Laiko metalo konstrukcija
Biržiečio Evaldo Timuko stuburą laiko 2 titano plokštės ir 14 varžtų. O vyrui – 27 metai.
Jei ne tos geležys, aukštaūgis vyras negalėtų normaliai vaikščioti ir kvėpuoti.
Liga, suluošinusi jauną žmogų, yra skoliozė, kitaip sakant, stuburo iškrypimas.
Toji bėda prasidėjo vaikystėje, tačiau biržietį gydyti susizgribta tik prieš pat pilnametystę. Dviejų operacijų metu padaryti stuburo sutvirtinimai vyrui gyvenimą gerokai palengvino, tačiau teko atsisakyti kai kurių fizinių veiklų.
„Negaliu bėgioti, daryti atsilenkimų, važiuoti dviračiu. Vienintelis man leidžiamas sportas – vaikščiojimas. Ir dar specialūs kineziterapijos pratimai. Kai kada juos daryti tingiu, geriau daugiau pavaikštau“, – šypsosi pašnekovas.
Pats jaučia svetimkūnius
E.Timukas gyvena Nemunėlio Radviliškyje, o dirba Biržų Jurgio Bielinio bibliotekoje.
„Man, bibliotekininkui, buvo skirta moderni biuro kėdė, o teko atsisakyti. Negaliu ant tokios sėdėt. Susiradau kietą, medinę, su lygia atkalte“, – juokiasi jaunas vyras.
Ir namie ant minkštų baldų jis nesėda, sveikiausia jam sėsti ant paprastų kėdžių ar suolų.
E.Timukas sako, kad metalas jam neleidžia užsimiršti – jei tik kryptelėsi neatsargiai, iš karto nudiegia.
Šalčio nuo kūne įmontuotos geležies nejaučia, tačiau visada tą svetimkūnį kažkaip jaučia.
„Varžtai net per odą šiek tiek išsikišę, braukiant per stuburą kiekvienas jaučiasi“, – rodo kauburėlius po marškiniais.
Į vaiko skundus senieji mojo ranka
E.Timukas prisimena, kad stuburas jam krypo nuo vaikystės. Spėja, kad priežastis galėjo būti ne viena: per greitas augimas, nepasiskirstęs fizinis krūvis, neteisinga laikysena sėdint mokyklos suole, gal dar ir organizmo specifika.
„Miestelyje nebuvo tokių medikų, kurie atkreiptų dėmesį į išlinkusį vaiko nugarkaulį, o suaugusieji pas rimtesnius gydytojus manęs nevežė“, – sako pašnekovas.
Ir paaiškina kodėl.
E.Timuką nuo pat gimimo augino seneliai. Motina jo susilaukė labai jauna, dar būdama moksleivė. Tėvo niekada neturėjo, nors žino, kas jis. Biologinis tėvas gyvena tame pačiame miestelyje, turi kitą šeimą.
„Jis žino, kad aš esu, bet niekada nėra užkalbinęs“, – sako pašnekovas.
Seneliai anūku rūpinosi kaip mokėjo ir suprato, senelis vaiką nuo mažumės lenkė prie darbo. Šeima gyveno ūkiškai, turėjo daržų, laikė gyvulių, ištįsusiam mažėliui teko tampyti ne pagal amžių sunkius kibirus su grūdais, vandeniu ar dar kuo.
„Kam pasiskųsi, kad nugarą skauda? Niekas dėmesio nekreips. Senelis kolūkių laikais buvo brigadininkas, įpratęs komanduoti ir kitų negirdėti. Močiutė matė, kad man per sunku, gailėjo, bet kas gi jos klausys?“ – pasakoja pašnekovas.
Po operacijos net paaugo
Paauglystėje stuburo bėdos dar labiau išryškėjo, moksleivis pats ėmė ieškoti pagalbos, persirašė pas gydytojus Biržuose. Ten pagaliau buvo padarytos rentgeno nuotraukos, atlikti ir kiti tyrimai.
Liga buvo tiek užleista, kad paaugliui dėl užspaustos krūtinės jau buvo sunku kvėpuoti, kamavo nuolatiniai skausmai.
„Krūtinė buvo deformuota, smakrą galėjau įsistatyti į mentę“, – pasakoja apie savo būklę.
Biržiečiai medikai E.Timuką išsiuntė pas sostinės specialistus. Jų verdiktas – pagelbės tik operacija.
Pabaigęs vienuoliktą klasę biržietis atsigulė į ligoninę operacijai.
Vilniaus universitetinėje ligoninėje vaikiną operavo vienas geriausių savo srities specialistų – profesorius Valentinas Uvarovas, stuburo ir dubens chirurgas.
„Ilgai vartytis lovoje neleido, liepė keltis, eiti, judinti kojas. Skyrė gausybę fizioterapijos procedūrų, mankštino lyg kūdikį“, – medikų rūpestį labai vertina pašnekovas.
„Stuburą ne tik sutvirtino specialia konstrukcija, bet dar ir ištiesino, tad kažkiek „paaugau“, – juokiasi vyras.
Seminarijoje – jokios užuojautos, labiau patyčios
Rudenį E.Timukas į mokyklos suolą negrįžo, 12-tą klasę baigė savarankiškai.
„Man dar ilgai nebuvo galima sėdėti, ir stuburui negerai būtų kasdien kratytis autobusu, nes mokiausi Biržų „Saulės“ gimnazijoje“, – paaiškina.
Valstybinius egzaminus išlaikė puikiai, stuburo bėdos čia nesutrukdė.
O štai toliau siekti mokslų liga sutrukdė. Ne kiek pati liga, kiek akademinės bendruomenės nepakantumas ligotam. Bent jau pačiam E.Timukui dabar taip atrodo.
Biržietis svajojo tapti dvasininku, baigęs gimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminarijos parengiamąjį kursą.
Ir čia visai netikėtai prasidėjo nesusipratimai dėl jo sveikatos būklės.
„Aš neprašiau išskirtinių sąlygų, tačiau buvo dalykų, ko dėl varžtais sutvirtinto stuburo negalėjau daryti, o man seminarijoje sakė, kad neįsivaizduočiau, jog turiu daugiau problemų nei kiti. Specialiai net filmuką parodė apie berankį ir bekojį vyrą – jis važinėja po pasaulį ir skaito paskaitas apie gyvenimo prasmę. Esą yra kam gerokai blogiau nei man“, – prisimena biržietis.
E.Timukas neslepia – jį žeidė toks nesupratimas.
„Nusivyliau seminaristais – kokie jie bus dvasininkai, jei nesugeba užjausti už save silpnesnio?“ – sako pašnekovas.
Dvejų metų pertrauka viską pakeitė
Parengiamąjį kursą jis vis dėlto baigė, o tada pasiprašė pervedamas į Vilniaus seminariją – ten paskaitos vyksta vienoje vietoje, nereikia niekur važinėti, tad jam ten mokytis fiziškai būtų lengviau.
Tačiau paaiškėjo, kad, norint iš Kauno seminarijos pereiti į Vilniaus seminariją, būtina padaryti 2 metų pertrauką.
„Nejaugi sėdėsiu dvejus metus dykas? Tai nuėjau mokytis floristikos“, – pasakoja apie netikėtą žingsnį.
Tie mokslai truko kaip tik dvejus metus, o gavęs floristo diplomą E.Timukas į seminariją nusprendė nebegrįžti.
Parvykęs namo floristu jis neįsidarbino, tačiau tai, ko išmoko, praverčia, dabar – prieš didžiąsias šventes jaunas vyras organizuoja visą Nemunėlio Radviliškio bažnyčios puošimą.
Šiuo metu E.Timukas Šiaulių kolegijoje studijuoja bibliotekininkystę ir yra visa galva pasinėręs į kraštotyrą, prižiūri mokykloje esantį miestelio muziejų, pats renka istorinę medžiagą apie savo kraštą. Miestelėnai jį vadina šviesuliu ir vaikštančia enciklopedija.
Jau esame rašę, kad pernai E.Timukas parašė ir išleido knygą apie kardinolo Vincento Sladkevičiaus tremties metus Biržų krašte.
