikti didžiulius tyrimus.
Taip pat prevencijoje didelį vaidmenį vaidina ankstyvos diagnostikos programa – atliekamas krūtinės ląstos kompiuterinės tomografijos tyrimas, kada žmogus dar neturi jokių nusiskundimų. Kaip jau kalbėjome anksčiau, daugeliu atvejų žmogus net ir sirgdamas ankstyvu plaučių vėžiu gali nieko nejausti.
Peržvelgus įvairių organų vėžio sergamumo pokyčius Lietuvoje nuo 1985 m. iki 2010 m., galima matyti, kad apskritai vėžinių ligų daugėja. Tačiau vyrų sergamumas trachėjos ir plaučių vėžiu priešingai – palengva mąžta, o moterų išlieka stabilus. Tokia statistika nuteikia viltingai.
Tokia viltis buvo, tačiau vėlesni pasaulyje atlikti tyrimai parodė, kad plaučių vėžio atvejų nesumažėjo, įskaitant ir tas šalis, kur reikšmingai sumažėjo rūkančiųjų skaičius. Aplinkos užterštumas, kaip ant mielių auganti pramonė ir kiti veiksniai lemia, kad ši liga išlieka viena iš didžiausią mirtingumą lemiančių piktybinių ligų. Palyginti su mirštamumu nuo kitų organų vėžio ligų, plaučių vėžys užima 1–2 vietą tarp vyrų ir 3–4 vietą tarp moterų.
Paradoksalu, tačiau išsivysčiusiose šalyse tokios plaučių vėžio tendencijos nesikeičia. Piktybiniai navikai jose yra dažniausia mirties priežastis. Tačiau viltį teikia gerėjantys gydymo metodai.
– Papasakokite, kokie jie.
– Pastaraisiais metais tapo daugiau žinoma apie plaučių ir kitų organų vėžio prigimtį. Molekulinės biologijos ir genetiniai metodai tapo reikšmingi klinikinėje praktikoje. Jie leidžia nemažai sužinoti apie tai, kaip vėžys atsiranda, auga, „slepiasi“ nuo imuninės sistemos, ir tai, kaip jai padėti jį aptikti.
Pastaraisiais metais jau ir kasdienėje klinikinėje praktikoje naudojama imunoterapija, biologinė terapija, vadinamoji taikinių terapija, kada vaistas koreguoja vėžio sukeliamus genetinius pokyčius ir blokuoja biologinį naviko veikimo mechanizmą. Šie metodai leido labai smarkiai pailginti žmonių gyvenimą, pagerinti jo kokybę, palyginti su situacija prieš 10–20 metų.
Visos tendencijos rodo, kad artimiausiais dešimtmečiais plaučių vėžys taps nebe mirtį nešančia, o lėtine liga, kurią bus galima valdyti įvairiais gydymo metodais, pavyzdžiui, chemoterapija, biologine terapija, imunoterapija, chirurginiu ar spinduliniu gydymu. Vis dėlto kol kas dar nėra ir vargu ar artimiausiu metu atsiras metodų, kuriais būtų galima visiškai išgydyti įsisenėjusį vėžį.
Taigi kiekvienas žmogus turėtų savimi rūpintis – vengti rizikos veiksnių ir periodiškai atlikti profilaktinį sveikatos patikrinimą. Atrodo banalybė, kai sveikata įvardijama kaip didžiausias turtas. Deja, dažniausiai šio posakio prasmė prisimenama tik tada, kai susergama.
