Pirmojoje „Sveikatos ekspertų“ laidoje kartu su ausų, nosies ir gerklės gydytoju Dariumi Rauba kalbame apie užsitęsusią slogą, sinusitą ir ką daryti, jei jūsų antroji pusė knarkia.
– Gydytojau, kokios problemos dažniausiai atgena pacientus į jūsų kabinetą?
– Problemos turbūt būna įvairiausios. Pradedant nekvėpavimu per nosį, gerklės skausmu ir baigiant sustojusiu kvėpavimu nakties metu. Ateina pacientai ir dėl nesibaigiančių varginančių galvos skausmų.
Kitaip tariant, pacientai turi nuo paprastų problemų, kurias išspręsti užtenka paskirti vaistus iki sudėtingų, į kurias jau tikrai reikia įsigilinti, kurioms kartais reikalinga ir chirurginė intervencija.
Skundų spektras, su kuriais žmonės ateina pas chirurgą, žinoma, yra platesnis nei, kad ateitų pas bendros praktikos gydytoją ar otolaringologą.
– Ar galima sakyti, kad ausų, nosies ir gerklės gydytojų kabinetuose problemos tam tikra prasme yra sezoninės: vienos vasarą, kitos žiemą?
– Na, iš dalies, galima sakyti, kad taip. Galbūt labiau su sezoniškumu susiduria gydytojai, kurie dirba poliklikinį darbą. Dažniausi skundai – peršalimas, ūminiai tonzilitai, įvairūs nosies užgulimai. Tie patys sinusitai labiau pasireiškia šaltuoju metų laikotarpiu, t. y. rudens – žiemos metu.
Tačiau neretai būna susirgimų, pūlingų gerklės susirgimų ir šiltuoju laikotarpiu. Vasaros metu, kai būna labai karšta, žmonės perkaitę atsigeria šalto vandens, išsimaudo vandens telkinyje ir galuausiai gaunasi komplikacija. Galbūt būtų galima pavadinti tai imuniteto susilpnėjimu. Tuomet atsiranda pavojingi pūliniai gerklėje ir kitos problemos.
Kadangi žmonės aktyvesni vasarą, todėl ir traumų labiau pasitaiko šiuo sezonu: įvairi fizinė veikla, dviračiai, paspirtukai. Šiemet, kai pastarieji itin populiarūs, dažnai pasitaiko dantų ir nosies traumų, todėl galima teigti, kad yra tam tikras otolaringologinių problemų sezoniškumas.
O štai gydytojao otolaringologai, dirbantis su chirurginiu profiliu, su panašiomis problemomis susiduria ištisus metus. Iš tikrųjų, nėra dienos, kad mes neoperuotume ar nosies pertvartos iškrypimų ar kažkokio lėtinio sinusito atveju, ar knarkimo, tai yra ligos, kurios vargina žmones nuolat, nesvarbu, koks sezonas.
– Iki pandemijos lietuviai apskritai į slogas žiūrėjo ne visai kaip į ligą. Kaip pasikeitė tas požiūris?ir ar tiesa, kad mes esame kažkaip linkę uždelsti slogos gydymą ir tai tampa tokia lėtine, įsisenėjusia?
– Šiandien žmonės yra atsargesni. Šiek tiek sukarščiavus ar pakilus temperatūrai, prašoma vadovo praleisti dieną ar kelias, pasižiūrėti ir įsitikinti, ar tikrai ten nėra koronavoruso infekcijos, apie ką galvojame pirmoje eilėje. Taigi, jie eina į darbą nesijausdami visiškai sveiki, vengia masinio susibūrimo vietų. Tad galbūt sloga atrodo pavojingesnė.
Iš kitos pusės, paprasta sloga, peršalimas trunka savaitę, dešimt dienų ir dažniausiai praeina be kažkokių komplikacijų, bet mes tikrai sutinkame ne vieną pacientą, kuris sloguoja mėnesiais, bando gydytis įvairiais medikamentais. Tam pasitarnavo ir pandeminė situacija.
Pacientai šiuo metu paprastai negauna reikiamos pagalbos, nes jeigu karščiuoja, jo nepriima į gydymo įstaigą. Paskambinus šeimos gydytojams, jaučiami simptomai aptariami telefonu, paskiriamas atitinkamas gydymas. Iš pradžių galbūt lengvesnis, paskyrus vienus vaistus, pakeitus juos kitais, kol galiausiai būna išrašomi antibiotikai.
Kartais iš tikrųjų tas slogos gydymas užsitęsia ne dėl paciento kaltės, o todėl, kad fiziškai niekas nepažiūrėjo į nosį ir nepamatė, kad galbūt nosyje yra kažkoks polipas ar netgi nosies auglys, kuris pasireiškia būtent slogos simptomais.
Atrodo, nekaltas nosies neapžiūrėjimas, neįsigilinimas į tų simptomų ilgumą kartais priveda prie tokių netikėtų diagnozių pačiam žmogui.
– Įvardinote kelias priežastis, dėl kurių gali kamuoti užsitęsusi sloga, o kokių dar jos priežasčių esama?
– Žmonėms vertėtų susirūpinti, jei ta sloga užtrunka ilgiau, t. y. dvi ar tris savaites. Ypač reikėtų susirūpinti, jei ta sloga yra vienoje nosies pusėje. Negali būti, kad žmogus tik puse nosies yra alergiškas ar kad virusas pažeidė tik vieną pusę nosies, o kitos nepažeidė.
Nebūna vienpusės slogos be realios ir konkrečios priežasties ir ypač, jeigu ji užsitęsia ilgesnį laiką. Reiškia yra tam tikrų anatominių pakitimų, galbūt iškrypusi nosies pertvara, padidėjusios nosies kriauklės. Dažniausiai tai yra susiję su patologija sinusiniuose ančiuose, tai gali būti netgi gerybinis ar piktybinis auglys.
Slogai komplikavusis į sinusitą, dažniausiai užtenka paprasto antibiotiko amoksicilino. Vartojant jį savaitę ar dešimt dienų, sinusitas praeina be jokių komplikacijų. Žinoma, jeigu žmogus vartoja vaistus atsakingai, nelaksto kažkur į darbus, gydosi namie, laikosi poilsio režimo.
O jeigu pacientui suvartojus vieną antibiotikų ciklą būklė negėrėja, jis vartoja antrus antibiotikus ir niekas dorai nepažiūri jo nosies arba ir pažiūrėję neranda priežasties, dėl ko reikia dvi ar tris savaites gerti antibiotikus, tai jau kyla įtarimas, kad kažkas yra ne taip.
Galbūt yra smulkus polipas, galbūt sinuse prasidėjęs kažkoks procesas, kuris palaiko tą uždegimą ir tas uždegimas lengvai nepraeina.
Standartiniu atveju visos mūsų otolaringologinės problemos praeina gana lengvai.
– Ar dažnai sinusitas apsilanko lietuvių namuose?
– Iš tikrųjų tas tikrasis sinusitas yra gana retas susirgimas. Jo sukėlėjas yra bakterija, nes sloga gali komplikuotis ūminiu sinusitu, bet dažniausiai jis būna virusinės kilmės.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios išsivysto sinusitas – sutrinka natūralių takų, per kuriuos mūsų sinusai patys išsivalo, išsivalymo procesas. Gleivinė paburksta, angos užsikemša ir sinusai negali išsivalyti. Jeigu išsivalymas sutrinka ilgesniam laikui, tai sukelia uždegimą ir sinuso viduje.
Maždaug dešimt procentų tokių užsitęsusių sinusitų komplikuojasi į bakterinius sinusitus. Labai svarbu pabrėžti, kadangi lietuviai labai dažnai puola kiekvieną komplikuotą slogą gydyti antibiotikais, kad to daryti nereikia. Kartais visiškai užtenka paskirti kitus medikamentus, kurie atlaisvina tas natūralias sinuso angas ir sinusai išsivalo. Sekretas gali būti gelsvo atspalvio, gal kartais netgi žalsvo, bet tai dar nereiškia, kad čia yra bakterinis susirgimas.
Yra, žinoma, ir tam tikrų situacijų, kaip ūminis kaktinio sinusito uždegimas, kur rekomenduoja skirti antibiotikus ligos pradžioje. Bet kalbant apie įprastą sinusitą, tikrai galima jį gydyti ir kitomis gydymo priemonėmis, nebūtinai pradedant antibiotikais.
– Kalbant apskirtai apie nosies problemas, apie sinusitus, ypač, kai jis tampa lėtinis, kokios gydymo taktikos yra taikomos ir kada jau prireikia operacinio gydymo?
– Kai ūminis sinusitas yra negydomas arba gydomas netinkamai: žmogus kartais pradėjęs vartoti paprastą antibiotiką, apsidžiaugia po kelių dienų pagerėjusia būkle ir tada nutraukia gydymą, o praėjus kiek laiko uždegimas komplikuojasi, kadangi nebuvo iki galo nepraėjęs. Pasitaiko atvejų, kai atsiranda kita šalutinė bakterija ir vėl pacientas vartoja antibiotikus, tik šįkart jau stipresnius, apsigydo, bet vyksta nuolatinis pūliavimas, sekrecija iš sinuso, natūrali anga pastoviai yra veikiama tokių uždegiminių medžiagų, dėl to ji brinksta, atsiranda granuliacijų ir pabrinkimų.
Specialistams sunku uždegiminį kelią nutraukti, nes jau yra pakitę natūralus keliai, atsiranda kaulo, gleivinės pakitimų, kurie kartais gali būti negrįžtami.
Apsilankius tokiam pacientui, tu matai, kaip jau visa vidurinė landa, kur sinusas išsivalo, yra išpūsta, jau net nuotraukose, kurias padarome, yra matyti nutirpęs kauliukas. Jis riboja natūralią sinuso angą nuo nosies ertmės, o tai rodo, kad tai yra jau gana ilgi, užsitęsę pakitimai. Jie veda prie lėtinio sinusito formavimosi, kai jau praktiškai sinusas pilnai nebeatsistato.
Lėtinis sinusitas diagnozuojamas tada, kai ūminio sinusito simptomai trunka ilgiau negu tris mėnesius ir praktiškai jau jų anatomija, gleivinės būklė beveik nebeatsistato. Tokiu atveju neretai reikalinga ir chirurginė intervencija.
Jos priereikia ir, pavyzdžiui, vykstant implanto įsukimo operacijai. Dažnai būna, kad reikia pakelti sinuso dugną, tai reiškia – pakelti dugno gleivinę, įdėti dirbtinį kaulą, tam kad būtų storesnė sienelė, į kurią įsriegiamas implantas.
Kartais būna, kad sinuso dugno gleivinė plyšta ir dalis to dirbtinio kaulo patenka į sinuso vidų ir jis tampa svetimkūniu, provokuojančiu uždegimą ir mūsų gleivinė stengiasi išstumti jį per natūralią angą. Natūrali anga yra per siaura, kad svetimkūnis galėtų būti pašalintas, todėl jis lieka viduje ir sinuso viduje sukelia uždegimą.
Jeigu, specialistams paskyrus antibiotikus, ir jais gydantis savaitę ar dvi, tam kartui pagerėja, bet svetimkūnis ir visos drumzlės lieka sinuso viduje, tai toliau provokuoja uždegimą.
Tokiam pacientui kartais užtenka praplauti sinusą, kas gali padėti išvengti operacijos. Adatėle įduriame į sinuso vidų ir su dideliu kiekiu fiziologinio tirpalo sinusą išplauname ir visos tos pakitusios medžiagos, svetimkūniai, drumzlės išsiplauna per natūralią sinuso angą ir tada galima įleisti vaistų į sinuso vidų. Kartais užtenka dviejų trijų tokių procedūrų ir pacientas pasveiksta.
Priešingu atveju, kaip minėjau, jeigu tas svetimkūnis kažkur užstringa natūralioje sinuso angoje, įvyksta sinuso uždegimas, atsiranda negrįžtami pakitimai, pradeda formuotis polipai, granuliacijos, o jie yra šalinami tik chirurginiu būdu.
– Dar viena problema, su kuria susiduriame, kartais net ne patys, bet šalia turėdami partnerį, vyrą, draugą, žmoną – knarkimas. Tai kada reikėtų kreiptis į specialistą dėl knarkimo? Kada tai nėra jau tiesiog įprasta būklė?
– Dažniausiai itin stiprus knarkimas būna susijęs su kita patologija – tai yra miego apnėja, kai sustoja kvėpavimas miego metu. Pats knarkimas gali būti epizodinis momentas, kai žmogus yra pavargęs, patyrė daug streso, giliai įmigo. Gilaus mygio metu atsipalaiduoja visi raumenys, sukrinta minkštasis gomurys, liežuvis atsipalaiduoja ir tą naktį žmogus gali knarkti. Knarkimui įtakos gali turėti ir alkoholis. Jis šiek tiek apramina, paslopina patį kvėpavimą, atpalaiduoja raumenis, jie suglemba ir tai irgi gali išprovokuoti knarkimą.
Pats knarkimas iš savęs nėra problema, jei jis nemaišo aplinkiniams ir jeigu knarkiantis žmogus sako puikiai išsimiegojęs ir nieko negirdėjęs.
Blogesnė situacija, kai žmogus pats pabunda nuo savo knarkimo arba aplinkiniai nuogąstauja, jog atrodo, kad jo lovos partneris vos neužduso, sustojo jo kvėpavimas ar jis blaškėsi visą naktį.
Tai gali pasitaikyti ir vaikų amžiuje, kai vaikas neramiai miega, šniokščia naktimis. Tada galima kalbėti apie patologinį knarkimą ir su juo susijusias pasekmes, kitas ligas, einančias šalia knarkimo.
Tiesa, noriu pabrėžti, kad ne visiems žmonėms, kurie knarkia, yra miego apnėja.
– Kalbant apie miego apnėją, pagrindinis šio ligos požymis yra kvėpavimo sustojimas miegant?
– Taip. Dar vienas ryškus požymis yra stiprus knarkimas ir kvėpavimo sustojimai. Dažniausiai pats žmogus to nesupranta, bet visa tai pastebi šalia jo miegantis žmogus.
Mes atliekame pacientui miego tyrimą ir matome, kad aparatas parodo, kad žmogus nekvėpuoja ilgiau negu minutę. Tai įsivaizduokite, koks yra stresas žmogui, kai sustoja kvėpavimas minutei. Organizmui atrodo, kad jus kažkas dusina, smaugia, organizmas miego metu patiria stresą, sukyla adrenalinas, organzimas pats bando žmogų pažadinti, bando sutraukti raumenis, kad atidarytų kvėpavimo takus. Dažniau kartojantis kvėpavimo sustojimams žmogus neišsimiega.
– Kaip gydoma miego apnėja? Kaip suprantu reikalinga pirmiausia diagnostika, kas toliau?
– Pirmas dalykas, reikia diagnozuoti kuri vieta atsakinga yra atsakinga už ligos išsivystymą. Gali būti daug vietų, kurios kvėpavimo arba miego metu gali sukristi. Tai gali būti nosiaryklė, minkštasis gomurys su liežuvėliu, gali būti didelės gomurinės tonzilės, kvėpavimo takus uždaryti galintis didelis liežuvis, antgerklis, apsaugantis kvėpavimo takus nuo maisto patekimo į vidų. Taip pat tai gali įvykti dėl refliukso, įvykstančio nakties metu, kuomet būna pabrinkusios miego klostės, pabrinkę kvėpavimo takai, kas trukdo orui patekti į kvėpavimo takus.
Mums reikia nustatyti kvėpavimo sutrikimo vietą, kas yra labai svarbu, nes kartais užtenka sutvarkyti nosies pertvarą ir knarkimas būna pašalintas. Miego apnėjai dažniausiai to neužtenka, tačiau, sakyčiau, tai yra vienas iš būdų, palengvinančių žmogaus būklę.
– Kalbame apie suaugusiuosius, o kuo skiriasi jų sloga nuo vaikų slogos?
– Vaikų sloga yra iš dalies labiau komplikuota lyginant su suaugusiųjų, kadangi vaikas pats nepasiskųs, jog jis sloguoja, neišsipūs nosies. Būtent, kai mes sloguojame, paburksta nosies gleivinė, ji sekretuoja ir tas sekretas su visomis bakterijomis ir virusais pasilieka nosies ertmėje. Todėl jeigu mes vienerių metų vaiką išmokome išsipūsti nosį, tai jau yra puse kelio slogos išgydymo link.
Vaikų amžiuje dar aktualūs adenoidai. Jie yra tokios pat sandaros audiniai, kaip ir tonzilės, didžiausi jie būna padidėję tarp 3-7 gyvenimo metų, tačiau bėgant laikui jie mažėja ir iki 20 metų jie galiausiai visiškai išnyksta. Adenoidų uždegimas nulemia ilgalaikės, per savaitę ar dešimt dienų nepagydomos slogos atsiradimą, mat problema slypi ne gleivinėje, o giliose adenoidų kišenėse, kur bakterijos turi tinkamą terpę gyventi, yra apgaubtos tam tikru apsauginiu sluoksniu.
Pasitaiko atvejų, kai net antibiotikais adenoiduose esančios bakterijos, nėra paveikiamos, todėl būna naudojami į nosį purškiami specialūs hormonai, o jeigu net ir tai neveikia – būtina pašalinti adenoidus. Tiesa, tikrai nenorime operuoti kiekvieno vaiko, todėl ypač stengiamės gydyti juos medikamentais arba tiesiog palaukti, kol jie pranyks savaime.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad adenoidai nepaveiktų ausų, kadangi ties adenoidais yra angos, per kurias oras patenka į ausis ir taip yra palaikomas tinkamas slėgis, reikiamas ausų būgnelio veiklai. Raginčiau tėvelius atkreipti dėmesį, jei vaikai žiūri televizorių garsesniu nei įprastu garsumu ir retkarčiais nereaguoja į jūsų kvietimus, apsilankyti pas specialistus, nes galim būti, jog yra susikaupusio skysčio už ausų būgnelių, kas trikdo klausą.
– Gydytojau, galbūt yra dalykų, kurių atėję pacientai pamiršta paklausti, nepaklausia? Žinau, jog esate užsiminęs, jog žmonės net kvėpuoti nemoka taisyklingai.
– Pasitaiko atvejų, kai atėję pacientai išdėsto savo problemas ir tikina kvėpuojantys per nosį, nors to daryti jiems nepavyksta dėl ten esančio pakenkimo. Kartais nereikia žmogui primygtinai brukti, bet užtenka parodyti jo būklę, vaizdą ir galimus pasikeitimus po keletos procedūrų ar operacijos ir žmogus pats prašosi užrašomas pokyčiams.
Būna pacientai ateina ir teigia dešimtį metų kvėpuojantys per burną ir sako, jog tai yra įprotis. Nėra įpročio kvėpuoti per burną, nes žmonės yra sukurti kvėpuoti per nosį, bet jeigu kažkas tam trukdo, tai turėtų būti tvarkoma.
– Apibendrinant, kokiais atvejais rekomenduotumėte kreiptis į otolaringologą?
– Į gydytoją otolaringologą kreiptis reiktų jei jums pasireiškė simptomai, kurių anksčiau neturėjote, uoslė, balsas ar klausa dingsta ilgesniam laikui ir funkcija negrįžta, naudojant purškiamus vaistus į nosį, situacija nepagerėja. Taip pat jei atsikėlėte ryte ir pradėjote blogiau girdėti.
Registruokitės konsultacijai https://bak.lt/gydytojai/
