Spalio 14 dieną, minint Pasaulinę regėjimo dieną, o spalio 15 dieną – Pasaulinę Baltosios lazdelės dieną, siekiama atkreipti dėmesį į silpnaregystę, todėl apie ją kalbamės su Kauno klinikų Akių ligų klinikos vadove prof. dr. Reda Žemaitiene.
– Profesore, dėl kokių priežasčių išsivysto silpnaregystė?
– Besivystančiose pasaulio šalyse viena dažniausių aklumą ir silpnaregystę sukeliančių priežasčių yra katarakta arba lęšiuko sudrumstėjimas. Remiantis PSO duomenimis, 2020-ais metais katarakta diagnozuota daugiau nei 78 milijonams žmonių, o iš jų net 15 milijonų žmonių neteko regėjimo dėl šios klastingos ligos.
Išsivysčiusiose šalyse negrįžtamo aklumo ir silnaregystės priežastis – lėtinės akių ligos: amžinė geltonosios dėmės degeneracija, diabetinė retinopatija, glaukoma.
Taip pat aklumą, vadinamą rageniniu aklumu, ir silpnaregystę gali sukelti įgimtos ir įgytos ragenos ligos: ragenos distrofija, traumos ir persirgtų ragenos infekcinių ligų komplikacijos, dėl kurių kiekvienais metais pasaulyje apie 2 milijonus žmonių netenka regėjimo.
– Kokios yra silpnaregystę sukeliančių ligų gydymo galimybės?
– Lietuvoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose pasaulio valstybėse, katarakta gydoma naudojant inovatyvias kataraktos operacijų metodikas. Kiekvienais metais Kauno klinikų Akių ligų klinikoje atliekama apie 7 tūkstančius kataraktos operacijų. Taip pat jau kelerius metus yra galimybė kataraktą išgydyti pasitelkiant naujausias lazerines technologijas – femtosekundinį lazerį, užtikrinantį maksimalų operacijos tikslumą.
Pastarąjį dešimtmetį, diagnozuojant ir gydant lėtines akių ligas, įvyko dideli ir reikšmingi pokyčiai. Amžinė geltonosios tinklainės dėmės degeneracija ir kitos tinklainės ligos gydomos lazeriu, sušvirkščiant vaistus į stiklakūnį ar atliekant sudėtingas tinklainės ir stiklakūnio operacijas.
Per metus Kauno klinikose atliekama daugiau nei 9 tūkstančiai tokių procedūrų, o tai reiškia, kad daugybei žmonių Lietuvoje sustabdomas klastingos akių ligos progresavimas, išvengiamas ar atitolinamas aklumas bei silpnaregystė.
Įgimtos ar įgytos ragenos ligos gydomos atliekant kiaurines arba endotelines ragenos transplantacijas. Pasaulyje per metus atliekama apie 185 tūkstančius ragenos transplantacijų. Endotelinėmis ragenos persodinimo operacijomis visame pasaulyje išgydoma didžioji dalis pacientų, sergančių rageniniu aklumu. Šiuo metu Kauno klinikose atlikta daugiau nei 30 tokių ragenos transplantacijų.
– Ar yra kokių nors naujovių gydant silpnaregystę sukeliančias ligas?
– Ilgą laiką įgimtoms arba paveldimoms akių ligoms nebuvo galima pritaikyti jokio gydymo, tačiau pastaraisiais metais atliekama daug tyrimų ir ieškoma naujų šių ligų gydymo galimybių.
Viena iš pirmųjų paveldimų tinklainės ligų, kuriai jau yra patvirtintas gydymas, yra Leberio amaurozė, kurią sukelia genų mutacijos. Genų terapijos gydymo metu atliekama nepažeisto geno kopijų injekcija po tinklaine, kurios pradeda gaminti specifinį baltymą, paverčiantį šviesą į elektrinį signalą ir taip užtikrinantį matymo funkciją.
Šis metodas padeda tinklainės ląstelėms geriau veikti ir sulėtina ligos progresavimą. Remiantis užsienio šalių praktika, šis gydymo metodas ne tik padeda sustabdyti ligos progresavimą, bet ir pagerina regėjimo aštrumą, silpnaregiams pacientams tampa lengviau judėti reikiama kryptimi, orientuotis aplinkoje.
Atliekami tyrimai ir optogenetikos, kamieninių ląstelių terapijoje, audinių transplantacijoje ar implantuojant dirbtinius prietaisus gydant tiek paveldimas tinklainės ligas, tiek akies priekinio segmento ligas. Pasaulyje jau skelbiami pirmieji, daug žadantys naujų gydymo metodų klinikiniai rezultatai, teikiantys viltį mūsų pacientams ir gydytojams, kad klastingos akių ligos ateityje bus gydomos lengviau.
Daugybę metų Kauno klinikose taikomas inovatyvus keratokonuso gydymo būdas – ragenos sutvirtinimo operacija, dėl kurios gali išvengti rageninio aklumo išsivystymo. Iki šio gydymo sukūrimo vienintelis keratokonuso gydymo būdas buvo – ragenos transplantacijos.
– Su kokiomis problemomis susiduria silpnaregiai?
– Dažnai pacientams, kuriems diagnozuota silpnaregystė, trūksta reabilitacijos paslaugų, psichologinės pagalbos. Pandeminis laikotarpis taip pat atnešė naujus iššūkius, nes netekę regėjimo ar tapę silpnaregiais žmonės dažniau jautėsi vieniši, tapo sunkiau patekti pas gydytojus, viešose įstaigose klientų srautų valdymo priemonės sudarė papildomas kliūtis prastą regėjimą turintiems žmonėms.
Norint išspręsti problemas, su kuriomis susiduria silpnaregiai, skirtingų sričių specialistai – gydytojai, socialiniai darbuotojai, turėtų sutelkti jėgas ir taip palengvinti silpnaregių adaptaciją visuomenėje, išsaugoti jų darbingumą ir socialinį aktyvumą, padėti tęsti mokslus.
