Donoro dėka G.Pauža dabar mėgaujasi gyvenimu ir plėtoja verslą. Jis iš visos širdies stengiasi palaikyti žmones, kuriems nustatyta vėžio diagnozė, ir jų artimuosius.
„Vėžio diagnozė nebūtinai reiškia mirties nuosprendį. Daugybei žmonių, tarp jų ir man, pavyko sėkmingai pagyti“, – tikino G.Pauža, kuriam buvo persodintos kamieninės ląstelės, padėjusios įveikti ūminę mieloleukemiją – kraujo vėžį.
Bijojo, kad dukros liks našlaitėmis
Sunki liga kaunietį užklupo 2011 metų pavasarį. Niekada rimtų sveikatos problemų neturėjęs sportininkas tų metų gegužės pradžioje dalyvavo vandensvydžio meistrų čempionate Baltarusijoje.
Iš jo grįžęs vyras su visa šeima – burnos higieniste ir Kauno kolegijos lektore žmona Kristina (45 m.) ir dukromis Patricija (22 m.) bei Elžbieta (15 m.) po kelių dienų turėjo skristi atostogų į Graikiją.
„Prieš kelionę norėjome sutvarkyti namų aplinką, todėl žmona tvarkė gėlynus, o aš pjoviau žolę. Dirbant mane smarkiai išmušė prakaitas, pasijutau pavargęs, bet nekreipiau į tai dėmesio. Tądien anksčiau nuėjau miegoti“, – pasakojo G.Pauža.
Tačiau ir kitą rytą kaunietis jautėsi prastai: kamavo sloga, kosulys, šiek tiek pakilo kūno temperatūra. Vyras pamanė, kad tai – peršalimo požymiai, bet dėl viso pikta apsilankė pas šeimos gydytoją.
Apie rimtą ligą jis net negalėjo pagalvoti, nes prieš pat kelionę į Baltarusiją sportininkui buvo atliktas išsamus sveikatos patikrinimas. Jokių pakitimų vyro organizme nenustatyta.
Tačiau šeimos klinikoje atlikti kraujo tyrimai parodė, kad G.Paužos organizme – stiprus uždegimas. Vyras tuoj pat atsidūrė Kauno klinikose, kur išgirdo kraupią diagnozę – kraujo vėžys. Medikai tąkart buvo atviri – jeigu nesigydys, gyvens vos keletą mėnesių. Pradėjęs gydytis gali turėti vilčių pasveikti.
„Iki šiol atsimenu, kaip akimirksniu suvokiau, kad griūva ne tik atostogų planai, bet ir visas gyvenimas. Baisiausia buvo pagalvoti apie tai, kad našlaitės gali likti dukros Patricija ir Elžbieta. Mažajai tuomet buvo vos penkeri, vyresniajai – dvylika. Ryžausi stoti į gyvybiškai svarbias grumtynes su vėžiu“, – išgyvenimais dalijosi G.Pauža.
Tą pačią dieną vyras atsidūrė Vilniaus universiteto Santaros klinikų Onkohematologijos skyriuje, kur gydomas kraujo vėžys. Kova buvo sunki ir alinanti.
G.Pauža ištvėrė tris chemoterapijos kursus.
Per pirmuosius du vyro kūno temperatūra neretai pašokdavo iki 40 laipsnių, vargino silpnumas, nuolat pykino, svaigo galva, jis dažnai alpdavo.
Per porą mėnesių tvirtai sudėtas vandensvydininkas neteko 15 kilogramų svorio, nusilpo raumenys. Būdavo dienų, kai pakilti iš lovos G.Pauža galėdavo tik padedamas medikų, žmonos Kristinos ir brolio Sauliaus (45 m.). Jie šalia prabuvo kone visą laiką.
„Pirmuosius du chemoterapijos kursus Giedrius ištvėrė labai sunkiai, tačiau jie buvo veiksmingi – vėžio ląstelių dauginimąsi pavyko sustabdyti. Nuo tada vyro, o kartu ir mūsų, gyvenimas priklausė tik nuo to, ar bus surastas kaulų čiulpų donoras“, – prisiminė K.Paužienė.
Gyvenimą dovanojo anonimo auka
Pradėjęs gydytis kaunietis sužinojo, kad artimųjų kaulų čiulpai jam netinka. Kamieninių ląstelių donoro nepavyko surasti visoje Lietuvoje. Jo teko ieškoti užsienyje.
Liepos pabaigoje G.Paužą pasiekė žinia: pasaulio kaulų čiulpų donorų registre, vienijančiame savanorius, yra donoras, galintis tikti kauniečiui.
Vokietijoje gyvenantis vyras, kurio vardo ir pavardės G.Pauža tuomet nežinojo, mielai sutiko paaukoti lietuviui savo kaulų čiulpų ląstelių.
„Sužibo ryški vilties kibirkštis. Per ilgus ligoninėje praleistus mėnesius savo akimis mačiau, kaip miršta donorų taip ir nesulaukę jauni žmonės.
Žinia apie donorą man reiškė naujo gyvenimo pradžią“, – sakė G.Pauža.
Netrukus jis ir donoras buvo pradėti rengti kaulų čiulpų persodinimui. Vokiečiui penkias dienas buvo leidžiami vaistai, stimuliuojantys kamieninių kraujo ląstelių dauginimąsi. Tuo pat metu lietuviui buvo taikomos itin didelės chemoterapijos dozės, sunaikinusios jo kaulų čiulpus.
Lemtingą dieną donorui iš venos buvo paimta kraujo, iš kurio specialiu aparatu atskirtos kamieninės ląstelės. Likęs kraujas sugrąžintas į organizmą. Tokia procedūra truko beveik keturias valandas.
Gyvybiškai svarbaus krovinio kelionę į Lietuvą G.Pauža pamatė apie jį režisierės Astos Ramoškaitės sukurtame dokumentiniame filme „Kraujo kelias“.
Apie donorystės stebuklą pasakojančioje juostoje matyti, kaip ankstų 2011-ųjų rugpjūčio 31-osios rytą Santaros klinikų Onkohematologijos skyriaus gydytojas rezidentas Adomas Bukauskas iš Vilniaus oro uosto skrenda į Frankfurtą, po to traukiniu važiuoja į Saksonijoje įsikūrusį Hamelno miestą. Jame veikiančioje klinikoje lietuvis paima ką tik paruoštą maišelį su kaulų čiulpais, įdeda į nešiojamąjį konteinerį ir grįžta į Vilnių.
Kaulų čiulpų laukusiam Giedriui ta diena buvo ilga ir nerimastinga.
Tik prieš vidurnaktį vyras iš medikų išgirdo, kad Vilniaus oro uoste nusileido lėktuvas su jam skirtu kroviniu.
Giedriui veidu nusirito džiaugsmo ašaros. „Jeigu būtų įvykusi avarija ar kas nors nutikę čiulpus gabenusiam medikui, dabar tikriausiai prieš jus nesėdėčiau. Mano organizmas buvo paruoštas transplantacijai. Tai reiškė, kad chemoterapijos procedūromis nuosavos kamieninės ląstelės, kaip ir visa imuninė sistema, buvo sunaikinta“, – prisiminė kaunietis.
Iš Vokietijos atskraidinti kaulų čiulpai G.Paužai buvo supilti neilgai trukus, vos tiktai gydytojas A.Bukauskas peržengė Santaros klinikų durų slenkstį. Ilgai lauktų kamieninių ląstelių transplantacija užtruko vos 20 minučių.
Procedūra G.Paužai priminė kraujo perpylimą. Bet džiaugtis dar buvo per anksti. Pirmasis mėnuo po persodinimo – pavojingiausias. Persodintos kamieninės ląstelės turėjo įsitvirtinti ir pradėti gaminti naujas ląsteles.
Kol jos visiškai prigijo, buvo pavojus užsikrėsti įvairiomis infekcijomis ar net nukraujuoti. Dėl to kaunietis kurį laiką buvo priverstas vartoti daugybę įvairių preparatų.
Kad procedūra pavyko sėkmingai ir organizmas priėmė svetimus kaulų čiulpus, G.Pauža sužinojo praėjus maždaug dviem savaitėms po transplantacijos. Kamieninėms ląstelėms pradėjus normaliai funkcionuoti vandensvydininkas pajuto, kaip pamažu grįžta prarastos jėgos, taisosi savijauta, gerėja apetitas, auga svoris.
Į namus G.Pauža buvo išleistas praėjus lygiai keturiems mėnesiams nuo tos dienos, kai sunegalavęs kreipėsi į medikus.
Geradario paieškos
Liga pakeitė ne tik verslininko, prekiaujančio nekilnojamuoju turtu, būdą, bet ir požiūrį į daugelį dalykų. Jis atsigręžė į tikrąsias gyvenimo vertybes.
„Kol buvau sveikas, man rūpėjo įsigyti kuo prabangesnį automobilį, laikrodį, rengtis žinomų gamintojų drabužiais. Susirgęs supratau, kad visi šie daiktai – niekis, palyginti su sveikata, šeima ir galimybe bendrauti, padėti kitiems.
Anksčiau atrodė, kad gyvenime yra daugybė problemų.
Tačiau po ligos suvokiau, kad daugelis jų – tai tik nemalonūs rūpesčiai ar kliūtys, kurias galima įveikti“, – kalbėjo G.Pauža.
Vyras daugiau laiko skiria sau, šeimai, laisvalaikiui, sportui. Jis mėgsta aktyviai laiką leisti baseine ir po ligos yra dalyvavęs vandensvydžio čempionatuose, jau kelintus metus žaidžia paplūdimio tenisą, keletą metų vasaromis organizuoja „Nida Beach Tenis Cup“ turnyrus.
Jis įsitraukė į įvairių onkologinėmis ligomis sergančių žmonių draugijų veiklą, dalyvauja Rimanto Kaukėno labdaros ir paramos fondo veikloje, skatina žmones įsitraukti į kraujo donorystę.
Vėžį nugalėjęs kaunietis tikino, kad nuo tada, kai jam buvo atlikta kaulų čiulpų transplantacija, jis labai troško padėkoti ir paspausti ranką jam gyvybę išgelbėjusiam donorui.
Tuomet kauniečiui buvo pasakyta tik tiek, kad kaulų čiulpų ląstelių jam neatlygintinai sutiko paaukoti 33 metų 115 kilogramų sveriantis Vokietijoje gyvenantis vyras. Nei donoro vardas, nei pavardė pagal asmens duomenų įstatymą nebuvo atskleisti. Donoru sutikęs tapti vokietis taip pat žinojo tik tiek, kad kraujo aukojo Lietuvoje gyvenančiam vyrui, kuris serga vėžiu.
„Man pranešė, kad praėjus kažkuriam laikui po procedūros žmogus turi galimybę gauti mano kontaktus. Tačiau nežinojau, ar jam tai rūpi, ar jis norėtų su manimi susisiekti.
Todėl nutariau pats parašyti mane išgelbėjusiam vyrui laišką. Jį perdaviau per onkohematologijos bendrijos „Kraujas“ narius“, – kalbėjo G.Pauža.
Pagal galiojančią tvarką, po dvejų metų, 2013-ųjų rudenį, kaunietis raštu kreipėsi į Santaros klinikų Kraujo centrą, prašydamas atskleisti jo kraujo broliu tapusio svetimšalio vyro duomenis.
Kitų metų pradžioje kaunietis gavo ilgai lauktą atsakymą: jo donoras M.Pycha gyvena nedideliame Meldorfo miestelyje prie Šiaurės jūros Vokietijoje.
Verslininkas netrukus geraširdžiam užsieniečiui nusiuntė dovanų albumą apie Lietuvą ir režisierės A.Ramoškaitės dokumentinį filmą „Kraujo kelias“.
O kodėl G.Pauža nesuskubo M.Pychai skambinti, rašyti laiškų ar vykti su juo susitikti? Kaunietis tikino, kad tai padaryti nebuvo paprasta, – su šia mintimi reikia susigyventi, ją prisijaukinti.
Su donoru kaunietis susitiko tų pačių metų vasarį, kai Vokietijos sostinėje Berlyne vyko Pasaulinės kraujo vėžio dienos renginiai. Jų metu pasveikusiems nuo šios ligos žmonėms buvo suteikta galimybė susitikti su savo kaulų čiulpų donorais.
Susitikimo akimirkos jaudulio G.Pauža nepamirš visą gyvenimą. Pasveikęs lietuvis tąkart teištarė savo donorui „ačiū“.
Tačiau įtampai atslūgus tą patį vakarą jie kartu su šeimomis vakarieniavo viename Berlyno restoranų.
Užsimezgusi draugystė
Lietuvis ir vokietis jau dešimt metų bendrauja internetu ar telefonu.
Juos domina sportas, miškininkystė, aktyvus gyvenimas. G.Pauža ir M.Pycha taip pat yra įsitraukę į kaulų čiulpų donorystę skatinančią veiklą.
„Mūsų draugystė – puikus pavyzdys skatinant kaulų čiulpų donorystę ir parodant, kokia ji svarbi. Be to, siekiame žmonėms toliau aiškinti, kad renkant kaulų čiulpus iš organizmo jie negrandomi nuo kaulų, kaip dar dažnai įsivaizduojama“, – kalbėjo G.Pauža.
Susisiekus su vokiečiu M.Pycha jis atskleidė, kad tapti kraujo čiulpų donoru ryžosi po brolio mirties. Vyras pasižadėjo būtinai nuveikti kilnų ir prasmingą darbą. Į pasaulinį negiminingų kaulų čiulpų donorų duomenų registrą jis buvo įtrauktas 2011 metų sausį. Po pusmečio iš Vokietijos organizacijos M.Pycha sužinojo, kad gali išgelbėti už tūkstančių kilometrų gyvenančio žmogaus gyvybę.
„Nors praėjo beveik dešimt metų, nei tada, nei dabar nesuabejočiau, ar galėčiau tapti donoru. Iš karto žinojau, jog padarysiu viską, kad padėčiau šiam žmogui, nors ir nežinojau, kas jis ar ji, kur gyvena“, – sakė M.Pycha.
Laukdamas procedūros jis stengėsi kuo sveikiau maitintis ir gyventi.
Tiesiog užsibrėžė tapti geriausiu donoru pasaulyje. Po kelių sveikatos patikrinimų specializuotoje ligoninėje jam buvo paimta 200 mililitrų kraujo, iš kurio specialiu aparatu atskirta 10,5 milijono kamieninių ląstelių. Tokia procedūra truko daugiau nei tris valandas.
Donoras tikino, kad žmonėms trūksta ne tik geranoriškumo, bet ir žinių apie donorystę.
„Daugelis vis dar mano, kad paimti kaulų čiulpų – ilga ir labai skausminga procedūra.
Bet ji nebuvo nei skausminga, nei alinanti.
Iš klinikos netrukus grįžau į namus“, – kalbėjo M.Pycha, kuris po kelių mėnesių sulaukė žinios, kad jo kaulų čiulpus gavęs žmogus sveiksta.
Vokietis džiaugėsi, kad jam pavyko ne tik išgelbėti žmogaus gyvybę, bet ir padėjo G.Paužos artimiesiems turėti sūnų, brolį, vyrą, tėvą. Jei reikėtų, kaulų čiulpų lietuviui ar kitam žmogui jis duotų dar kartą.
