„Yuko Yamasaki, Japonijos ambasadoriaus žmona, gaiviu viesulu įsiveržė į mūsų visuomeninį gyvenimą. Vos tik pasirodžiusi viešumoje ji iškart buvo pripažinta viena elegantiškiausių, patraukliausių ir diplomatinio korpuso, ir šalies moterų.
Laiba juodaplaukė jaunatviška moteris, nuolatos užkrečiamai besijuokianti, puikia nuotaika, optimizmu, geranoriškumu ir atvirumu iš karto užkariauja sutiktų žmonių širdis“, – prieš dvejus metus rašė „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Ponios Yuko buvo visur. Draugai juokaudavo, kad ji yra stipriausias Japonijos ambasados ginklas Lietuvoje, Japonijos kultūros, tradicijų nešėja, draugiškų ryšių ambasadorė. Ji dalyvavo kultūros, labdaringuose renginiuose, miestų ir miestelių šventėse, susitikimuose su bendruomenėmis.
Ponios Yuko pastangomis japonai gali skaityti apie Kakės Makės nuotykius (aut. Lina Žutautaitė), o lietuviai – kurti ikebanas ir gėrėtis japoniškais haiku.
Mes taip pat sužinojome, kas yra sena japonų tradicija rišti furošikius, kai specialiu būdu dovanoms pakuoti surišamos šilkinės, o daiktams nešioti – medvilninės skraistės.
Ponia Yuko savo šalyje propaguoja iš lietuviško lino sukurtus furošikius. Lėšos iš šių gaminių, taip pat ir iš ikebanų, gaminimo skiriamos labdaros fondui „Rugutė“, kuris padeda onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.
Įvairiuose kultūros renginiuose publika ovacijomis palydėdavo ambasadoriaus žmoną, kuri kanklininkės Žemynos Trinkūnaitės padedama išmoko skambinti kanklėmis ir dainuoti lietuvių liaudies dainas.
„Gaila, kad nespėjau išmokti lietuvių kalbos. Bet su kitais dainuoti lietuviškai labai miela. Neįsivaizdavau, kad galėsiu ir koncertuoti“, – kalbėjo Yuko.
Šiandien sunku pagalvoti, kad šią nuolatos besišypsančią veiklią moterį prieš tris mėnesius tik mažas žingsnelis skyrė nuo mirties.
Dramatiškas laikas
Tą karštą liepos mėnesio dieną ponia Yuko su sutuoktiniu išvyko dalyvauti Bitininkystės muziejaus (Ignalinos r.) šventėje.
Dainuodama ir kankliuodama scenoje ji suklupo. Ignalinos ligoninėje gydytojai pavojaus neįžvelgė, ponia Yuko buvo išleista namo, į Vilnių.
Vakare japonų sutuoktinių pora buvo pažadėję užsukti į svečius pas savo bičiulius – dabar ambasadoriumi Australijoje paskirtą Darių Degutį ir jo žmoną Nidą.
Šiandien jau aišku – jeigu ne tas vakaras, ponią Yuko galėjo ištikti nelaiminga lemtis.
„Kai Yuko ir ambasadorius išlipo mūsų kieme iš automobilio, pamatėme, kad ji labai netvirtai eina, svyruoja. Kaip visada pajuokavo, kad nieko baisaus, tik galva sukasi.
Pamaniau, kad silpna nuo karščio ar dehidratacijos. Paguldėme, pridėjome šaltų kompresų.
Bet Yuko savijauta negerėjo. Nors ji ir prieštaravo, iškvietėme greitąją pagalbą. Visi keturi nuvykome į Santaros klinikas.
Dėl COVID-19 pandemijos pono Shiro neleido eiti kartu su žmona. Bet aš įsiprašiau, nes reikėjo vertėjauti.
Klinikose išbuvome iki vidurnakčio. Poniai Yuko buvo atlikta daug galvos tyrimų, kompiuterinė tomografija. Bet galvos svaigimo priežasties nebuvo rasta. Gydytojai įtarė vidinės ausies uždegimą ir leido išvykti namo.
Sekmadienį aplankiau ponią Yuko, ji buvo linksma, tarsi nieko nebūtų nutikę. Bet man buvo neramu. Prigrasinau ją, kad praneštų, jei pasijus blogiau.
Ji paskambino pirmadienį popiet. Papasakojo, kad vėl sukasi galva, vemia, sunku kalbėti, todėl pasiūliau iš karto kviesti greitąją pagalbą. Tuo metu jos vyras ir darbuotojai buvo rezidencijoje. Buvo iškviesta greitoji pagalba, ji skubiai reagavo.
Ponia Yuko šįkart buvo nuvežta apžiūrėti į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, į Intensyviosios terapijos skyrių, mes laukėme Priėmimo skyriuje, kol buvo daromi tyrimai. Buvo nustatyta, kad jai plyšo smegenų aneurizma.
Didžiulė laimė, kad tuo metu ligoninėje dar buvo chirurgas Audrius Širvinskas, uždarų aneurizmų operacijų specialistas. Nustatęs priežastį jis skubiai ėmėsi operuoti. Bet mums pasakyta prognozė nebuvo guodžianti. Kad Yuko gyvens, tikimybė buvo tik 50 procentų, o ir tie 50 proc. dažnai reiškia, jog žmogus lieka gyvas, bet neįgalus“, – apie dramatiškas valandas „Lietuvos rytui“ pasakojo N.Degutienė.
Skausmo smūgis į galvą
„Prieš atvažiuojant greitajai pagalbai pajutau stiprų skausmą ir lyg smūgius lazda į pakaušį. Niekada to nebuvau išgyvenusi“, – prisiminė ponia Yuko.
Ir ji, ir ambasadorius Sh.Yamasaki prisipažino, kad atvirai papasakodami apie savo išgyvenimus jie tuo nori atsidėkoti ir Lietuvos medikams, išgelbėjusiems japonės gyvybę.
„Į ligoninę pakliuvau apie 18 valandą, mane operavo gal 21 valandą. Dar spėjau paklausti chirurgo A.Širvinsko, kiek operacija truks. „Apie 4–5 valandas“, – atsakė. Bet kai pažadino po narkozės, sužinojau, kad truko 3 valandas.
Pirma, ką padariau, – pajudinau kojas ir rankas. Judėjo! Ir tada užplūdo džiaugsmas – gal dar pamatysiu ir savo vaikus“, – kaip visada emocingai pasakojo ponia Yuko.
Nors iki šiol moteris dar privalo lankyti reabilitacijos procedūras, ji puikiai atrodo ir trykšta gera nuotaika. Tik kalbėdama retsykiais paliečia galvą.
Pirmoji valanda – auksinė
– Ponia Yuko, ar žinojote, kad turite pavojingą darinį galvos smegenyse? Gal jūsų artimieji buvo susidūrę su šia liga? Sakoma, kad aneurizma gali būti paveldima.
– Taip, mano mamai yra išsiliejęs kraujas į smegenis. Bet kad aš turiu aneurizmą, net neįtariau. Gydytojai paaiškino, kad ji išaugo per labai trumpą laiką ir ją rasti buvo sudėtinga.
Pasisekė, kad mūsų bičiuliai taip greitai suorganizavo pagalbą. Mes su vyru be galo jiems dėkingi. Jei būčiau ilgiau likusi namie, gal šiandien nesikalbėtume. Japonijoje, kur nemažai aneurizmų plyšimų, pirmoji valanda taip pat vadinama auksine.
– O kaip jautėtės po operacijos? Dažnai netgi likęs gyvas žmogus tampa neįgalus.
– Ačiū Dievui ir medikams, tikrai neblogai. Aš gimusi, matyt, po laiminga žvaigžde.
Aišku, skaudėjo galvą, dar pykino. Bet kasdien mane aplankydavęs neurochirurgas Gytis Šustickas gana greitai liepė treniruotis, keltis ir judėti, kasdien padaryti nors vienu žingsniu daugiau. Labai nesinorėjo, norėjau tik gulėti ir tingėti, – juokdamasi pasakojo ponia Yuko. Pirmuosius žingsnius ji žengė stumdama vaikštynę, o dabar kasdien įveikia jau po 5000 žingsnių.
– Jūs dar lankote reabilitacijos procedūras. Kokios jos?
– Daugiausia kineziterapija, masažas. Kasdien. Man kartais nesinori tęsti reabilitacijos, bet vyras tai mato ir liepia treniruotis. Jaučiuosi visaip – ir geriau, ir blogiau. Aišku, yra nerimo dėl ateities. Artimųjų pagalba ir palaikymas tikrai labai svarbu.
Japonijoje kalbama, kad daug žmonių tokioje situacijoje patiria depresiją. Todėl dvasinis, psichologinis šeimos palaikymas labai svarbus.
Mūsų vaikai dėl COVID-19 negalėjo atskristi, tačiau mes nuolat bendraujame nuotoliniu būdu.
– Ligoninėje išbuvote visą mėnesį. Ar nesijautėte vieniša? Dėl infekcijos pavojaus jūsų negalėjo lankyti draugai. Turbūt buvo sunku susikalbėti ir su slaugytojomis?
– Tiesa. Shiro galėjo mane lankyti, mes pasiskiepiję. Susikalbėti nebuvo lengva.
Ambasados darbuotojai man padarė kortelių su užrašais: „Skauda galvą“, „Noriu gerti“. Visai neblogai susikalbėdavau, – vėl nusijuokė ponia Yuko. Ji norėtų parašyti žinutes visiems ją palaikiusiems draugams, bet iki šiol jai dar sunku surinkti raides.
– Kitą savaitę jau išvykstate iš Lietuvos. Ar Japonijoje tęsis jūsų gydymas?
– Taip, japonų gydytojai gaus visus medicininius dokumentus, reabilitacija tęsis gal iki Naujųjų metų. Iškart man vėl bus padarytas magnetinio rezonanso tyrimas.
Laiką pavadino nuostabiu
„Žmonos reabilitacija tęsis ir lėktuve, skrendant į Tokiją. Liepsiu jai žingsniuoti po lėktuvą“, – pašmaikštavo Sh.Yamasaki įsiterpdamas į mūsų pokalbį.
Su kokia patirtimi Japonijos ambasadorius išvyksta iš Lietuvos?
„Tie metai čia buvo nuostabūs. Įgijau daug patirties, susipažinau su įdomiais žmonėmis. Nustebino Lietuvos gamta, čia daug žalumos, erdvės, nėra kalnų. Nustebino ir moterys, jos Lietuvoje labai veiklios, energingos ir švytinčios.
Daug keliavome po šalį, ir dėl darbo reikalų, ir asmeniškai mums buvo labai įdomu pažinti jūsų kraštą. Suvalkija, Dzūkija, Žemaitija tokios skirtingos, bet bendra tai, kad jų žmonės labai puoselėja savo papročius, tradicijas.
Bet svarbiausia – Lietuva dovanojo žmonai gyvybę.
Čia ji gimė antrą kartą, ir mes visada švęsime šią datą. Jos antrąjį gimtadienį.
Lietuvos medicinos lygis labai aukštas. Tikiuosi, kad nenutrūks bendras mokslinis darbas tarp Lietuvos ir Japonijos sveikatos universitetų. O mes su žmona būsime savotiški Lietuvos pasiekimų ambasadoriai savo šalyje“, – kalbėjo Japonijos diplomatas.
Kyla didžiulis pavojus
– Buvo sutapimas, kad aš budėjau tą vakarą. Skyriuje esame du chirurgai, operuojantys plyšusią aneurizmą neatverdami kaukolės, per kraujagysles, – apie operaciją, išgelbėjusią Japonijos ambasadoriaus žmonos gyvybę, papasakojo Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjas, radiologas A.Širvinskas.
– Kaip supratote, kad poniai Yuko plyšusi aneurizma? Kokia buvo moters būklė, kai ją pamatėte?
– Jai labai skaudėjo galvą, ji vėmė, matėme, kad būklė yra labai sunki.
Jau žinojome, kad prieš parą ji buvo Santaros klinikose ir jai buvo atliktas galvos smegenų angiografijos tyrimas. Matyti, kad buvo įtariama aneurizma toje vietoje, kur ir plyšo. Kai Yuko papuolė į Santaros klinikas, aneurizma dar nebuvo plyšusi, kraujas nebuvo ištekėjęs į smegenis.
– Bet apie galimą aneurizmą gydytojai pacientės neinformavo?
– Neinformavo, nes atrodė netipiškai, neatrodė panaši į aneurizmą. Čia ir yra aneurizmos klasta. Tiksliai apie ją pasakyti galėjome tik tada, kai po tyrimo pamatėme išsiliejusį kraują.
Mes atlikome tą patį tyrimą kaip ir Santaros klinikose. Tada ir pamatėme esminį skirtumą.
– Būklė pablogėjo taip staigiai – per parą?
– Taip, aneurizma prasiplėtė ir plyšo – tai reiškia, kad ji greitai progresuoja ir po valandos gali dar kartą plyšti. Tokiu atveju kaip ponios Yuko buvo labai svarbus operavimo greitis.
Reikėjo kuo greičiau aneurizmą uždaryti, supratome, kad gresia didžiulis pavojus. Jeigu būtų plyšusi dar kartą, rezultatas galėjo būti mirtinas.
Ponia Yuko nedelsiant buvo nuvežta į Intervencinės radiologijos skyriaus operacinę.
Buvo nuspręsta atlikti plyšusios aneurizmos embolizaciją. Tai yra smegenų aneurizmos uždarymas iš vidaus.
Per kirkšnies arteriją mikrokateteriu patenkame vidiniu kraujagyslės spindžiu į tą vietą, kur plyšusi aneurizma, – tai yra skylė kraujagyslėje, – ir ją lopome įvesdami tam tikras mikrospirales. Yuko atveju – net 10. Taip aneurizma uždaroma, į ją nebepatenka kraujas, nėra spaudimo.
Antrą kartą aneurizma ten neplyšta, nes nebėra kraujotakos. Tačiau galvos smegenų kraujotaka išlieka.
Yuko aneurizma buvo vadinamojoje užpakalinėje cirkuliacijoje. Tokios aneurizmos pavojingesnės, nes plyšta dažniau, o plyšus pasekmės būna blogesnės, nes čia yra gyvybiniai centrai.
– Pati Yuko pasakojo, kad ji pajuto stiprų smūgį lyg lazda į pakaušį ir didelį skausmą.
– Taip, būtent šis apibūdinimas ir yra tikslus smegenų aneurizmos plyšimo skausmas. Dažnai prieš plyšdama aneurizma sukuria vadinamąją galvos aurą – skausmą prieš plyšimą. Bet tai sunku numatyti.
Ponios Yuko atveju buvo sunku susiorientuoti, kad ten yra aneurizma, kuri gali plyšti.
Išankstinis gydymas, ypač tokios aneurizmos kaip jos, taip pat rizikingas dalykas. Turime įvertinti tą riziką, kuri tuo metu yra didžiausia. Aneurizma labai klastinga, ji gali suklaidinti ir gydytoją, ir pacientą.
– Pati ponia Yuko sako gimusi po laiminga žvaigžde, nes išvengė mirties. Kokios būna dažniausios aneurizmos plyšimo pasekmės?
– Statistika tokia: jei aneurizma plyšta pirmą kartą, gyvi lieka pusė žmonių, kuriuos mes gydome. Bet daugelis iš jų jaučia pasekmes. Jei plyšta antrą kartą, 80 procentų pacientų miršta. Likę 20 procentų gali būti visai neįgalūs.
– Ponia Yuko juokiasi, kad po operacijos ji norėjo tik ramiai gulėti, bet jūs, gydytojai, liepėte jai stotis ir vaikščioti, judėti.
– Taip, kuo anksčiau po operacijos žmogus pradeda judėti, tuo jo reabilitacija sėkmingesnė. Jeigu matome, kad nėra rizikos, jog aneurizma gali plyšti antrą kartą, mes linkę pacientą truputį paspausti – lipk iš lovos! Nieko blogo neatsitiks, o nauda didelė.
Judėjimas ypač svarbus galvos smegenims. Judindamas pirštus žmogus masažuoja smegenis, jos linkusios greičiau atsigauti.
Mūsų siekis yra ne tik aneurizmą uždaryti, kraujagyslę užlopyti, bet ir žmogų pastatyti ant kojų.
– Bendraujant su ponia Yuko atrodė, kad po operacijos neliko jokios ligos pasekmių.
– Vertinant visumą, tai neįtikėtinai sėkminga išeitis. Tokią išvadą mes galime padaryti praėjus 3 mėnesiams. Tai ne tik sėkmingas mūsų darbas. Labai daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus. Kaip jis ištvers, nepasiduos. Galime pasidžiaugti tokia sėkme, nes plyšus tokioms aneurizmoms kaip ponios Yuko retai būna tokia gera išeitis.
– Lietuvoje yra daug skaudžių mirčių dėl plyšusios aneurizmos. Miršta net jauni žmonės. Ar įmanoma nuo to apsisaugoti?
– Taip, ji dažna žmonėms, sulaukusiems 40 metų. Dešimt metų dirbu kaip chirurgas šioje srityje ir nebegaliu tylėti. Žmonės, jei žinote, kad turite aneurizmą, nedelskite! Ypač jei priklausote rizikos grupei – kam nors iš artimųjų ji yra plyšusi, sergate hipertenzija, rūkote. Išsitirkite magnetinio rezonanso tyrimu.
Yra žmonių, manančių, kad gal ta aneurizma neplyš, o ją operuojant galima mirti, kai bus atveriama kaukolė. Bet jeigu plyšta, dažnai mirties neišvengiama, jei pavėluojama į ligoninę.
Ponios Yuko pavyzdys parodė, kaip dabar sėkmingai atliekamos ne atviros, bet uždaros operacijos per kraujagysles. Ir pasekmės po šių operacijų ne tokios sudėtingos.
– Mažai kas yra girdėjęs apie būtent tokį aneurizmos operavimo būdą, kai neatveriama kaukolė.
– Tikrai taip. Prieš pusmetį įkūrėme Smegenų aneurizmos fondą, kurio tikslas – skleisti tokią informaciją, paviešinti sėkmingas žmonių istorijas.
Džiaugiamės, kad Japonijos ambasadorius Sh.Yamasaki su žmona Yuko taip pat sutiko dalyvauti fondo veikloje papasakodami savo istoriją.
