Didelis ortodontinių anomalijų paplitimas
Daugiau nei prieš dešimtmetį, dar 2010-aisiais, Dianos Baubinienės disertacinis darbas „Ortodontinių anomalijų paplitimas ir gydymo reikalingumas tarp Lietuvos moksleivių“ parodė, kad ortodontinių anomalijų paplitimas mūsų šalyje siekia nuo 62 iki 77 procentų. Pastebima, kad gydymo reikia kas antram iki 12 metų amžiaus vaikui, kas trečiam – vyresnio amžiaus moksleiviui. Dar daugiau vaikų reikia gydymo regioninėse Lietuvos vietovėse.
„Nors nuo šios disertacijos prabėgo daugiau nei dešimtmetis, dabar situacija nepasikeitusi. Tyrimai kitose šalyse tai tik patvirtina“, – sako gydytoja ortodontė Jurga Liatukienė.
Gydytoja sako, kad, nors ortodontinių anomalijų yra daug, gydymas reikalingas ne visiems. Pasak jos, gydymo reikalingumo indeksas, nurodantis žalos dydį, kurį sukelia ortodontinė anomalija, padeda ortodontui priimti sprendimą, ar ortodontinis gydymas yra būtinas.
„Juk galime turėti įvairių formų ausis arba akių spalvą. Bet mes jų nekeičiame, jeigu akys mato, o ausys girdi. Taip gali atsitikti ir ortodontijoje. Jeigu dantys puikiai funkcionuoja, jų kreivumo tiesinimas ar formos keitimas gal ir nebūtinas“, – sako J.Liatukienė.
Visgi gydytoja pripažįsta, kad Lietuvoje kas antram vaikui nustatomas poreikis gydymui yra išties vertas susirūpinimo, o 2010-aisiais paruoštos dr. D.Baubinienės rekomendacijos, kaip keisti valstybinę sveikatos politiką vaikų ortodontijos klausimais, taip ir liko pilnai neįgyvendintos.
Kokiomis problemomis skundžiasi lietuviai?
J.Liatukienė pasakoja, kad tarp lietuvių labiausiai paplitusios su dantų pozicija susijusios anomalijos. Taip pat daug problemų kyla dėl sąkandžio – pacientams nustatomas gilus, atviras ir vadinamasis distalinis sąkandis, kai apatinis žandikaulis yra galinėje pozicijoje.
„Tai labai būdinga šiaurės kraštų gyventojams, o šioms anomalijoms be genetikos didelę įtaką turi ir kvėpavimo funkcijos sutrikimai, itin dažni tarp mūsų vaikų“, – sako gydytoja ortodontė.
Ji pabrėžia, kad svarbu nepavėluoti apsilankyti pas specialistą.
„Dauguma sąkandžio anomalijų susiformuoja dantų kaitos periodu, todėl pats geriausias laikas, kada reikėtų kreiptis į specialistą, yra mišriojo sąkandžio laikotarpiu, maždaug nuo 9 iki 12 metų amžiuje. Šiame periode, nustačius patologiją ir taikant šiuolaikines ortodontines priemones, galima koreguoti didžiąją dalį ortodontinių anomalijų. Ne atskirų dantų pozicijų korekciją, bet skeleto augimo modifikavimą.
Tam tikros, labai retos genetinės ligos gali būti koreguojamos net dar ankstesniame amžiuje. Jos labai aiškiai matomos, susijusios su rimtomis veido vystymosi problemomis, todėl įprastai pastebimos ir šeimos gydytojų“, – paaiškina J.Liatukienė.
Visuomenėje gajūs mitai turi pasekmių
Į raginimus nedelsti, tikrintis profilaktiškai ir esant poreikiui gydytis įsiklausoma toli gražu ne visada. Kartais sprendimas delsti priimamas atsižvelgus į savo finansinę situaciją, kartais – laukiant gydymo breketų sistema, kartais – nesant galimybės laiku patekti pas gydytoją ortodontą.
„Mintis sąkandžio problemas gydyti vėliau yra bloga ne tik dėl noro sutaupyti ar neprieinamumo. Net tarp odontologų ar šeimos gydytojų, apskritai visuomenėje susiformavęs klaidingas mitas, jog nėra prasmės gydyti ortodontiškai mažo vaiko, nes juk vis tiek reikės klijuoti breketų sistemą, kuri naudojama vėlesniame amžiuje. Todėl neva nėra tikslo vesti mažo vaiko pas gydytoją ortodontą.
Tai itin klaidinga nuomonė. Juk būtent ankstyvame amžiuje galima koreguoti veido kaulų skeleto sutrikimus, modifikuoti žandikaulių augimą, paruošti vietą nuolatinių dantų sklandžiam dygimui. Taip pat klaidingas visuomenėje paplitęs įsitikinimas, jog pieninių dantų gydyti nereikia, todėl mūsų vaikai vaikšto su negydytais dantimis. Pavyzdžiui Odontologų rūmai jau daug metų kalba apie pieninių dantų išsaugojimą – jie privalo būti gydomi“, – sako gydytoja ortodontė.
Ji pažymi, kad ortodontines anomalijas galima gydyti ir vėliau, paauglystėje ar suaugusiems, tačiau laukti yra pavojinga, nes pacientams kyla problemų tiek dėl kramtymo funkcijos, tiek dėl kalbos ar estetinio vaizdo, be to, gydymas nuolatiniame sąkandyje bus ženkliai brangesnis.
„Didžiąją dalį tokių problemų ortodontas gali jau tik iš dalies pakoreguoti. Kartais tai daroma šalinant dalį dantų. Jeigu problemos susijusios su žandikaulių anomalijomis, vien ortodonto pagalbos nepakaks, tada prireiks ir chirurgo konsultacijos“, – dėmesį atkreipia J.Liatukienė.
Galimos kompensacijos prieinamos ne visiems
Nors Lietuvoje pragyvenimo lygis pastaraisiais metais po truputį kyla, ne visi išgali savo lėšomis apmokėti vaiko ortodontinį gydymą, todėl jį gali kompensuoti valstybė. Nuo šių metų spalio 1 dienos Sveikatos apsaugos ministras patvirtino naują kompensacijų tvarką, į ją įtraukta daugiau gydymui skirtų ortodontinių aparatų, taip pat dauguma anomalijų, kurias galima gydyti ankstyvaisiais aparatais. Visgi gyd. ortodontė J.Liatukienė pastebi, kad tai atrodo gražiai tik žvelgiant iš šalies.
„Nors ortodontinių aparatų finansavimas reikšmingai pakito, ortodonto konsultacijų įkainis liko nepakeistas. Kad pacientas gautų iš valstybės biudžeto apmokamą ortodonto konsultaciją, įstaiga turi būti sudariusi sutartį su Teritorine ligonių kasa. Tačiau įstaigos neskuba tų sutarčių sudaryti dėl žemo įkainio. Dėl ortodontinio gydymo specifikos, ilgos gydymo trukmės pacientas yra dispanserizuojamas įstaigoje, t.y. gydymas yra ne vienkartinis, o tęstinis.
Pagal galiojančią tvarką apmokamas tik kas ketvirtas vizitas: pirmas vizitas nemokamas, tada du mokami ir vėl vienas nemokamas. Ortodonto konsultacijos įkainis – 19 eurų, nors reali kaina gali būti ir pusantro karto didesnė. Padalinkime tuos 19 eurų trims vizitams – maždaug 6 eurai vienai konsultacijai. Tad kompensacija yra beveik nulinė. Jeigu kompensuotų po 19 eurų už kiekvieną vizitą dispanserizuotiems, ortodontinius aparatus nešiojantiems pacientams, būtų daug geriau“, – teigia J.Liatukienė.
Sunkumų kelia ne tik kompensacijų dydis, bet ir nemokamų paslaugų prieinamumas. Gydytoja pasakoja, kad dauguma įstaigų, sudariusių sutartis su Teritorine ligonių kasa ir galinčių pacientams pasiūlyti nemokamą ar bent iš dalies nemokamą gydymą, yra didmiesčiuose.
„Pavyzdžiui 2000-aisiais buvo bene 12 įstaigų visoje Lietuvoje, kurios teikė kompensuojamas paslaugas. Tai yra mažytis lašelis jūroje. Dabar teoriškai finansavimas yra didesnis, bet štai regionuose tikrai trūksta įstaigų, kurios teiktų tokias paslaugas pacientams. Nori gydytis nemokamai – važiuok į Kauną arba Vilnių. Kai visi norintys pacientai kreipiasi į minėtas įstaigas, jose susiformuoja milžiniškos eilės.
Taip pat yra toks paradoksas, kad pavyzdžiui Marijampolėje įstaigos norėjo pateikti paraišką konsultacijų kompensavimui, bet paraiška buvo atmesta, nes, pasirodo, jų regione viršytos kvotos. Tai reiškia, kad yra kažkokios kvotos visam Kauno kraštui, o kadangi pacientai didelėmis apimtimis gydomi Kaune esančiose įstaigose, daugiau su niekuo iš to regiono nepasirašomos sutartys finansavimui. Kitaip tariant – paliekamas monopolis“, – stebisi gydytoja ortodontė.
J.Liatukienė siūlo, kad derėtų viską spręsti iš esmės, kad darbas su Teritorine ligonių kasa ortodontijos įstaigoms būtų patrauklesnis ir lengviau prieinamas.
„Gydytojai prisibijo ir didelės administracinės naštos. Galbūt šiuo klausimu yra per mažai švietimo ir pastangų iš Valstybinės ligonių kasos? Juk padėti gali Odontologų rūmai: perduoti žinią apie supaprastintą sistemą, kokia yra prašymų pateikimo tvarka, netgi konsultuoti rengiant sutartis. Odontologų rūmai jau daugelį metų ruošia praktines rekomendacijas gydytojams, informuoja ir apie pasikeitimus įstatymuose, įvairiose tvarkose. Vietos bendradarbiavimui – išties daug“, – sako J.Liatukienė.
Didelę paspirtį suteiktų ir leidimas įstaigoms pačioms reguliuoti pacientų srautą nemokamam gydymui. Gydytojos įsitikinimu, pirmumo teisę nemokamam ortodontiniam gydymui turėtų gauti vaikai iš nepasiturinčios, daugiavaikės šeimos ar turintys sunkesnę ortodontinę anomaliją.
„Suteikus įgaliojimus įstaigoms paskirstyti pacientus, nemokamas gydymas taptų efektyvesnis. Tie, kurie neturi daug pacientų, galėtų priimti visus gydytis nemokamai, kam tik tai priklauso. O jeigu pacientų srautas didelis ir juos tektų paskirstyti, manau, kad būtų socialiai teisinga ir atsakinga pirmiausia gydyti tuos, kurie negali susimokėti patys“, – sako J.Liatukienė.
Besirūpinantiems savo sveikata siūlomos ir nemokamos internetinės konsultacijos. Odontologų rūmai ruošia nemokamas vaizdines laidas „Odontologai pataria“, jose patyrę specialistai ne tik papasakoja apie tam tikras odontologines temas, bet ir gyvai atsako į pacientų klausimus. Pastaruoju metu lietuvių burnos sveikatos išsaugojimui skirta dar daugiau dėmesio: pacientai skatinami rūpintis savimi specialia akcija „Graži šypsena yra balta“, suteikiant galimybę papildomai gauti nemokamų odontologinių paslaugų.
Regionuose trūksta specialistų
Nors Lietuvoje odontologijos ir burnos priežiūros specialistų netrūksta, o pastaraisiais metais kyla ir vidutinis jų darbo užmokestis, susidaro įspūdis, kad būtent gydytojų ortodontų – per mažai.
J.Liatukienė aiškina, kad taip atrodo dėl to, jog dauguma specialistų renkasi dirbti didmiesčiuose, o daugiausia – Vilniuje ir Kaune.
„Problema tokia, kad specialistų daugiausia trūksta regionuose. Mažai kas nori važiuoti į mažesnius miestelius, nors konkurencija didmiesčiuose yra didesnė. Todėl ir yra tokia situacija, kad ortodontų pagal žmonių kiekį Lietuvoje tarsi užtenka, bet regionuose jų taip trūksta, kad žmonėms tenka važiuoti gydytis į Vilnių arba Kauną. To neturėtų būti. Reikėtų kalbėti apie tai, kaip labiau paskatinti gydytojus dirbti regionuose „, – sako J.Liatukienė.
Ji pažymi, kad gydytojai ortodontai neretai dalį savo laiko dirba ir regioniniuose miestuose, atvykdami į juos konsultuoti, tačiau toks dalinis įsipareigojimas ne visada patinka ten įsikūrusioms įstaigoms.
„Ši sritis yra šiek tiek kitokia nei likusi medicina. Tarkime gyd. traumatologas į mažesnį miestą atvažiuoja kartą per savaitę, atlieka operaciją, palieka žmogų stebėti šeimos gydytojui ir išvažiuoja. Tuo tarpu gydytojui ortodontui neužteks atvažiuoti vieną kartą atlikti operaciją, jam reikia savo darbą planuoti kartais net visam dešimtmečiui. Todėl ir klinikų ar ligoninių vadovai rizikuoja pasikviesdami jauną žmogų, kuris iš kažkur pas juos važinėja – ar jis tikrai tęs tokias keliones pradėjęs gydyti pacientą, kas atsitiks pradėto gydymo atveju, jei gydytojas nuspręs nutraukti keliones? Tad kaip suteikti ortodontams patrauklias sąlygas įsikurti regionuose, turėtų spręsti savivaldybės.
Norinčiųjų keltis į regionus yra, bet kol kas per mažai. Ir net persikėlę į regioną, specialistai dažnai renkasi darbą privačiame sektoriuje, o tai reiškia, kad nemokamos ortodontijos pasiekiamumas išlieka žemas“, – sako gydytoja.
