Latvijos epidemiologai pranešė, kad šią vasarą erkių aktyvumas sumažėjo dėl karščių, nes joms reikia drėgmės. Tačiau Lietuvoje sergamumas erkių sukeliamomis ligomis liko toks kaip ir pernai. Specialistai tikina, kad erkės niekur nedingo.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistė M.Žygutienė pasakojo, kad statistiniai duomenys neguodžia. Šiemet nustatyta daugiau nei 500 Laimo ligos atvejų, apie 150 žmonių išgirdo erkinio encefalito diagnozę, nors šiemet erkės pabudo gerokai vėliau.
Ankstesniais metais jų aktyvumas prasidėdavo jau kovą, o šiemet pavasaris buvo vėlyvas ir šaltas. „Nepaisant šios tendencijos, erkės niekur nedingo, bet apie jų sukeliamus pavojus pastaruoju metu kalbame kur kas mažiau, nes mūsų dėmesį užvaldė kiti dalykai“, – pripažino M.Žygutienė.
Nors vasara eina į pabaigą, pavojus nukentėti nuo erkių išlieka iki rudens pabaigos. Ypač daug žmonių nukenčia nuo šių voragyvių prasidėjus grybų sezonui, o grybai dygsta iki vėlyvo rudens.
– Ar rekordiniai karščiai šią vasarą nepriveikė erkių? Ar drąsiau galime jaustis gamtoje?
– Manau, jog kiekvienas susiruošęs leisti laiką gamtoje žmogus turėtų susimąstyti, ar padarė viską, kad erkės neturėtų galimybės įsisiurbti.
Galbūt mažiau gali nerimauti tik tie asmenys, kurie jau pasiskiepijo nuo erkinio encefalito, bet nuo Laimo ligos reikėtų apsisaugoti kitomis priemonėmis, nes dar nesukurta vakcina nuo šios ligos.
Erkės veisiasi ne tik miškuose, jos mėgsta būti arti žmonių, pavyzdžiui, miesto parkuose, didmiesčių miegamuosiuose rajonuose, kurie įsikūrę greta miškingų masyvų, taip pat užmiesčio soduose, netgi paplūdimiuose.
– Nenupjautų pievų galime matyti ir mieste. Ar tai padeda erkėms išlikti?
– Pastaruoju metu vis daugiau žmonių nori grožėtis retai šienaujamomis pievomis, bet nepagalvoja, kad tokia tankynė yra prieglobstis erkėms ir jas platinantiems graužikams.
Natūralias pievas palaikantys žmonės džiaugiasi, kad tokiu būdu praturtinamos miesto žaliosios erdvės, bet nesusimąsto, kiek tai gali kainuoti sergančiajam.
Netgi paukščių buvimas šalia žmonių daro įtaką erkių plitimui, nes sparnuočiai taip pat padeda erkėms atsirasti skirtingose vietose.
Naminiai gyvūnai, ypač neprižiūrimos katės, kurios eina į pievas peliauti, gali parnešti į daugiabučio kiemą kraują siurbiančių parazitų.
Įsisiurbusi erkė ilgai nepaleidžia savo šeimininko, nes krauju maitinasi kelias dienas ar net savaitę. Niekas nežino, kur ji nukris, kur padės kiaušinių, toks erkių židinys gali susidaryti šalia namų.
– Ištraukus gyvą erkę galima sužinoti, kuo ji užsikrėtusi?
– Anksčiau aptikus įsisiurbusią erkę buvo patariama atsargiai ją ištraukti, įdėti į stiklinį indelį ir atiduoti į laboratoriją ištirti.
Abejoju, ar toks erkės tyrimas gali būti naudingas, nors kai kam tai gali garantuoti ramesnį miegą, tačiau tiesa yra ta, kad į odą įsikibusį parazitą būtina nedelsiant ištraukti.
Kad ir koks būtų laboratorijos atsakymas, yra tik du variantai: žmogus užsikrėtė arba ne.
Tai įmanoma sužinoti praėjus maždaug 14 dienų nuo erkės įsisiurbimo, tai yra vidutinis inkubacinis periodas. Dėl įvairių priežasčių kai kuriems žmonėms erkių sukeliamų ligų negalavimai išaiškėja šiek tiek vėliau.
Gali lemti netgi tai, kiek Laimo ligos sukėlėjų borelijų turi pati erkė, todėl ligos požymiai gali išaiškėti per mėnesį.
Jei atsiranda kokių nors ligos požymių, būtina kreiptis į šeimos gydytoją, todėl svarbu nuolat apžiūrėti savo kūną.
– Paraudusi oda gali būti ir nuo uodo įkandimo, o kokią žymę palieka erkė?
– Jei žmogus aptiko erkę, turėtų susirūpinti savo sveikata, o ne numoti ranka.
Laimo ligą dažnu atveju išduoda klajojanti raudonė, kuri susidaro erkės įkandimo vietoje. Erkiniam encefalitui būdingi požymiai yra galvos, sprando skausmai, karščiavimas. Tokie negalavimai neretai būna panašūs į peršalimą, todėl dažnai žmonės kaltę suverčia oro kondicionieriams ar skersvėjams.
Norint nustatyti erkinį encefalitą, būtina atlikti serologinius tyrimus, o Laimo ligą daugelis gydytojų nustato pagal būdingus klinikinius požymius, nes jie būna akivaizdūs.
Vienas jų – raudona dėmė. Ji gali kisti, todėl vadinama klaidžiojančia. Pavyzdžiui, atšalus orams dėmė būna blyškesnė, o pabuvus pirtyje ar nusimaudžius šiltoje vonioje – ryškesnė. Jei erkės įsisiurbimo vietoje dėmė padidėja iki penkių centimetrų skersmens, tai signalas, kad žmogus galėjo užsikrėsti Laimo liga.
Žirnio didumo paraudimas būna ir tada, kai erkė yra neužsikrėtusi.
Įkandimo vietoje oda parausta dėl reakcijos į svetimus baltymus. Todėl gali varginti niežėjimas, pažeistą vietą gali deginti, ji gali patinti, bet tai nėra erkių platinamoms ligoms būdingi požymiai. Taip gali atsitikti ir įkandus uodui ar kitam vabzdžiui.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai Laimo liga nustatoma netgi tada, kai žmogus neprisimena jokios erkės.
Taip atsitinka, jei erkė įsisiurbia į nugarą, pakinklį ar galvos plaukuotoje dalyje.
Jei žmogus gyvena vienas, niekas jam ir nepasakys, kad prie jo nugaros prilipusi erkė.
Erkių nimfos taip pat pavojingos, nes jos nėra didelės, todėl dažniau lieka nepastebimos.
– Ar Lietuvoje liko neužsikrėtusių ligų sukėlėjais erkių?
– Tiek Europos, tiek Lietuvos duomenys yra panašūs. Tyrimai rodo, kad maždaug vienas procentas erkių būna užsikrėtusios erkinio encefalito virusu, o platinančių Laimo ligos sukėlėjus – vidutiniškai 20 proc. erkių.
Yra daug priežasčių, dėl kurių įvairiuose miškuose erkių užsikrėtimo lygis būna skirtingas. Pavyzdžiui, toje pačioje administracinėje teritorijoje gali būti du miškai, viename yra apie 10 proc. erkių, platinančių Laimo ligą, o kitame – keliskart daugiau.
Svarbu žinoti, kokie dominuoja gyvūnai, kokia yra erkių gausa, koks dirvožemis, kokia miško rūšis.
Erkinio encefalito virusų yra visuose Lietuvos regionuose, Laimo ligos sukėlėjų borelijų taip pat yra visoje šalyje. Vadinasi, nė vienas regionas šiuo požiūriu nėra saugus.
– Anksčiau buvo sudaromas Lietuvos žemėlapis, įspėjantis, kur didžiausia tikimybė nukentėti nuo erkių. Ar toks tyrimas atliekamas dabar? Gal tai praverstų grybautojams?
– Kai kurie požymiai gali išduoti, kur erkių yra daugiausia. Erkės mėgsta drėgmę, todėl sename eglyne, kuriame neauga net samanos, jų gali ir nebūti. Bet grybaudamas sename eglyne žmogus taip pat nieko neras.
Geriausios sąlygos erkėms – mišrūs lapuočiai miškai, kur būna vešlus pomiškis. Erkėms labiausiai reikia drėgmės, kad neišgaruotų vanduo iš kūno, per savo vystymąsi jos turi pasimaitinti krauju.
Tokie maitintojai – įvairūs gyvūnai. Kasmet Lietuvoje daugėja medžiojamų žvėrių. Ypač gausu stirnų, jos turi didelę įtaką erkių platinamoms ligoms. Stirnos nepalaiko erkinio encefalito viruso cirkuliacijos, bet yra maisto bankas erkėms, todėl lemia jų išgyvenimą. Graužikai taip pat yra erkių draugai, tai gamtinis rezervuaras – tiek erkinio encefalito viruso, tiek Laimo ligos sukėlėjų. Šie sukėlėjai tūno graužikų organizmuose nieko blogo jiems nedarydami.
Kai erkė prikimba prie graužiko, kurio kraujyje yra šių sukėlėjų, ji niekada neišsiskiria su šia dovana. Net augdama iš lervos į nimfą ir nerdamasi į suaugusią formą erkė nešioja su savimi užkratą.
Susargdina vos vienas įkandimas
Erkinio encefalito virusas sukelia centrinės nervų sistemos ligą – galvos smegenų dangalų uždegimą. Išvengti erkinio encefalito padeda skiepai.
Žmogus gali užsikrėsti ne tik nuo įsisiurbusios erkės, bet ir gerdamas nepasterizuotą ožkos arba karvės pieną, į kurį pateko virusas.
Skiepų nuo Laimo ligos nėra. Užtenka vienintelio užkrėstos erkės įkandimo, kad žmogus susirgtų Laimo liga. Ši liga sėkmingai gydoma antibiotikais, tačiau laiku neskyrus vaistų ji gali sukelti širdies, sąnarių ir nervų sistemos komplikacijų.
Kad ant žmogaus patekusios erkės būtų greičiau pastebėtos, einant į mišką reikėtų apsivilkti šviesiais drabužiais.
Palaidinės turėtų būti ilgomis rankovėmis, rankogaliai turėtų priglusti prie riešo, geriau mūvėti ilgas kelnes, o galvą reikėtų apsirišti skarele ar užsidėti kepurę.
Veidą, kaklą, rankas galima išpurkšti specialiomis priemonėmis, atbaidančiomis erkes.
