Gyvename greitai, apsupti žmonių ir nuolat kuriamų vis naujų taisyklių. Vertiname kitus bei esame vertinami patys, tad tenka pripažinti, kad šiandien grožio kultas yra labai stiprus. Socialiniai tinklai, nuomonės formuotojai, žiniasklaida kuria tobulo gyvenimo ir išvaizdos suvokimą, nors visa tai tėra gerokai retušuota realybė. Kaunietė Lina sako niekuomet neturėjusi sau jokių priekaištų dėl išvaizdos, tačiau ištekėjus situacija pasikeitė iš esmės.
Vyro spaudimas nusmukdė savivertę
Kaip dabar pasakoja Lina, pirmaisiais santuokos metais viskas šeimoje buvo gerai, kol vyras, susiradęs naujų draugų, pradėjo kartu su jais sportuoti, net karštligiškai bet kokia kaina augintis raumenis. „Tada ir prasidėjo – kartu su raumenynu augo ir jo spaudimas man: būk lieknesnė, kodėl tiek valgai, pabėgiok savaitgalį, pasportuok, gal pasikeisk plaukų spalvą į madingesnę?
Nors iki tol niekada nei aš savo išvaizda skundžiausi, nei jis priekaištų turėjo. Dabar prisimindama šią situaciją suprantu, kad tai buvo jo naujųjų draugų įtaka – jie turėjo draugių ar žmonų, kurios buvo pasidariusios plastinių operacijų, nuolat laiką leido grožio salonuose, o valgančių tikrą maistą jų iš viso nemačiau – visos visada laikėsi dietų“, – šiandien prisimena Lina.
Ilgainiui vyro spaudimas vis labiau augo, Lina nedirbo, o mokėsi, tad ir šeimą išlaikė jis vienas, visi pinigai buvo jo, o moters finansinė priklausomybė nuo vyro morališkai buvo labai sunki.
„Iš pradžių jis tik užsimindavo ar parodydavo draugų žmonas, neva, pažiūrėk, kokios krūtys! Na, dirbtinės ir akivaizdžiai per didelės, o ir pačios moterys labai jau stengėsi jas demonstruoti. Dar po gerų metų vyras jau tiesiai pradėjo priekaištauti dėl neva per mažos mano krūtinės. Bet kaip C dydis gali būti per mažas? Suprasčiau, jei būčiau neturėjusi krūtų visai, o dabar…“ – sunkiai atsidūsta moteris.
Lina sako neprisimenanti, kada įvyko lūžis, ir lydima vyro ji pasirodė grožio klinikoje, kur būtent sutuoktinis chirurgui pasakė, ką ir kaip daryti. Lina nespėjo net susivokti, kai jau gulėjo ant operacinio stalo, o vėliau labai ilgai ir sunkiai gijo.
„Į mano C dydžio krūtinę buvo įdėti F dydžio implantai. Labai skaudėjo tempiamą odą, ilgai negalėjau kelti rankų, viską maudė. Tikėjausi, kad vyras pagaliau bus laimingas, bet jo norai čia nesibaigė. Dirbtiniai nagai, blakstienos – iš manęs kuo toliau, tuo mažiau liko tikro žmogaus.
Susirgau depresija, nuolat verkdavau ir galiu pasakyti, kad sprendimas apsilankyti psichoterapeuto kabinete buvo geriausias mano gyvenime“, – sako Lina ir priduria, kad netrukus su vyru ji išsiskyrė. Jo iniciatyva. Buvęs sutuoktinis ieškojo tobulesnio trofėjaus, tačiau moteris prasitaria, kad jam tobulybės rasti nesiseka. O ji ir netiki, kad pavyks.
Ryžosi dar vienai operacijai
Po kelerių metų psichoterapijos ir ilgai trunkančios kovos su savimi Lina pagaliau atrado jėgų dar kartą peržengti plastikos chirurgo kabineto slenkstį. Šį kartą moteris norėjo atsikratyti paskutinių su buvusiu gyvenimu ją siejančių daiktų – krūtinės implantų, kurių niekada nenorėjo.
„Linos krūtinės oda buvo gana smarkiai ištempta per didelių implantų, tad juos pašalinus teko krūtinę mažinti bei pakelti. Moteris pasakojo iki operacijos turėjusi C dydžio krūtis, tad pasistengėme, kad maždaug tokio pat dydžio, tik jau visiškai natūralios, jos liktų po mūsų intervencijos“, – pasakoja plastikos chirurgas Audrius Pakulis.
Medikas puikiai žinojo Linos istoriją, nes dar iki operacijos jiedu nemažai bendravo – reikėjo įgyti moters pasitikėjimą ir įrodyti, kad šį kartą viskas bus atlikta, kaip nori ji, o ne kažkas kitas. „Tai jos kūnas, ir tik ji viena turi teisę nuspręsti, kaip su juo elgtis, – šypsosi „Nordclinic“ plastikos chirurgas A. Pakulis. – Šiandien vis daugiau moterų apie save kalba ne kaip apie išvaizdos vertinimo objektą, bet kaip apie asmenybę su visais pranašumais ir trūkumais.
Standartus galime keisti ir turime tai daryti, kad netaptume savo įvaizdžio įkaitais. Asmeniškai man gražiausios laimingos moterys, kad ir kokios kūno proporcijos būtų. Todėl neretai po mano konsultacijos moteris išeina pakeitusi nuomonę apie būtinybę atlikti operaciją. Nes aiškiai matau ir pasakau, kad ne kūną, o požiūrį į save keisti būtina, labiau save mylėti ir jokios operacijos nereikės.“
Pasak mediko, konsultacijoje jis klauso, ką sako pati moteris, net jei ji ateina su sutuoktiniu. Nes po operacijos pasikeis moters krūtinė, tad ir atsakomybė yra jos. „Galiausiai atliekami skaičiavimai – išmatuoju krūtinės ląstą, apskaičiuoju kūno proporcijas ir pagal jas siūlau konkrečiai pacientei tinkamo dydžio implantus.
Jei ji su mano nuomone nesutinka ir nori dėtis, pavyzdžiui, kone dvigubai didesnius nei rekomenduojama implantus, operuoti atsisakau ir pasiūlau jai dar pagalvoti apie saugesnį ir mažesnį variantą jos pačios labui“, – sako A. Pakulis.
Pacientė apsigalvojo prieš pat operaciją
Medikas sako, kad jo praktikoje yra pasitaikęs ir atvejis, kai prieš pat operaciją, jau pasirašius visus dokumentus ir persirengus, pacientė palatoje liko laukti pokalbio su anesteziologu, o moterį prižiūrinti slaugytoja pastebėjo, kad ji nusiminusi, sunerimusi, operacijos laukia tarytum per prievartą, dvejodama.
„Slaugytoja įspėjo mane, su paciente pasikalbėjo anesteziologas, ir paaiškėjo, kad ji apsigalvojo, bet nedrįso prisipažinti. Pacientei buvo nepatogu prieš personalą, ji nerimavo, ką apie tokį bailumą pasakys draugės. Žinoma, apie jokią operaciją nebuvo net kalbos, ačiū pastabiai mūsų slaugytojai. Vėliau ilgai kalbėjau su paciente, ir iš klinikos ji išvyko nurimusi bei įsitikinusi savo sprendimo teisingumu“, – prisimena medikas.
A. Pakulis teigia, kad ir šis atvejis, ir Linos pavyzdys rodo, jog medikai, kokia jų specializacija bebūtų, pirmiausiai privalo būti geri psichologai ir vadovautis pagrindiniu principu – nepakenk.
