Tokia politika oficialiai buvo grindžiama vienu, tarptautiniuose palyginimuose fiksuojamų rodikliu, kuris sako, kad Lietuvoje žmonės santykinai daug išleidžia vaistams. Šią problemą buvo bandoma spręsti mechaniškai mažinant priemoką.
Tačiau vargu, ar kuris socialinis reiškinys gali būti teisingai pažintas remiantis vienu rodikliu, ypač toks kompleksiškas, kaip sveikatos apsauga. Todėl pažvelkime, ką apie mūsų vaistų rinkos bėdas sako kitų rodiklių tarptautiniai palyginimai.
Neseniai buvo pristatytas kasmet Tarptautinės sveikatos rinkos duomenų tyrimo kompanijos IQVIA rengiamas tyrimas W.A.I.T. (Waiting to Access Innovative Therapies), apimantis 34 Europos šalis (24 ES nares ir 10 ne narių) ir 152 inovatyvius vaistus 2016–2020 m. laikotarpiu. Rezultatai parodė, kad Lietuvoje yra didesnių bėdų nei gyventojų priemokos ar išlaidos vaistams – būtent, kad tam tikroms ligoms efektyviai gydyti nėra pačių vaistų.
Dabar madinga norėti mokslo ir inovacijų, kurti geresnes galimybes šiai ekonominės veiklos aukštajai natai plėtotis, o kad dažnai tų inovacijų vaisiais pasinaudoti negalime, tiesiog nutylima. Pavyzdžiui, nei vienas 2019 m. Europos vaistų agentūros patvirtintas vaistas nuo vėžio šiuo metu nėra prieinamas Lietuvos onkologiniams pacientams.
O nauji vaistai dažniausiai yra efektyviausia priemonė gydyti sunkiomis ligomis sergančius ligonius, visų pirma, onkologinius. Kaip nurodo Europos Komisijos leidinys „Country Health Profile 2019“, Lietuvoje yra iš visų ES šalių didžiausias mirtingumas nuo prevencijos priemonėmis išvengiamų ligų ir antras didžiausias (po Rumunijos) mirtingumas nuo pagydomų ligų. Tad nauji vaistai reikalingi ne mažiau nei gyvenimo būdo pokyčiai.
Iš Europos vaistų agentūros (EMA) 2016–2020 m. patvirtintų naujų vaistų Lietuvoje buvo prieinami 26 vaistai. Tai penkta pozicija nuo galo. Mažiau patvirtintų vaistų turėjo tik Makedonija, Serbija, Bosnija ir Latvija, tiek pat – Rusija ir Turkija. ES vidurkis – 74, Estija turėjo 47.
Vidutinis vėlavimo laikas nuo inovatyvių vaistų patvirtinimo EMA iki jų prieinamumo pacientams Lietuvoje siekia 780 dienų, Vokietijoje – 120 dienų. Ilgiau nei Lietuvoje šis procesas trunka tik Bosnijoje–Hercegovinoje, Lenkijoje ir Rumunijoje. Beje, Lietuvos terminai gerokai viršija tiek atitinkamoje ES direktyvoje, tiek Lietuvos teisės aktuose nurodomus maksimalius vaistų registravimo terminus.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas pernai atliko studiją, kuri parodė, kad vaisto registravimo procesas yra siauriausias butelio kaklelis tiek dėl fizinio vaistų prieinamumo, tiek dėl jų kainų. Svarbu suprasti, kad fizinis ir finansinis vaistų prieinamumas yra įvairiapusiai susiję rodikliai.
Panaikinus paciento priemoką arba ją sumažinus iki minimalios, kompensuojamų vaistų rinka tampa išskirtinai politinio – administracinio veikimo lauku, kur nuo paciento niekas nepriklauso, kur jis savo vartojimu arba nevartojimu nesiunčia gamintojui jokios žinios apie savo poreikį.
Susikoncentravus į kompensuojamų vaistų paciento priemokos mažinimą, neišvengiamai auga fizinio vaistų prieinamumo problema, nes į kompensavimą neįtraukiami arba apskritai neregistruojami nauji vaistai ir gydymo technologijos.
Nesusidūrusiam su valdiškomis tarnybomis registracijos procedūros gali neatrodyti didele kliūtimi – pildai, pildai tuos popierius, kad ir kokie neaiškūs ir nepatogūs jie būtų, ir pagaliau užpildai. Bet tie, kuriems paraiškas pildyti tenka, mąsto kitaip. Jei įdėti reikia daug pastangų, o nauda nėra garantuota (Lietuva – nedidelė ir sveikatos išlaidoms nelabai dosni rinka), pastangos tiesiog nukreipiamos kita linkme. Pavyzdžiui, pateikti paraišką į kitą šalį. Lietuvoje jau matyti tendencija, kad vaistų gamintojai naikina atstovybes, o tai gresia vaistų prieinamumo problemomis ateityje.
Vargu, ar kas ginčysis, kad mums reikia gerų modernių vaistų. Ir didžiausias laisvos prekybos priešininkas sutiks, kad visų jų patys nepasigaminsime, net jei visa Lietuvos pramonė mestųsi gaminti tiktai vaistus.
Todėl kaip ir logiška būtų tikėtis, kad paprasta ir skaidri vaistų (kaip ir kitų reikalingų prekių, paslaugų, investicijų ir pan.) registravimo sistema yra mūsų visų interesas.
Paprasta sistema – tai tokia, kuri nereikalauja sukurti vietinės atstovybes, išmokti kalbos ar sunešioti metalinių kurpaičių. Taip pat neverčia sumokėjus už registraciją laukti 780 dienų (907 dienas onkologijos atveju) – juk tai yra daugiau nei dveji metai! Pacientui tai kosminis laikas. Bet ir verslo sprendimai tokiais lėtais tempais nedaromi. Nebent planuojant skrydžius į kosmosą.
Skeptikai sakys: koks skirtumas kiek laiko trunka vaisto registracija, svarbu, kad po to būtų kompensuota. Tai ir neteisinga, ir ciniška pozicija. Nes kol vaistas nėra registruotas, nevyksta ir svarstymai dėl jo kompensavimo. Kiek pinigų kokiems vaistams skiriama ir kokiais principais remiantis priimami šie sprendimai – atskiras klausimas.
Aišku viena, valstybės išlaidos yra ta sritis, kurioje efektyvumo ir pagrįstumo ieškoti užtrunka ilgai. O kai nenori arba nemoki to daryti, gali sakyti, kad turi užsiimti baldų perstumdymu, idant kambaryje atsirastų vietos, nepaisant jame jau esančio dramblio.
