„Man reikia pagalvoti“, – teištarė Audrius, kuriam tuomet mediko siūlymas pasirinkti gydymo metodą nuskambėjo kaip liepimas rinktis giljotiną ar sušaudymą.
Audrius vatinėmis kojomis iš kabineto išėjo į koridorių ir pro langą pamatė, kaip iš taksi automobilio išlipa sunerimusi žmona Aušra (51 m.). Tartasi, kad ji namuose lauks vyro telefono skambučio, tačiau neištvėrė, o gal bloga nuojauta buvo stipresnė.
„Kas dabar bus?“ – A.Skačkausko galvoje aidėjo panikos žodžiai. O juk tiek ištverta, tiek kliūčių ir duobių jau įveikta.
Jeigu negandas būtų galima vadinti privalumais, Audrius turėjo kuo pasigirti. Vyras jau buvo atsikratęs trijų priklausomybių – alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų. Jį kamavo cukrinis diabetas.
Tuo metu, kai sužinojo sergantis vėžiu, į dienos šviesą beldėsi A.Skačkausko pirmoji knyga „Neleisk angelui nukristi nuo peties“. Joje vyras rašė apie savo suklupimus ir pakilimus, meilę, santykius, artimųjų nerimą, dvasinės ramybės paieškas, išsivadavimo iš priklausomybės patirtį.
Onkologinė liga leido kaip reikiant susvyruoti ant peties tupinčiam angelui. Tačiau gyvenimo viesulų blaškytas Audrius neprarado savo globėjo, priešingai, jis sunkiu metu padėjo užsiauginti tvirtybės sparnus.
Keletą savo kovos su onkologine liga fragmentų žurnalistas dar spėjo įguldyti į pirmąją knygą. Apie tai, kad yra priverstas kovoti su vėžiu, kur ieškojo stiprybės, kaip galutinai išsivadavo iš priklausomybės, panevėžietis aprašė savo antroje to paties pavadinimo knygoje.
Išleido ją pernai gruodį. Socialiniuose tinkluose Audriaus patarimų klausinėja sergantys sunkiomis ligomis bei jų artimieji. Masinių renginių režisūros studijas Klaipėdoje baigęs A.Skačkauskas šiemet rengiasi išleisti trečiąją knygą.
– Kaip jaučiatės pandemijos akivaizdoje su onkologine liga?
– Nelabai atskiriu, ar silpnumas apima dėl karantino, ar dėl ligos. Bet orams šylant nuotaika gerėja. Atidariau savo darbą turguje – ten turiu sendaikčių kioskelį „Blusturgiuks“. Nueinu kelioms valandoms – akis paganau, su žmonėmis pasikalbu.
– Prieš metus džiūgavote, kad sėkmingai praėjo operacija, švitinimai.
– Buvau pakylėtas, bet atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vėžiukas nemiega. Tada supratau, kad čia niekas nesibaigia. Kažkada vėl priartėsiu prie ribos, kai reikės chemijos terapijos ar švitinimo. Kai imu apie tai galvoti, pasidaro baisoka. Dabar pas medikus pasitikrinti vykstu kas 3 mėnesius, man leidžiami hormoniniai vaistai, kurie stabdo metastazių plitimą.
– Kol nesusergi onkologine liga, atrodo, kad esi nemirtingas, gali daug ką nukelti į ateitį. Kaip jūs sužinojote apie ligą – nuėjote pasitikrinti profilaktiškai ar jautėte kokius nors simptomus?
– Kas kelis mėnesius šeimos gydytoja išrašo insulino nuo diabeto, darausi kraujo tyrimus. Kartą ji man pasakė: „Sveikinu, jums artėja penkiasdešimt metų, ta proga reikia pasidaryti tyrimus dėl storosios žarnos ir prostatos vėžio.“
Ne itin ramia širdimi ėjau darytis tyrimų. Turėjau nemalonios patirties, kai prieš aštuonerius metus buvo atsitiktinai atrastas diabetas. Man staigiai sutriko regėjimas ir aš automobiliu nuvažiavau nuo kelio. Nuėjau pas gydytoją, kad patikrintų akis. Kai pamatė tyrimų rezultatus, susijaudinusi pasakė, kad pagal rodiklius turėčiau būti komos būklės.
Gerdavau daug vandens, valgiau saldumynus, jaučiau silpnumą – tai buvo diabeto poveikis. Bet tada dar stipriai vartojau alkoholį, tad atrodė, kad to reikalauja pagirios. Liga man davė ženklą per nusilpusį regėjimą.
Kai pasakė, jog reikia išsitirti dėl vėžio, buvo šiek tiek neramu. Bet maniau, jei ir bus blogai, tai dėl storosios žarnos. Kartais pamausdavo skrandį, pilvą. Bet tyrimų rezultatai buvo geri, apsidžiaugęs net pamiršau prostatos vėžio tyrimus.
Man paskambino ir pasakė, kad PSA (prostatos specifinis antigenas) rodikliai yra 26 ng/ml, kai maksimali norma yra 3 ng/ml. Manęs nenugąsdino, sakė, kad gali būti uždegimas, ir nusiuntė pas urologą. Jis išrašė antibiotikų dešimčiai dienų. Bet ir po to nebuvo pokyčių į gerąją pusę. Kai pasakė, jog teks atlikti biopsiją, supratau, kad gali būti negerai.
Sužinoti atsakymo į polikliniką važiavau vienas. Gydytojas šaltai pranešė, jog man trečios stadijos prostatos vėžys, gali būti net išplitęs.
Prie poliklinikos laukusi žmona, vos pamačiusi mane, viską suprato. Apsikabinome, paašarojome, bet ką padarysi?
Man atliko operaciją ir patikino, jog viskas bus gerai, nes atliktas kaulų skenavimas nerodė metastazių.
Bet po mėnesio tyrimai vėl nebuvo geri. Dar vėliau PSA rodikliai tik didėjo.
Gydytojas įtarė, kad greičiausiai kažkur yra metastazės. Pasiūlė važiuoti į Rygą, jei turiu pinigų, nes ten yra specialus aparatas, kokio Lietuva neturi.
Procedūra kainavo 2 tūkstančius eurų.
Po jos paaiškėjo, kad metastazės įsimetusios į kaulus. Iš pradžių gydymui man siūlė rinktis chemijos terapiją ir užmušti viską iškart.
Kadangi sergu diabetu, konsiliumo vedėjas pasiūlė tam tikrų vietų švitinimo variantą.
Šis variantas pasitvirtino. PSA buvo nukritęs iki 0,001 ng/ml, per pusmetį pakilo iki 0,3 ng/ml. Jis kol kas didėja vėžlio greičiu.
– Kaip tą laikotarpį išgyvenote psichologiškai?
– Kai išgirdau vėžio diagnozę, kojos nunešė į gėrimų skyrių, bet susigriebiau, kad stoviu ir žiūrinėju degtinės kainas, tad kuo greičiau iš ten pasitraukiau. Nebegrįžau. Diagnozė buvo didžiulis smūgis. Atrodė, neseniai susitvarkiau savo gyvenimą, visus myliu, mane artimieji irgi myli, skolos atiduotos – ir tada tokia bausmė.
Už ką man dar vienas išbandymas? Kokį mėnesį panašūs klausimai nedavė ramybės, ir mano žmonai buvo su manimi labai sunku, vis sėdėdavau kaip žemę pardavęs ir mąstydavau.
O paskui atėjo supratimas, kad atsakymo, kodėl taip nutinka, nėra – lieka tiktai gydytis be jokių išvedžiojimų ir pasitikėti medikais.
Didžiausia vidinė krizė ištiko, kai sužinojau, kad yra išplitusios metastazės. Užpuolė depresija.
Buvo vasara, gyvenome namelyje pas mano mamą. Atsikeldavau, išgerdavau kavos, šiek tiek pasėdėdavau sode ir vėl eidavau miegoti. Miegodavau kiauras paras. Gal organizmas taip saugojosi ir taupė jėgas.
Bet siaubingiausia visa tai matyti buvo mano žmonai. Du mėnesius taip kvailiojau, tada ji pasakė: „Aš nebežinau, kaip su tavimi gyventi. Ar tau reikia spirti į užpakalį, kad pradėtum judėti, ar reikia tave guosti?“
Tada suvokiau, kad man sunku, bet ir žmona, ir mama eina iš proto matydamos mane tokį. Dešimčiai dienų atsiguliau į Panevėžio krizių ir intervencijos centrą – ten dirba psichologai, vyksta terapija.
Man siūlė gerti antidepresantus, bet atsisakiau, nes pasijutau geriau. Iš tiesų nebuvo gerai. Išėjau iš to centro ir po dviejų savaičių vėl atsiguliau į lovą nieko nenorėdamas.
Grįžau atgal į Krizių centrą ir paprašiau vaistų. Jie padėjo lipti iš depresijos.
Dar buvau nuvykęs į Klaipėdą, kur yra Šv.Pranciškaus centras vėžininkams. Važiavau pasikalbėti su vienuoliais, nes man nepavyko gyventi šia diena. Nebegalėjau kurti jokių planų, nes nesupratau, kiek man liko gyventi.
Ten vienas vienuolis pasakė: „Jei čia nebeturi jokių reikalų, tai ruoškis Amžinybėn.“ Sakau, kad dar nelabai norėčiau. Tada jis paklausė, ar esu tikintis. Sakau – tikintis, tik nepraktikuojantis. Tada jis pasiūlė: įsivaizduok, kad po mirties patenki į rojų, ten sėdi Dievas, aplink jį – žmonės. Ten smagu, vyksta linksmybės.
Atstumas iki Dievo, kur yra puiku, matuojamas gerais darbais. Kuo daugiau gerų darbų žmogus padarė, tuo jis yra arčiau Išganytojo. Tad jeigu neturi ko daugiau veikti, eik daryti gerų darbų. Mane tai labai paveikė.
– Kaip mokėtės gyventi su onkologine liga šeimoje?
– Vyrai – kaip vaikai, jiems reikia dėmesio, užuojautos, švelnumo. Per savaitę kokius porą kartų padejuoju, kad priminčiau, jog sergu vėžiu. Aušrytė internete panaršė po sveikatos tinklalapį ir pareiškė, kad ji irgi turi daug ligų.
„Kaip galima lyginti tavo silpnesnį regėjimą ir mano vėžį bei diabetą?“ – klausiau jos.
„Prilyginkime mano tris mažas ligas tavo vienai didžiulei“, – atsakė. Mes į ligas jau pradėjome žiūrėti pro juoko prizmę.
Žmonės nežino, ką sakyti vėžiu sergančiam žmogui, ir neretai kvailai guodžia: „Visi ten būsime. Gal man plyta einant gatve nukris ant galvos ir mirsiu anksčiau už tave.“ Šitokių dalykų negalima sakyti, nes vėžininkui laikrodis tiksi kitaip.
Kai sužinai diagnozę, nuo tos minutės laikas įgauna kitą prasmę. Jis tampa baigtinis. Suprantu, kad mes visi mirsime, bet kai nesirgau vėžiu, maniau, kad gal mirsiu kada nors senatvėje nuo širdies smūgio.
Dar patarčiau artimiesiems neleisti sergančiajam per ilgai užsibūti depresijoje.
Nereikia rengti švenčių su balionais, nes panirusiam į depresiją priverstinės linksmybės yra dar baisiau. Reikia nebijoti kreiptis į psichiatrus, psichologus, nebijoti antidepresantų, nes jie pagerina gyvenimo kokybę.
Tik nuo mūsų priklauso, ar paskutinius penkerius metus gulėsime depresijoje, ar leisime sau gyventi visavertį gyvenimą. Geriu vaistus ir dabar manęs nekankina blogos mintys, kurios neretai apninka vėžininkus.
Atsikeliu, padėkoju aukštesniajai jėgai, kad turiu dar vieną rytą, vakare vėl padėkoju už praėjusią dieną. Gyventi po vieną dieną labai lengva.
Be to, man gydantis vyresnysis posūnis Jurgis, su kuriuo puikiai sutariu, pranešė, kad jo žmona laukiasi kūdikio – tada pasakiau, kad aš turiu tikslą gyventi, kol vaikelis gims. Vytis gimė pernai gegužės 18 dieną, taigi tikslą pasiekiau. Bet dabar išsikėliau naują – noriu gyventi tiek, kad galėčiau skaityti anūkėliui pasakas.
– Iš kur jūsų žmona semiasi stiprybės?
– Ją užgrūdino dvi nelaimingos santuokos. Ji – iš moterų gelbėtojų rato.
Gyvenimas Aušrytei davė nelengvų išbandymų. Abu pirmi vyrai buvo alkoholikai ir aš trečias – toks pat.
Aušrą įsimylėjau būdamas šešiolikos metų. Mes su ja ne kartą kalbėjome, kad jei būtume kokių aštuoniolikos metų susituokę, nebūtume ilgai kartu gyvenę. Nes ir aš, ir ji buvome visai kitokie.
– Apie savo ligą rašote socialiniuose tinkluose, išleidote dvi knygas, kuriose su lengva ironija aprašote gyvenimo su vėžiu etapus, kovą su priklausomybėmis. Reikia drąsos dalytis savo išgyvenimais.
– Kalbėdamas apie ligą nevengiu pajuokauti, bet prisipažįstu, kad ta autoironija kyla iš baimės. Kai juokauji, baimė lyg ir sumažėja.
Drąsa viešai kalbėti atsirado tuomet, kai prisipažinau apie alkoholio, vėliau – narkotikų ir azartinių žaidimų priklausomybę.
Atsiverti labai sunku. Turėjau daug puikybės ir tampiau Dievui už ūsų: ko imdavausi, tas sekdavosi, ko paprašydavau, tą gaudavau. Todėl dabar ir negaliu skųstis, kad mane apdovanojo baisiomis ligomis.
Gyvendamas puikybėje maniau, kad esu išskirtinis, kad mano gyvenimas labai sunkus, kad visi, kurie prisipažįsta esantys alkoholikai, nėra kažkuo ypatingi. Juk aš turėjau net tris priklausomybes, tarsi tris medalius.
Kai pasiekiau dugną, sudužo visa didybė.
Supratau, kad visiškai nevaldau gyvenimo. Juk šimtą kartų mečiau gėrimą, narkotikus, lošimus, bet niekaip nepavykdavo atsistoti ant kojų. Daug kartų kodavausi, lankiausi pas kunigą egzorcistą, pas ekstrasensus – niekas nepadėjo. Man reikėjo paprasčiausiai atsiduoti į rankas žmonėms, kurie žino, kaip tokiems kaip aš toliau gyventi, kaip iš naujo kurti ateitį.
Beveik prieš aštuonerius metus nuvykau į Priklausomybių ligų centrą dalyvauti Minesotos programoje, kuri ir padėjo atsikratyti visų priklausomybių. Ten man situacija buvo paaiškinta keliais sakiniais. „Kai apsišlapinęs nesigėdydavai vaikščioti, manai, žmonės nieko nematydavo, o kai dabar gydaisi, manai, kad tai gėdinga? Matai, kaip apsivertusi tavo vertybių skalė?“
Kai ėmiau pažįstamiems sakyti, jog negaliu gerti, nes esu alkoholikas, niekas man svaigalų nebesiūlė, priešingai, ėmė sveikinti, per petį tapšnoti. Man tai patiko ir vėl užliejo puikybė. Supratau – reikia ieškoti pusiausvyros, kad neužsidėtum per didelės karūnos. O puikybę gerai sutramdo neatlygintinai atliekami darbai.
Manęs prašė už pinigus pakonsultuoti šeimas dėl alkoholizmo problemų. Užmokesčio atsisakiau, nes pats pagalbą gavau nemokamai.
Tas pat ir dėl onkologijos. Žmonės kreipiasi dėl įvairiausių dalykų – depresijos, gyvenimo prasmės praradimo.
Sergant vėžiu negalima nieko daryti per prievartą ir vaidinti, kad viskas tau gerai. Susipažinau su vienuole, kuri ateidavo į ligoninę švitintis. Paklausiau, ką galėtų patarti dėl gyvenimo prasmės įžiebimo.
Ji atsakė: „Tik nevaidinkite optimisto. Bet vilties, kad medikas pritaikys gydymą, visada reikia turėti.“
