Dažniausia demencijos priežastis yra Alzheimerio liga – lėtinė progresuojanti galvos smegenų liga, kurios metu plonėja nervų skaidulos, nyksta jų jungtys ir pačios nervinės ląstelės (vyksta neurodegeneracija), galvos smegenyse kaupiasi specifiniai baltymai.
Aidai Gaižauskienei, Lietuvos sporto universiteto (LSU) lektorei pačiai ilgus metus teko globoti Alzheimerio liga sergančią mamą. Anot jos, svarbu suvokti, jog bloga atmintis nėra senatvės požymis, tai vienas iš demencijos simptomų.
„Gydytojai sakė, kad nerimauti dėl mamos prastėjančios atminties neverta, neva, taip yra dėl jos amžiaus. Ne kartą konsultavausi su šeimos gydytoju dėl papildomų tyrimų mamai, tačiau man buvo atsakyta, kad prastėjanti atmintis tokiame amžiuje yra normalu ir tiesiog reikia gerti vaistus atminčiai gerinti.
Pati mama dažnai sakydavo, kad jos atmintis bloga, ji mažai ką prisimena, – išgyvenimais nuotolinėje konferencijoje „Demencija, kaip visuomenės sveikatos prioritetas: ankstyvoji diagnostika“, skirtai paminėti Alzheimerio ligos mėnesį, dalijosi A. Gaižauskienė.
– Galiausiai pradėjau pastebėti, kad mamos atmintis visai šlubuoja. Ji pamiršdavo elementarius kasdienius žodžius: duona, obuolys, peilis. Mama labai dėl to nerimavo, jautėsi prastai, todėl pradėjo savotiškai gudrauti, perleido rūpinimąsi namų ūkiu man, nors aš kartu su ja negyvenau. Ji gyveno su tėčiu. Aš atvažiuodavau tik savaitgaliais arba viduryje savaitės.“
Ligą išdavė pasikeitęs elgesys
Moteris sakė, kad mama negebėjo atlikti elementarių namų ruošos darbų ar gaminti maistą, nors prieš ligą tai daryti mėgo: „Man pradėjus rūpintis namais pastebėjau, kad atsirado naujos pykčio apraiškos. Ji bardavo mane, kad aš kažką darau neteisingai.
Bandydavo vėl įsilieti į maisto gaminimo procesą, tačiau susidurdavo su sunkumais, pykdavo dėl to, kad nepavyksta, dėl to, kad neprisimena. Mama pradėjo maišyti cukrų su druska, todėl valgėme labai saldžiai. Nespėdavau pastebėti ką ji daro – sriuba plaukdavo nuo cukraus. Tokių kuriozinių situacijų tikrai buvo ne viena.“
Pasak A. Gaižauskienės ieškodama pagalbos mamai ji atsidūrė pas Kauno specialistus. Jie greitai įvardino mamos diagnozę, nustatė, kad ji serga Alzheimerio liga. Deja, stipriai pažengusia forma.
„Nepaisant to, kad gydytojai jai skyrė specialius vaistus, ligos pristabdyti nepavyko. Buvo labai skaudu matyti kaip mama kiekvieno apsilankymo pas gydytojus metu pasirodo vis prasčiau: negali nupiešti laikrodžio, prastėja jos matematiniai gabumai, nors anksčiau ji prisimindavo visus telefono numerius, jos darbas buvo susijęs su skaičiais“, – sakė Alzheimeriu sergančios senjorės dukra.
Dingo socialiniai įgūdžiai
Moters teigimu, ligai progresuojant skurdo mamos žodynas. Žodžių vis mažėjo, kol liko tik paprasti, kasdieniai: taip, ne, nenoriu, nedarysiu. Nyko ir kiti socialiniai įgūdžiai.
„Mama norėjo valgyti rankomis, nesinaudoti įrankiais, nebeliko ir higienos įpročių. Mamą maudyti teko man. Buvo sunku, juk niekas manęs nemokė, kaip taisyklingai kelti žmogų, prausti, kaip su juo elgtis, bendrauti, kaip visą priežiūrą organizuoti.
Prižiūrėti vaiką visos moterys lyg ir moka, jis mažas, lengvas, o su suaugusiu žmogumi yra visai kitaip, – tikino A. Gaižauskienė.
– Situacijai prastėjant teko priimti skaudų sprendimą – namuose prižiūrėti mamos nebegalėjome. Atėjo laikas, kai teko mamą atiduoti į globos namus. Tai padaryti buvo labai sunku ir dabar sunku apie tai pagalvojus, bet suprantu, kad tai geras sprendimas, ten dirba profesionalai, mamai išties ten yra geriau.“
Visgi, moteris sakė, kad susidūrus su šia diagnoze jai pritrūko aiškesnių žingsnių, žinių kaip elgtis, kur kreiptis pagalbos.
Aiškaus gydymo plano dar nėra
Medicinos mokslų daktarės, gydytojos neurologės Gretos Pšemeneckienės teigimu, šiuo metu Lietuvoje demencija serga beveik 2 procentai žmonių, iki 2050 metų skaičius gali padvigubėti, todėl informacijos srauto didinimas yra svarbus ne tik visuomenei, bet ir medikų, socialinių darbuotojų bendruomenei. Gebėjimas atpažinti pirmuosius demencijos simptomus, leidžia įtarti ligą, laiku suteikti pagalbą.
„Demencija – nėra vienos srities problema, sindromas apima visą žmogaus esybę, sutrikdo jo funkcionavimą, ne tik medicininiame, bet ir socialiniame kontekste. Demencija paveikia pažinimo funkcijas: atmintį, orientaciją, gebėjimą priimti sprendimus. Dėl šio sindromo gali atsirasti ir neurologinė simptomatika, skausmas, epilepsijos priepuoliai, miego sutrikimai“, – sakė G. Pšemeneckienė.
Prof. dr., gydytoja geriatrė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Slaugos fakulteto dekanė Jūratė Macijauskienė pabrėžė, kad Lietuvoje sveikatos priežiūros specialistams vis dar kyla problemų susidūrus su šia liga.
„Aiškiai matome, kad skiriasi specialistų domėjimosi sritys, tad šiai ligai ne visada skiriama daug dėmesio, kartais, galbūt, net nesureaguojama į paciento skundus. Daug lemia ir žinių stoka. Atrodo, kad tai labai specifinė liga, tačiau didžioji dauguma demencijos atvejų gan tipiniai. Patys specialistai pripažįsta, kad mokymų trūksta, – tvirtino profesorė.
– Taip pat vis dar gaji nuomonė, kad diagnozės nustatymas nieko nepakeis, kadangi nėra vieno stebuklingai efektyvaus gydymo būdo. Dažnai manoma, kad diagnozės nustatymas nekeis situacijos, nors savalaikė diagnostika yra labai svarbi. Problemų kelia ir tai, kad ne visi specialistai skatina pacientus atlikti išsamesnius tyrimus dėl to negalima skirti specifinio medikamentinio gydymo.“
