Po transplantacijos moteriai priskirta neįgalumo grupė. Tačiau teikiamomis privilegijomis pasinaudoja retai, bijosi piktų žvilgsnių. „Jei pastatau automobilį neįgaliojo vietoje, išlipus žmogus pripuola. Pyksta, kad apsimetinėju, kitus apgaudinėju. Man už tai yra ir policiją iškvietę.
Nežiūrėkite, kad ant veido nesimato, neparašyta ant kaktos“, – neskubėti su išvadomis ragina Neringa. Be aplinkiniams matomų randų į normalų gyvenimą grįžta šimtai organų donorams dėkingų lietuvių. Galbūt per retai apie tai susimąstome?
Pusmetis ligoninės lovoje
Su nauju inkstu Neringa Gustienė gyvena jau beveik 7 metus. Moteris džiaugiasi, kad donoro dovanotas organas jai puikiai „prilipo“, per šį laiką nieko neskaudėjo, komplikacijų nebuvo.
„Jaučiuosi, kaip sveikas žmogus. Tik tiek, kad vaistukų išgerti reikia“, – paaiškina pašnekovė.
Moters inkstai „pasidavė“ visai netikėtai. Sveikatos neganda aplankė gimdumo metu. Vieninteliam sūnui jau 22-eji. Tad sveikatos problemos Neringą užklupo dar praėjusio amžiaus pabaigoje, kai ji dar tik žengė pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius.
Tuomet Neringa buvo vos 20-ties, sveikata nesiskundė. Anot jos, gydytojai tuomet konkrečios gyvybiškai svarbaus organo sutrikimo priežasties nurodyti negalėjo. „Gal inkstai jau buvo pažeisti ir to nėštumo laikotarpio, gimdymo pakako, kad jie visai atsisakytų dirbti“, – svarsto moteris.
Saldu nebuvo. Po gimdymo šiaulietė pusę metų praleido ligoninės lovoje. Komplikacijų būta daugiau, maištauti ėmė ir širdis. Gydytojai neslapukavo, išsakė abejones dėl Neringos gyvybės, morališkai paruošė artimuosius. Bet valia, užsispyrimas gyventi ir medikų darbas pastatė ant kojų.
Moteris pasakoja radusi vidinės motyvacijos. Pirmiausia norėjo pamatyti paaugusį sūnų. Jam ūgtelėjus – kartelę kilstelėjo. „Kai sūnus buvo paaugliukas, 13, 14 metų, sakydavau, turiu gyventi, sulaukti anūkų. Dabar jau noriu daugiau anūkų ir juos didelius pamatyti“, – šypsosi pašnekovė.
Receptas paprastas, bet padėjo. Ir gydytojai antakius kilnojo, gero ūpo dėl tokios pacientės nestokojo. Vienas net su kate lygino – už tai, kad gyvybes devynias turi.
Gydymo „nepernešė“
Neringa išsikapstė, namo grįžo, bet laisva nesijautė. Teko pažinti ligoninės koridorius – jauna moteris tapo nuolatine medikų viešnia. Inkstai patys nebesusitvarkė, tad šiaulietei tekdavo atlikti hemodializę.
Į ligoninę – kas antrą dieną. Ir ne šiaip pasilabinti, gulėti reikėdavo po keturias valandas.
Taką tarp namų ir ligoninės mynė 7-erius metus. Šis laikas tapo tikra kančia. Neringa žodžių į vatą nevynioja. Liaudiškai kalbant, hemodializės ji „nepernešė“. Moteris jautėsi prastai, o kraujo spaudimo pokyčiai priminė amerikietiškus kalnelius.
„Buvo tikrai blogai. Spaudimas tai krisdavo, tai kildavo... Hemodializei daryti formuodavo fistules (kanalas, jungiantis organo ertmę su išore – aut. pastaba), bet man guzai darydavos, fistulės užsikimšdavo. Visas kūnas buvo supjaustytas dėl tų fistulių“, – prisimena šiaulietė.
Vėliau ji perėjo prie peritoninės dializės. Šią procedūrą Neringa galėjo atlikti pati. Nereikėjo nei ligoninės, nei medikų. Nemalonūs pojūčiai išnyko, tad moteris apsiprato.
Kamavo dvejonės
Neringa prisipažįsta – mintį apie inksto transplantacija ji ilgai vijo šalin. Kamavo baimės jausmas, tad į kumščio dydžio organo laukiančiųjų eilę moteris įsirašyti delsė ilgai.
„Tais laikais buvo baimės. Visokių istorijų buvau girdėjus apie negerumus po organų transplantacijos“, – sako šiaulietė.
Tačiau Neringa galiausiai pasidavė vyro įtikinėjimams. Jis moterį paskatino įsirašyti į organų laukiančiųjų gretas. O ir pati šiaulietė jautėsi užtikrinčiau – pajuto ir net savo akimis pamatė medikų padarytą pažangą.
„Eina medicina į priekį. Turėjau daugiau pasitikėjimo. Mačiau žmones, kuriems buvo persodinti organai, jie gerai jautėsi“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Žvaigždės susidėliojo palankiai ir Neringos vardas iš laukiančiųjų eilės greitai išsibraukė, tinkamas inkstas atsirado vos per 3 mėnesius.
Medikus bandė apgauti
Neringa atvira: naktinis skambutis ir balsas pranešęs apie tinkamą inkstą dainuoti iš laimės nepaskatino, atgijo senos baimės.
„Pradėjau meluoti. Sakiau, kad sloguoju, turiu temperatūros. Žinojau, kad tokiu atveju operacijos man daryti nebūtų galima“, – bandymą išsisukti nuo transplantacijos prisimena pašnekovė.
Ji paaiškino maniusi, kad inksto reikės laukti ilgiau, todėl kvietimas operacijai buvo netikėtas, moteris nebuvo spėjusi jai nusiteikti.
„Nesitikėjau, kad taip greitai pasiūlys man inkstą“, – tuometį pasimetimą aiškina Neringa.
Prie pokerio stalo ji nesėstų, išgalvotomis dingstimis medikų apgauti nepavyko. Iš sostinės paskambinę gydytojai šiaulietę greitai išgliaudė.
„Sako, Neringa, ar tikrai labai sloguoji? Čia tavo inkstas laukia. Idealiai tinka. Tas pats, kas artimo žmogaus dovanotas“, – baimės šarvus pralaužusius medikų žodžius atmena moteris.
Lėkimą ir abejones pakeitė ramybė
Operuotis sutiko ir namus Neringa paliko it be galvos. Pakeliui į autobusų stotį vežusiame taxi automobilyje apsičiupinėjo – piniginė namie liko.
„Autobusas jau stovi, tuoj išvažiuos... Paskambinau kaimynei ir jinai staigiai pinigus privežė“, – svarbios kelionės detales moteris į atmintį giliai įsirėžusios ir po 7 metų.
Tuo Neringos nesėkmės nesibaigė: išsikrovė jos telefonas, sprogo autobuso padanga. Tad ir vėluojančios recipientės laukiantys ir su ja susisiekti negalintys medikai ėmė nerimauti.
Moters galvoje ėmė suktis neramios mintys, lyg nematomos jėgos kištų pagalius į ratus. „Atsirado išgąstis. Labai jau daug sutapimų. Lyg kažkas nenorėtų, kad pasiekčiau medikus“, – ženklus įžvelgė Neringa. Tačiau nesklandumų ji nepabūgo, atgal nesigręžiojo.
Toliau sekė paskutniai tyrimai ir laukimas. Neringa mena, kad laikas medikų rankose skriete praskriejo, o ją užplūdo ramybė.
„Paskambinau šeimai, pasakiau, kad į operacinę išvažiuoju. Visiškai ramiai – baimė kažkur pradingo“, – išgyvenimais dalijasi pašnekovė.
Po operacijos ji nubudo su vienu klausimu: „Ar inkstas tiko?“ Tačiau gydytojai neslėpė nuostabos nepaprastai greitai pasireiškusiais aktyvios inksto veiklos ženklais – moteris po 16 metų pertraukos vėl ėmė šlapintis.
Neringa pasijuto sveiku žmogumi.
Likimo draugai – it šeima
Atsirado ir daugiau laisvės, nuo dienotvarkės nukrito sunkūs rėmai: nebereikėjo planuoti, kada gi ištaikyti laiko dializei. Tapo paprasčiau keliauti.
„Dabar jau ir anūką turiu. Su juo nuvažiuojam ir į užsienį. Ana va, prieš kelis metus Ispanijoje buvome. Žmogus esi laisvas, prie nieko nepririštas, kur nori gali nuvažiuoti“, – džiaugiasi Neringa.
Asmeninė patirtis sustiprino moters pasitikėjimą organų donoryste. „Dabar tik tai už!“, – tvirtai ištaria pašnekovė.
„Aš ir pati turiu donoro kortelę. Jeigu tik po mano mirties bus kažkas tinkamo kitiems“, – paaiškina Neringa.
Moteris – aktyvi Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijos „Atgaja“ narė. Padeda likimo broliams ir seserims, atsako į jų klausimus, kai reikia, paguodžia ar nuramina.
Ir laisvalaikį kartu leidžia. Drauge mini gimtadienius ir kitas šventes. Pandemija keliones ir gyvą bendravimą pristabdė, bet Neringa džiaugiasi su „atgajiečiais“ išmaišiusi bene kiekvieną Lietuvos kampelį. Šią vasarą pavyko ir iki Latvijos nulėkti.
Gamta – antri namai
Nors ir „grynakraujė“ šiaulietė, ji – „gamtos vaikas“, gal atspaudas pas močiutę praleistų vasarų. Ir dabar į gamta traukia. Yra užkietėjusi žvejė, net sportinės žūklės varžybose jėgas išbando. Kai per miško paklotę ima kaltis grybų kepurės, sutiksi Neringą girioje su krepšeliu rankose.
Paklausta apie įsimintinus laimikius, moteris patikina, kad ne gamtos turtai jai rūpi. Džiaugsmo šaltiniu jai tampa maži dalykai, trofėjų nesivaiko. „Gyvenime džiaugiuosi viskuo. Esu optimistė, neliūdžiu net, jei ir blogai. Kiek save atmenu, tokia buvau“, – dejonės ne jai, patikina pašnekovė.
