Laidoje skirtas dėmesys darbo intensyviosios terapijos skyriuje subtilybėms. A. Macas pasakojo, kad jame dirbantiems gydytojams ir slaugytojams tenka užduotis atkurti gyvybinių funkcijų stabilumą arba savarankiškumą.
Prie gyvybinių funkcijų priskiriamos širdies darbas ir kraujotakos sistema, kvėpavimo funkcija, inkstų, žarnyno ar centrinės nervų sistemos veikla. Didžiausias iššūkis medikams – kai reikia atkurti net kelias gyvybines funkcijas. Tačiau, anot A.Maco, susitvarkyti pavyksta ir su šia užduotimi.
Sunkius sveikatos sutrikimus pagal jų kilmės priežastis medikai skirsto į endogeninius, kai sveikatos būklę nulėmė vidinis faktorius ir egzogeninius, kai pablogėjimą sukelia išorinis veiksnys.
„Įvyks insultas – bus endogeninė priežastis. Infarktas – taip pat. Įvyks apsinuodijimas, trauma – jau bus egzogeninė priežastis“, – aiškino A.Macas.
Siekia laimėti laiko
Pats profesorius dirba Kauno klinikų kardiologijos intensyvios terapijos skyriuje. Jame gydomi pacientai, kuriuos ištiko infarktas ar kitos ūminės širdies ligos.
Jis paaiškino, kad centriniame intensyviosios terapijos skyriuje Kaune gydomi ir COVID-19 liga itin sunkiai sergantys ligoniai.
A.Maco teigimu, kol medicina neturi koronavirusinę infekciją nuginkluojančios „sidabrinės kulkos“, medikų tikslas – laimėti, kaip galima daugiau laiko tam, kad pacientas galėtų ilgiau sveikti.
„Tai yra labai subtili, labai preciziška slauga. Trūksta skysčių – įpili skysčių, trūksta deguonies – įpūti deguonies ir taip bandai laimėti kuo daugiau laiko. Daugeliu atveju tai ir pavyksta, pacientai saugiai išsirašo, paleidžiami iš ligoninių pasveikę arba sveikstantys“, – pasakojo A.Macas.
Kiek procentų žmonių, patekusių į reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrius dėl COVID-19 infekcijos sugeba medikų pastangų dėka įveikti ligą? Pasak profesoriaus, atsakyti į šį klausimą tiksliai yra išties sudėtinga. Ligonius reikėtų profiliuoti, nes jų gydymo eiga stipriai priklauso nuo pacientų būklės dar prieš atvykstant į intensyvios terapijos skyrių.
„Turime įvairų sėkmių ir nesėkmių procentą. Jeigu kalbėsime apie pacientus, kuriems reikia deguonies, jie bus labai nevienodi: vieniems reikia tik trupučio deguonies, kitiems – neinvazinių ventiliacijos priemonių. Tie, kuriems reikia invazinių ventiliacijos priemonių, ten yra iš tiesų labai sudėtingi pacientai.
Tuomet procentai gali būti liūdni ir jie bus įvairūs. Gali būti, kad 4 iš 10, o gali ir 6 iš 10 žūti. Labai priklauso nuo to, ar pacientas turi gretutinių ligų, jo amžiaus, svorio. Visgi viršsvoris – labai didelė rykštė“, – pažymėjo A.Macas.
Profesorius akcentavo, kad medikų darbas COVID-19 skyriuje – itin sunkus. Jie dirba su apsauginiais kostiumais, tad negali nei atsigerti, ar nosies pasikasyti. Pamaina trunka 12 valandų, o proga poilsiui ir bent laikinam išsivadvavimui iš kostiumų pasitaiko tik kas 3-4 valandas.
„Turime suvokti, kaip sunkiai dirba tie medikai“, – pridūrė A.Macas.
Įsiminęs pokalbis su mirštančiuoju
Lietuviai visai neseniai minėjo Vėlines, lankė artimųjų kapus, tad laidoje kalbėta ir apie mirtį. Profesorius pasakojo, kad moksliniai tyrimais yra pastebėta, kada žmonės miršta dažniau.
„Žmonės klausia, ar dažniau mirštama per gimtadienio laikotarpį. Yra studijų, kurios tą patvirtina, bet yra ir studijų, kurios tokios minties neparemia.
Tikrai įrodyta, kad didesnė rizika mirti yra šventiniu laikotarpiu, kai žmogus kartais lieka vienas. Bet čia labiau socialiniai pasvarstymai, kodėl taip nutinka“, – pastebėjo A.Macas.
Gydytojo anesteziologo-reanimatologo darbas – arti mirties. Neišvengiamai tenka susidurti ir su šį pasaulį paliekančiais ligoniais. Paklaustas, apie labiausiai sukrėtusį pokalbį su mirštančiu pacientu, profesorius papasakojo jam įstrigusį atvejį.
„Nėra paslapties. Tai buvo žmogus, kuris žuvo nuo negalimo operuoti kraujagyslių pakitimo. Tai buvo aterosklerozės lemti pakitimai: buvo ir atsisluoksniavimas, ir išsiplėtimas pagrindinės kraujagyslės. Nebuvo galima nieko padaryti, o dar buvo ir visiška tos kraujagyslės trombozė.
Reiškia, apatinė žmogaus kūno dalis žuvo staigiai – tai įvyko valandomis, atkurti kraujotakos buvo neįmanoma. Būna tokių atvejų. Jie labai reti, bet technologiškai nieko negalime padaryti ir chirurgai sako: „viskas!“.
Žmogus bendraujantis ir tu turi jam pasakyti, kad blogai. Tikrai sukrečiantis pavyzdys. Aš to žmogaus artimųjų užklausiau, ar jis tikintis.
Jie atsakė: „Taip, jis tikintis, į bažnyčią eina“. Sakau, gal kunigą pakvieskim?
Jie sako: „Nereikia, prieš mėnesį jis buvo, viskas gerai“.
Aš galvojau, kad vis tiek reikia su juo pakalbėti. Tiesa, yra du būdai: a) nieko nesakyti – čia per porą valandų ta liga jį vis tiek būtų įveikusi. Taip ir buvo. b) su juo pasikalbėti.
Pas jį atėjau ir sakau: „Žinote, situacija labai rimta“. O jam skauda, nors mes skausmą ir malšiname.
Jis paklausė: „Kiek rimta?“
Sakau: „Labai“.
Jis į tai atsakė: „Kada?“
Sakau: „Šiandien“.
Žmogus suprato, kad pabaiga šiandien. Paklausiau, ar kunigo reikia.
Jis sako: „Kvieskit“.
Mūsų patirtis nuostabi buvo tuo, kad pakvietus kunigą, jauną linksmą kapelioną, mes trise praleidome turbūt dvi valandas.
Neatsimenu, kada intensyvios terapijos skyriuje tiek daug juokiausi kartu su ligoniu ir kapelionu“, – pasakojo A.Macas.
Jis sakė, kad pokalbis sukosi „apie linksmus dalykus“, bet į detales leistis nenorėjo. Tačiau nepaisant pabaigos nuojautos ir nerimo prieš kelionę, tai buvusi nuostabi patirtis, popietė.
„Taip, po to teko didinti vaistus ir viskas baigėsi kelių valandų bėgyje. Bet tai yra pavyzdys, kuris mane įkvėpė. Man tai pasakė, kad net ir pabaigos akimirkos gali būti šviesios, visai nereikia dirbtinių pabaigų. Jos tiesiog ateina, ištinka, o žmogus gali būti pasiruošęs.
Tas pacientas pas kapelioną patyrė tris sakramentus: ligonių patepimo, išpažinties ir komunijos. Jis tikrai jautėsi gerai ir baigiant galiu pasakyti, kad jausmas buvo tikrai geras“, – istoriją užbaigė A.Macas.
